Stačiatikių bažnyčia skyla, o Kremlius stipriai pralaimi
Žmo­nės su­si­ren­ka iš­reikš­ti dė­kin­gu­mo Stam­bu­le įsteig­tam eku­me­ni­niam pa­triar­cha­tui, kad 2018 m. spa­lio 14 d. da­vė lei­di­mą Ukrai­no­je įkur­ti vals­ty­bės ne­prik­lau­so­mą ar­ba „au­to­ke­fa­li­nę“ baž­ny­čią, ra­šo „At­lan­tic Coun­cil“ tink­la­la­py­je Step­he­nas Blan­kas. 

Ukraina ką tik pelnė fantastišką pergalę, gavusi autokefalijos teisę arba teisę įsteigti pilnai nepriklausomą Ukrainos stačiatikių bažnyčią, kuriai nereikės atsiskaitinėti Maskvai. Šis žingsnis simbolizuoja milžinišką smūgį Vladimiro Putino rusiško pasaulio (Russkii mir) pretenzijoms ir visam Rusijos arcana imperii (imperijos reliktų) naratyvui, skelbiančiam, kad Ukraina neva iš tikrųjų yra Rusijos dalis, nenusipelniusi politinės ar kultūrinės nepriklausomybės. Autokefalijos gavimas yra antrasis Ukrainos atsiskyrimas nuo Maskvos: šis religinis ir kultūrinis atsiskyrimas lydi 1991 m. valstybės įgytą politinę nepriklausomybę. Jis sunaikina dvasinį V.Putino puolimų prieš Ukrainą pagrindą.

Ši religija yra politinė, kurioje teologija iš esmės yra kitas imperinio dominavimo naratyvas.

V.Putinas įeis į istoriją ne kaip rusiškų žemių vienytojas, o asmuo, panašiai kaip Michailas Gorbačiovas, praradęs imperijos teritorijas. Dėl šios priežasties Ukrainos priimtas sprendimas gali sukelti pavojų. Maskva jau nutraukė ryšius su ekumeniniu Konstantinopolio patriarchatu, teigdama, kad ji pasilieka teisę ginti religines savo piliečių teises.

Šis pasakymas turėtų būti suprastas kaip ilgai besitęsiantis casus belli, kuris prasidėjo dar Ivano Rūsčiojo laikais. Juo naudojosi netgi Josifas Stalinas, nors ir sekuliariu variantu, kaip teise ginti Sovietų Sąjungos piliečius po 1939 m. Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos aneksijų. Tai taip pat buvo 1774–1854 m. karo dėl Rusijos kišimosi į Osmanų imperiją priežastis ir principas, kuriuo Rusija pateisino savo veiksmus, nuvedusius link Krymo karo. Vadovavimasis šia tariama teise ginti yra pavojaus signalas, ypač kai Maskva ją prisiminė Gruzijos ir Krymo atvejais.

Naujos agresijos bangos tikimybė neapsiriboja bandymais užimti maždaug 12 000 Ukrainos bažnyčių, esančių Rusijos stačiatikių bažnyčios dalimi, ir provokuoti pilietinius nesutarimus, galinčius duoti pretekstą tolimesniam kišimuisi. Ji taip pat apima Rusijos karius, esančius fronto linijoje, ir jūrų pajėgas, išstatytas prieš Ukrainą Juodojoje ir Azovo jūrose. Pastarosios pajėgos gali imtis veiksmų, tokių kaip pakrantės blokada ar krante esančių miestų apšaudymas, tarp kurių vienas svarbiausių būtų Odesa. Kariai gali šaudyti, toliau verždamiesi į teritoriją, ar suorganizuoti jūrų desanto operaciją prieš Ukrainos pakrantę bet kur nuo Odesos iki Mariupolio. Maskvos viršenybė šiame teatre duoda jai daug variantų, o Ukraina ir jos Vakarų kaimynės privalo įvertinti šiuos scenarijus.

Maskvos grasinimai ir reakcijos į Ukrainos autokefaliją rodo, kad problema ne religinė, o veikiau politinė. Kadangi V.Putino veiksmų legitimumas kabo ant plauko, artimiausiu metu galima tikėtis didesnio spaudimo Kijevui, kuris šalyje sukurtų schizmą ar priverstų ją tapti paklusnia religiniu ar kokiu kitu pagrindu. Faktas, kad tai nėra teologinis ginčas, daug sako apie Rusijos stačiatikių bažnyčią: šis įvykis aiškiai parodo ją esant valstybės institucija ir Rusijos imperializmo instrumentu. Iš tikrųjų, būtų sudėtinga bažnyčią įsivaizduoti kažkuo kitu, kadangi per ilgą laiką ją užėmė KGB agentai, šiandien jai yra teikiamos „specialios paslaugos“ ir vyrauja glaudūs finansiniai ryšiai tarp bažnyčios ir valdančio elito. Šie artimi santykiai tarp oligarchų, elito ir bažnyčios, grindžiami Rusijos valstybės šlovinimu, paaiškina tariamą dievobaimingų buvusių ir esamų KGB ir Federalinės saugumo tarnybos (FSB) narių fenomeną. Ši religija yra politinė, kurioje teologija iš esmės yra kitas imperinio dominavimo naratyvas.

Dėl kaip tik šių priežasčių Ukrainos laimėjimas gavus autokefaliją yra toks reikšmingas. Dabar valstybė turi galimybę būti ne tik politiškai nepriklausoma, bet religiškai ir kultūriškai taip pat, bei sukurti autentišką nacionalinę kultūrą, paremtą visų savo piliečių poreikiais, nepaisant jų tikėjimo, o ne Rusijos imperijos arcana imperii ir jai būdingu išankstiniu nusistatymu, kad Ukraina yra nepilnavertiška.

Štai kodėl ši pergalė simbolizuoja pritrenkiantį V.Putino pralaimėjimą. Visi čia ir svetur gyvenantys žmonės, laikantys V.Putiną visada laiminčiu ar genijumi, turi susitaikyti su faktu, kad per savo užsispyrimą ir imperinę isteriją jis padėjo pamatus vienam iš didžiausių kada nors patirtų Rusijos pralaimėjimų. Ir tai tik pradžia. Situacija tampa daug pavojingesnė, bet pavojus neaptemdo antros Ukrainos nepriklausomybės realybės ir gėdingo Maskvos pralaimėjimo.

Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.