Tebevykstantis Kremliaus karas su kazokais
Iki ge­gu­žės penk­tos die­nos tiek Ru­si­jo­je, tiek Va­ka­ruo­se į šian­dien sa­ve ka­zo­kais va­di­nan­čius žmo­nės ne­bu­vo krei­pia­ma daug dė­me­sio. Tą­dien ka­zo­kais pa­si­va­di­nu­si gru­pė žmo­nių už­si­puo­lė Mask­vo­je prieš Krem­liaus po­li­ti­ką pro­tes­ta­vu­sius de­mons­tran­tus. Di­džio­ji da­lis ru­sų juos įver­ti­no kaip ro­man­tiš­kos pra­ei­ties gai­vin­to­jus. Tuo tar­pu va­ka­rie­čiai jei kaž­ką apie ka­zo­kus ir ži­no, tai tik iš Ho­li­vu­do fil­mų, ku­riuo­se vaiz­duo­ja­mas jų be­ri­bis žiau­ru­mas, ra­šo­ma Ja­mes­town.org.

Tačiau kazokai yra įsisenėjusi Rusijos problema. Cariniais metais siekta kazokus pažaboti ir sukurti jų pulkus. Kazokų vadai iškilo kuomet imperinė sistema leido jiems save laikyti atskira „laisvų žmonių“ tauta. Valstybės sudėtyje buvo sukurtos specialios sąlygos kazokams. Sovietmečiu bolševikai siekė tautą eliminuoti: dalis jų buvo išvyti į užsienį, dalis išvežti į lagerius. Taip pat buvo sunaikinti bet kokie kada nors su Rusijos valstybe kazokų sudaryti politiniai, ekonominiai ir socialiniai susitarimai.

Egzistuoja parengtas įstatymas, kuriuo ir toliau trinama riba tarp tikrų kazokų ir režimo „kazokų“ pajėgų.

Baiminantis, kad kazokai gali kelti teritorinius reikalavimus ir kad jų kaip laisvos tautos tradicijos ims menkinti bolševikų pastangas kuriant totalitarinę valstybę, sovietai sunaikino visą trylikos kazokų vadų infrastruktūrą nuo Šiaurės Kaukazo iki Rusijos Tolimųjų rytų. Didžioji dalis kazokų buvo nužudyti, dalis buvo ištremti, o į kazokų žemes buvo atkelti rusai, idant režimas regione turėtų sąjungininkų kovojant su kazokais.

Dauguma žmonių vis dar galvoja, kad sovietams pavyko sunaikinti kazokus. Dažnai įsivaizduojama, kad kazokai šiandien yra tik akademinis ar istorijos rekonstruktorių interesas, tačiau tikrai ne Maskvos rūpesčių priežastis. Tačiau pastarasis ketvirtis amžiaus parodė, kad iš tiesų yra priešingai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo, įkvėpti Vakaruose išgyvenusių kazokų bendruomenių iškilo kai kurie kazokų vadai ir pareikalavo, kad būtų pripažintos jų teisės, įskaitant teises į tam tikras teritorijas. Vis dėlto žmonių, galinčių save kildinti iš tikrųjų kazokų, skaičius neviršijo milijono.

Gegužės penktą prieš protestuotojus pasirodę kazokai / AFP/Scanpix nuotrauka

Kaip ir buvo baiminamasi sovietmečiu, kazokų laisvės tradicija paviliojo kur kas daugiau žmonių, neturinčių jokio kraujo ryšio su tikraisiais kazokais. Taip susikūrė tai, ką praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje imta vadinti „neokazokais“. „Neokazokų“ grupės kūrėsi absoliučiai visuose Rusijos regionuose, net ir tose vietose, kuriose kazokai niekada anksčiau negyveno. Kai kurie paskaičiavimai leidžia manyti, kad šiandien „neokazokų“ Rusijoje yra daugiau, nei penki milijonai.

