Sutramdytas tramdytojas: kas laimės Trumpo ir Macrono draugystės dvikovą?
Em­ma­nue­lio Mac­ro­no vals­ty­bi­nis vi­zi­tas Va­šing­to­ne tu­rė­jo bū­ti „ža­ve­sio puo­li­mas“, sie­kiant svar­bių po­li­ti­nių nuo­lai­dų iš įta­kin­go pri­iman­čio as­mens.

Tačiau po tris dienas trukusių apsikabinimų, plekšnojimo per nugarą ir rankos paspaudimų atrodo, kad šiam diplomatiniam šokiui vadovavo Donaldas Trumpas, nepalikdamas daug galimybių savo svečiui.

Nors 40 metų Prancūzijos prezidentas ir pats dažnai liečia savo svečius, Vašingtone jis ne kartą atrodė netikėtai užkluptas 71 metų JAV prezidento didelio meilumo apraiškų ir gerokai suglumęs.

Toną nustatė stulbinanti nuotrauka, kurioje matyti, kaip D. Trumpas už rankos, tarsi tėvas sūnų, tempia Prancūzijos valstybės vadovą. Atvaizdas įpusėjus vizitui pasirodė pirmajame laikraščio „The Washington Post“ puslapyje.

Daugelis stebėtojų šią sceną įvertino kaip pažeminimą E. Macronui ir atkreipė dėmesį, kad kūno kalba, regis, nepranašavo nieko gera, kalbant apie Prancūzijos galimybes paveikti JAV politiką dėl svarbių nesutarimų, pirmiausia – Irano klausimu, nors tai buvo deklaruotas E. Macrono valstybinio vizito tikslas.

Įspūdis buvo visiškai priešingas jų pirmajam susitikimui 2017 metų gegužę, kai jaunasis Prancūzijos lyderis sukėlė susižavėjimo bangą stipriai paspausdamas D. Trumpui ranką.

Tuomet E. Macronas kurstė pagundą šiame geste įžvelgti diplomatinę prasmę.

„Reikia parodyti, kad nebus daroma mažų nuolaidų, net simbolinių“, – tada sakė jis.

„Pleiskanėlės afera“

Tuo tarpu šį antradienį Ovaliniame kabinete, stebint visam pasauliui, JAV lyderis pasilenkė nubraukti „pleiskanėlės“ nuo E. Macrono švarko.

„Mūsų santykiai labai ypatingi, iš tiesų aš nubrauksiu tą pleiskanėlę ... Mums reikia, kad jis būtų tobulas, jis yra tobulas“, – paskelbė D. Trumpas E. Macronui juokiantis.

Scena, kurios įrašas sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje, iškart davė nemažai peno Amerikos televizijų vakarinėms komiškoms laidoms, kurios gerai pasimėgavo šia „vyriška draugyste“.

Televizijos „Comedy Central“ laida „The Daily Show“ parodė lyderių bendravimą iliustruojančių akimirkų – šypsenų, rankos palietimų – montažą pašaipiu nebyliojo kino stiliumi, skambant romantiškai muzikai.

Tačiau lyderių kūno kalba buvo analizuojama ir ieškant rimtų užuominų apie galios žaidimą.

„Per šią kelionę Trumpas yra alfa (dominuojantis), o Macronas pakluso“, – redaktoriaus skiltyje, pavadintoje „Pleiskanėlės reikalas“, rašė „The Washington Post“. Laikraštis nusprendė, kad E. Macronas galiausiai pralaimėjo metus trukusį rankos lenkimą dėl dominavimo.

Laikraštis „The New York Times“ ir vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ geriau įvertino E. Macroną už investavimą į išliaupsintą draugystę bandant laimėti svarbių nuolaidų, tačiau abejojo jo sėkmės šansais.

„Macronas šiais santykiais naudojasi siekdamas vaizduoti save Europos lyderiu ir sugrąžinti Prancūzijai vietą tarptautinėje scenoje, – rašė „Der Spiegel“. – Tačiau neaišku, ar tai gali paveikti Trumpą.“

JAV politikos ir istorijos ekspertas, prancūzas Thomas Snegaroffas taip pat buvo skeptiškas.

„Pastarąsias dvi dienas žmonės stebėjosi Macrono talentu išsiaiškinti, jog reikia nuolatos meilikauti Trumpui, kad su juo pasiektum ko nori, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė jis. – Man atrodo, kad yra priešingai.“

Prancūzų istorikas Corentinas Sellinas, kuris specializuojasi JAV politikos srityje, pastebėjo „subtilų, bet augantį #Trumpo globėjiškumą prezidento #Macrono atžvilgiu“ ir, galiausiai, prezidento pastangų užmegzti ryšį su Jungtinėmis Valstijomis nesėkmę.

Stebėtojai iškart palygino situaciją su George'o W. Busho ir buvusio britų ministro pirmininko Tony Blairo santykiais. T. Blairas pelnė „kambarinio šuniuko“ pravardę už pastangas patraukti savo pusėn nepopuliarų Amerikos lyderį.

Žurnalas „The New Yorker“ teigė, kad tiek daug kitų valstybininkų atstūmęs D. Trumpas „vieną pasaulio lyderių, kuris gali pasiekti sutarimą tarp jų tam tikrais klausimais, parodo esant ne kambariniu šuniuku, o veikiau dramblio tramdytoju“.

Tačiau E. Macronui tai didelis lošimas, nes jei galiausiai jis nelabai ką galės pademonstruoti už savo pastangas, rizikuos atrodyti labiau ne kaip dramblio tramdytojas, o kaip pats tramdomas gyvūnas.

Griežtesnis tonas

Tikrasis šios strategijos išbandymas, C. Sellino nuomone, bus D. Trumpo gegužės 12-osios sprendimas, ar pasitraukti iš 2015 metų susitarimo su Iranu dėl jo branduolinės programos. E. Macronas ragino Vašingtoną iš susitarimo nesitraukti.

„Jeigu po valandos, kurią praleidome drauge, Jungtinės Valstijos būtų pasakiusios, kad sugriauna susitarimą, kai Prancūzija norėjo jį ginti, tuomet mūsų draugystė neduotų naudos“, – antradienį Baltuosiuose rūmuose pareiškė E. Macronas.

„Tačiau radome būdą plėtoti, atsižvelgti į tai, kas svarbu abiem mūsų šalims“, – pridūrė jis.

Paskutinę savo vizito dieną, prancūzų spaudai abejojant jo strategija D. Trumpo atžvilgiu, E. Macronas atrodė ištaisęs padėtį.

Trečiadienį kreipdamasis į JAV Kongresą jis ginčijo daugelį D. Trumpo užsienio politika lemiančio principo „Pirmiausia – Amerika“ aspektų ir atmetė izoliacionizmą, agresyvią prekybos taktiką ir neveiklumą dėl klimato kaitos, ragino Jungtines Valstijas padėti „iš naujo atrasti daugiašališkumą“.

E. Macrono kalbą gyrė D. Trumpo kritikai – ir demokratai, ir respublikonai. Be to, kalba neabejotinai tam tikru mastu nuramins prancūzus dėl jo ir D. Trumpo nuomonių skirtumų, ar tai būtų pasaulinis atšilimas, ar „per didelio nacionalizmo“ grėsmė.

Kaip bebūtų, JAV politinės komedijos žanrą neabejotinai paveikusios D. Trumpo ir E. Macrono draugystės poveikis JAV politikai dar nėra aiškus.