Tai buvo Rusijos prezidento rinkimų – Vladimiro Putino ir šešių statistų spektaklis
Ru­si­jos žur­na­lis­tas, pub­li­cis­tas ir apž­val­gi­nin­kas Kons­tan­ti­nas Eg­ger­tas apie ko­vo 18 die­ną, sek­ma­die­nį, vy­ku­sius pre­zi­den­to rin­ki­mus LŽ sa­kė, kad tai nė ne­bu­vo rin­ki­mai. Tei­gė, jog to ne­slė­pė nė pa­ti pre­zi­den­to ad­mi­nis­tra­ci­ja, ano­ni­miš­kai žur­na­lis­tams rin­ki­mus va­di­nu­si kom­pa­ni­ja, skir­ta pa­tvir­tin­ti Vla­di­mi­ro Pu­ti­no au­to­ri­te­tą, le­gi­ti­mu­mą Ru­si­jos gy­ven­to­jų dau­gu­mos aky­se.

„Kovo 18 diena V. Putinui buvo proga šaliai ir pasauliui pademonstruoti, kad jis yra vienintelis galimas variantas Rusijai“, – teigė nepriklausomas šios šalies žurnalistas.

K. Eggertas priminė, kaip Lietuvos politikas Vytautas Landsbergis buvo apibūdinęs Rusijos prezidento rinkimus: karūnavimas, pakartotinas paskyrimas, įgaliojimų patvirtinimas ir taip toliau.

K. Eggertas atkreipė dėmesį, kad nė vienas iš kandidatų nepareikalavo, kad debatuose dalyvautų V. Putinas. Pasak žurnalisto, jie tebuvo statistai.

Kandidatų vaidmenys

Anot žurnalisto, rusams nebuvo sudaryta reali galimybė rinktis. Kaip jis sakė, visi septyni kandidatai vienokiu ar kitokiu lygmeniu priklausė nuo Kremliaus, be kurio sutikimo nebūtų galėję dalyvauti rinkimų kompanijoje.

K. Eggertas pasakojo, kaip buvo paskirstyti vaidmenys tarp kandidatų: komunistui Pavelui Grudidinui skirta „aptarnauti“ tradicinius komunistų partijos ir Stalino gerbėjus; jaunam komunistui Maksimui Suraikinui – kelti kairįjį jaunimą; Ksenijai Sobčak – nukreipti į save Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno, kuriam nebuvo leista kandidatuoti prezidento rinkimuose, gerbėjų dėmesį; Grigorijui Javlinskiui – atstovauti nusilpnintai ir dezorganizuotai tradicinei miesto inteligentijai; Vladimirui Žirinovskiui – dirbti su neišsilavinusiais imperialistais; Sergejui Baburinui – dirbti su išsilavinusiais nacionalistais. Visi jie kokiu nors būdu šiuos jiems paskirtus vaidmenis atliko.

K. Eggertas atkreipė dėmesį, kad nė vienas iš kandidatų nepareikalavo, kad debatuose dalyvautų V. Putinas. Pasak žurnalisto, jie tebuvo statistai. Per debatus vyko savotiškas cirkas tuo metu, kai „pagrindinis kandidatas“, tai yra V. Putinas, atidarinėjo gamyklas, raketomis grasino JAV ir panašiai. Vidutiniam rinkėjui tada norisi, kad Rusijai vadovautų „caras“ V. Putinas – štai toks galingas.

Pasitikėjimo net mažiau, negu sovietmečiu

Per pastarąjį laikotarpį Rusija labai sugadino savo įvaizdį. Klausiamas, kiek ilgam ir ar jį įmanoma pagerinti, K. Eggertas sakė: „Manau, kad kol valdžioje yra dabartiniai vadovai su V. Putinu priešaky, nepavyks pataisyti įvaizdžio. Nebent tektų išgyventi kokio nors fantastinio filmo istoriją, tarkime, jei Žemę užpultų ateiviai ir todėl visiems tektų vienytis.“

Žurnalistas pažymėjo, kad kalba eina ne tik apie įvaizdį, bet ir apie pasitikėjimą Rusijos vadovybe. Jo teigimu, nuo karo su Ukraina pradžios pasaulio pasitikėjimas Rusijos vykdoma politika praktiškai prarastas.

„Šia prasme įdomu, kad šiandienio Kremliaus situacija gal net blogesnė, negu sovietinės vadovybės po to, kai Karibų krizė 1962 metais vos nesibaigė atominiu karu, – mano K. Eggertas. – Šaltojo karo laikotarpiu didžiosios valstybės turėjo palaikyti bent minimalų savitarpio supratimo tam, kad nesusprogdintų viso pasaulio.“

Dabar to nebėra, įsitikinęs žurnalistas. O Rusijos vadovybės retorika tokia, kai vietinėje ideologinėje rinkoje labai lengvai manipuliuojama atominio karo idėja. Tai nepasitikėjimą, kurį aplinkinis pasaulis jaučia šiai šaliai, tik didina. Nepasitiki net Rusijos sąjungininkėmis laikomos šalys.