Praeitame dešimtmetyje į „karą“ su kazokų grupėmis įsitraukė Vladimiras Putinas – spaudžiant tikruosius kazokus buvo naudojamasi alternatyviomis save kazokais vadinančiomis grupėmis. Jos Kremliui pasitarnavo vykdant tiek vidaus, tiek užsienio politiką. Šios grupės buvo ir yra naudojamos kazokų kaip visumos menkinimui ir skaldymui.

Pasak praeityje persekioto kazokų istorijos specialisto Vladimiro Melichovo, per pastaruosius dešimt metų Rusijos valdžia suėmė tikrųjų kazokų vadus ir sunaikino besiformuojančias etninių kazokų grupes, idant neprasidėtų nacionalinis judėjimas ir Maskvos kontrolei nekiltų grėsmė. Istorikas pabrėžia, kad tuo pačiu metu Rusijos valstybė siekia pajungti kazokų grupes ir naudotis jomis kaip policiniais būriais. Kaip buvo galima regėti gegužės 5-ąją, „neokazokai“ įgyvendino veiksmus, kuriuos vengdamas atsakomybės norėjo padaryti Kremlius.

Didžioji dalis tiek rusų, tiek vakariečių tiki tuo, kad Vladimiro Putino kazokai yra tiesoginiai Nikolajaus II laikų kazokų palikuonys.

Vladimiras Melichovas pastebi, kad Kremliaus žaidimą žaisti pasirengę vos keli tikrų kazokiškų šaknų turintys žmonės. Istorija juos pamokė, kad Kremlius niekada ilgam netaps jų draugu ar rėmėju. Jais bus pasinaudota, o pasinaudojus kazokai bus numesti šalin ir, tikėtina, dar kartą užspausti. Maskva tikrai niekada jų nepripažins kaip tautos ir nesuteiks jiems teisės patiems spręsti savo likimo.

Tačiau daugelis „neokazokų“ dega noru bendradarbiauti su Kremliumi. Šie vis dar nežino žmonių, su kuriais jie taip noriai tapatinasi, istorijos, o jų noras talkinti Kremliui pasitarnavo Vladimiro Putino labui. Tokiu būdu prezidentas gavo šansą dar kartą diskredituoti kazokų vardą tiek Vakaruose, tiek Rusijoje, bei galimybę disponuoti asmeniniais smogikų būriais. Didžioji dalis tiek rusų, tiek vakariečių tiki tuo, kad Vladimiro Putino kazokai yra tiesoginiai Nikolajaus II laikų kazokų palikuonys. Tačiau tie, kuriais šiandien naudojasi Kremlius, neskaitant puošnių drabužių ir nagaikų turi nedaug bendro su ikirevoliucinėmis kazokų grupėmis.

Vladimiras Putinas žengė dar vieną žingsnį. Egzistuoja parengtas įstatymas, kuriuo ir toliau trinama riba tarp tikrų kazokų ir režimo „kazokų“ pajėgų. Įstatymas Kremliui leis ir toliau leis puldinėti pirmuosiuos tuo pat metu naudojantis antraisiais – tai klasikinis Kremliaus manevras, kuris Vladimirui Putinui pavyks, jeigu rusai ir vakariečiai toliau sėkmingai maišys „neokazokus“ su tikraisiais kazokais. Tačiau ši strategija gali grįžti bumerangu, jei Kremliui bus neleista maišyti dviejų grupių tarpusavyje. Taip pat – toliau radikalizuojant tikruosius kazokus jie patys gali pradėti kelti tokius teritorinius ir etninius reikalavimus, kokių Kremlius nei norėtų, nei galėtų jiems suteikti.

Dėl tos priežasties patys intensyviausi Rusijos karo su kazokais mūšiai vis dar laukia ateityje. Šis karas nebūtinai baigsis Vladimiro Putino ar jo įpėdinių pergalė.