AFP/Scanpix nuotrauka

Nemato pokyčių ženklų

Gal po Rusijos prezidento rinkimų padėtis vis dėlto keistųsi? „Situacija galėtų keistis tik tokiu atveju, jei dėl kokio nors užsienio politikos klausimo Rusija patirtų visišką pralaimėjimą, – teigė žurnalistas. – Kita sąlyga – Kremlius turėtų tą pralaimėjimą pripažinti.“

K. Eggertas priminė: dabartinės Rusijos vadovybės stilius toks, kad ji niekada nepripažįsta klydusi, kiekvieną kompromisą, net taktinį atsitraukimą laiko silpnumu, todėl jai nelieka nieko, kaip didinti žaidimo statymus.

„Pastarųjų ketverių metų Kremliaus politika – tai problemų akumuliavimas, – sakė žurnalistas. – Kas yra taip vadinamos Luhansko ir Donecko liaudies respublikos? Tai, kas liko nuo nesėkmingo bandymo 2014 metais užgrobti Ukrainos Rytus ir Pietus.“ Kitas K. Eggerto pateiktas pavyzdys – nesėkmingas Rusijos bandymas kištis į JAV prezidento rinkimus, lėmęs didelę šių šalių santykių krizę, kurios, jo manymu, nebūtų, jei būtų laimėjusi Hillary Clinton. Tokiu būdu taktiniai Rusijos veiksmai baigiasi strateginėmis katastrofomis, pažymėjo pašnekovas.

„Nematau tokios politikos sėkmės. Tačiau nematau ir ženklų, kad V. Putinas artimiausiu metu tokią politiką keistų“, – teigė K. Eggertas.

Bijo chaoso

Klausiamas, kodėl dauguma rusų nenori permainų į gerą pusę ir vėl nusprendė valdžios vairą patikėti dabartiniam šalies vadovui, K. Eggertas sakė, kad anksčiau ar vėliau jų nuotaikos keisis.

„Tačiau dabar V. Putinui plačius gyventojų sluoksnius pavyko įtikinti, kad jis ir yra Rusija, jis ir yra stabilumas, – teigė žurnalistas. – Esą jei nebebūtų V. Putino, Rusijoje prasidėtų chaosas. O šito šalies žmonės bijo.“

Balsavo ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. / AFP/Scanpix nuotrauka

O kai praeis ir ši kadencija?

Vis dėlto kas prognozuotina toliau, tarkime, dar po šešerių metų, kai baigsis ši prezidento V. Putino kadencija? Jis atves savo įpėdinį ar tikėtini esminiai valdžios pokyčiai?

„Šešeri metai Rusijai – tai lyg šešiasdešimt kitai šaliai, – sakė K. Eggertas. – Per šį laikotarpį dabartinis režimas dės pastangas išlaikyti valdžią ir savo nuosavybę. Skirtingai, negu imperatoriškoji šeima arba Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politinis biuras, šiuo metu Rusijai vadovaujantys žmonės yra ir jos savininkai. Todėl transformacija bus itin nepaprasta.“

„Kovo 18 diena V. Putinui buvo proga šaliai ir pasauliui pademonstruoti, kad jis yra vienintelis galimas variantas Rusijai“, – teigė nepriklausomas šios šalies žurnalistas.

Žurnalisto požiūriu, priklausys ir nuo to, kaip sistema adaptuosis prie naujų iššūkių. Vienas jų – natūralus dabartinės Rusijos vadovybės senėjimas, tai – pensijinio amžiaus žmonės. Kitas – taip vadinamos A. Navalno kartos iššūkis, tai yra tų, kuriems dabar yra 15–25 metai. Jie suirzę, jie stabilumą laiko stagnacija, o didybę – veidmainyste. Kremliui sunku daryti jiems įtaką, o jie pradeda suaugusiųjų gyvenimą ir jų skaičius didėja. Dar yra užsienio politikos iššūkis, tęsė K. Eggertas. Tai išorinio pasaulio spaudimas. Rusijos elitas jį jaučia ir norėtų sumažinti.

„Visus šiuos tris uždavinius bus labai sunku išspręsti, net nežinau, ar įmanoma, – pažymėjo žurnalistas. – Todėl artimiausiu laikotarpiu Rusijos politinė krizė didės.“ Jis mano, kad dėl to gali būti daromos užsienio politikos klaidos, kurios gali turėti nepataisomų pasekmių. Nors būtų galimas transformacijos scenarijus, tokiu K. Eggertas tiki vis mažiau. Kitas galimas variantas, kurį įvardijo žurnalistas, – Rusijos dabartinės sistemos griūtis.