Sportas ir politika: kodėl senovės romėnai buvo teisūs?
Le­gen­di­nis fut­bo­lo tre­ne­ris Will­lia­mas Shank­ly yra pa­sa­kęs, kad fut­bo­las yra gy­ve­ni­mas. Jei to­kie žo­džiai yra sa­ko­mi tik apie fut­bo­lą, ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie vi­są spor­tą? Spor­to vaid­me­nį žmo­nių gy­ve­ni­me su­pra­to dar se­no­vės grai­kai ir ro­mė­nai, sa­kę, jog žmo­nes do­mi­na tik du da­ly­kai – duo­na ir žai­di­mai, ra­šo „New Eas­tern Eu­ro­pe“. 

Ir štai šie sportiniai žaidimai tapo integralia politikos dalimi ir atkeliavo iki mūsų dienų. Šaltojo karo metu sportas tapo tarptautinio konkuravimo ir vienos ideologijos priešpastatymo kitai, ginklas. Kaip rašė žymus lenkų žurnalistas ir keliautojas Ryszardas Kapuścińskis savo knygoje „Futbolo karas“ – linija tarp politikos ir futbolo Lotynų Amerikoje yra labai plona. Anot jo, jei būtų daromas sąrašas vyriausybių, kurios žlugo ar buvo nuvertos karinių pučų metu, po to, kai šalies futbolo rinktinė pralaimėjo varžybas, jis būtų ilgas.

Perfrazuojant Carlo von Clausewitz žodžius – sportas yra politika kitais žodžiais. Sportas kelia emocijas, kurios gali pasiekti zenitą tada, kai konfliktuojančių šalių komandos varžosi tarpusavyje. Taip nutiko 1982 metais Varšuvoje, buvo praėję tik trys mėnesiai po karinės padėties įvedimo ir Varšuvos futbolo stadione vietinė „Legia“ žaidė su Tibilisio „Dinamo“ komanda. „Dinamo“ futbolo komanda buvo visos Sovietų Sąjungos pažiba, nes vos prieš kelis mėnesius buvo laimėjusi UEFA Taurių taurės varžybas. Visgi žaidimas nebuvo malonus, o „Legia“ fanai nepabūgę milicijos siautėjo stadione ir šūkavo anti-sovietinius šūkius.

Kartais sporto varžybos virsta aukšto rango susitikimu, tokiu, kuris negalėtų įvykti jokiomis kitomis aplinkybėmis. Turkijos ir Armėnijos prezidentai sėdi greta vienas kito tik per futbolo rungtynes, o štai šiemet per žiemos olimpinių žaidynių atidarymą Šiaurės ir Pietų Korėjų komandos net žygiavo kartu. Politikai puikiai žino, ką reiškia sportas ir jo galia.

Pergalės gali sustiprinti nacionalinius jausmus, o politikai prisišlieję prie sportininkų gali pasididinti savo reitingus. Kitaip tariant, sporto pergalės gali virsti politinėmis pergalėmis. Neretas atvejis, kai sportininkai baigę savo karjeras pasuka politikos link, politinės partijos itin mėgsta tokius populiarumo nestokojančius sportininkus ir šis reiškinys ypatingai ryškus demokratijos stokojančiose valstybėse.

Maskva 1980

Sovietų Sąjungoje sportas buvo ne tik pramoga, bet ir svarbi propagandos priemonė. Sporto pagalba buvo kuriamas naujas sovietinis žmogus. Geriausi sportininkai priklausė klubams, kurie buvo siejami arba su armija arba su KGB.

Sporto, kaip propagandos rūšies svarbą suprato dar pirmieji komunistai, jau 1920 metais buvo daug dėmesio skiriama „darbininkų sportiniam lavinimui“, bet išties rimtai sportą, kaip galynėjimosi ginklą Sovietų Sąjunga ėme naudoti tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Manoma, kad Stalinas uždraudė sovietiniams sportininkams dalyvauti 1948 metų Olimpiadoje, manydamas, kad jie yra tokios prastos formos, jog nelaimės medalių.

Sovietus sėkmė aplankė tik po Stalino mirties, 1956 metų Olimpiadoje Melburne jie iškovojo 98 medalius ir aplenkė JAV, savo didžiausią konkurentą. Šaltojo karo metais sportinė konkurencija tarp socialistinių ir kapitalistinių valstybių buvo legendinė. Tai prasidėjo dar 1952 metais Helsinkyje – imta galynėtis kuri valstybė iškovos daugiau medalių.

1970 metais konkurencija iš sporto arenų persikėlė į biurokratų kabinetus, konkuruota dėl teisės rengti Olimpines žaidynes. Dėl teisės surengti 22 vasaros olimpines žaidynes kovėsi Los Andželas ir Maskva. Laimėjo Maskva ir 1980 metais čia buvo surengta Olimpiada.

Pasak istorikų, pasiruošimas šioms žaidynėms kainavo itin brangiai, todėl tuometis sovietų lyderis Leonidas Brežnevas net svarstė galimybę pasitraukti iš organizatorių tarpo. Visgi buvo nutarta, kad prestižas svarbiau už pinigus ir olimpinės žaidynės Maskvoje vyko.

Maskvos Olimpiados ženkliukai.

Žaidynių metu sovietai nepasidavė antikinei taisyklei, kad karas tuo metu neturėtų vykti, sovietinė kariuomenė siautėjo Afganistane. Protestuodamos prieš tokius veiksmus žaidynėse atsisakė dalyvauti 65 valstybės. Buvo bijoma, kad pritrūks ne tik dalyvių, bet ir žiūrovų, rėmėjų. Pigūs bilietai pritraukė vietinių žiūrovų, bet iš žaidynių rėmėjų lik tik Adidas.

Siekdami nenuvilti atvykstančių svečių iš užsienio sovietai per Suomiją importavo nemažai užsienio prekių, taigi – Maskvos olimpinių žaidynių metu vietiniai ir užsieniečiai galėjo gaut Malboro cigarečių, Coca-Cola limonado ar kramtomosios gumos. Tiesa, visi šie produktai buvo laikomi „ideologiniais“. Žaidynių metu iš Maskvos taip pat buvo išvyti benamiai ir prostitutės.

Maskvos žaidynių organizatoriai darė viską, kad sovietinė komanda – laimėtų. Ir jie laimėjo daugiausiai medalių, tiesa tai nebuvo tik Sovietų Sąjungos, bet viso „sovietinio bloko“ valstybių laimėjimas, nes savo indelį įnešė ir Bulgarija, Rytų Vokietija.

Šiomis žaidynėmis buvo siekiama atitraukti dėmesį nuo sovietinės invazijos į Afganistaną ir ekonominių problemų, nepriteklių. Tiesa, politinė įtampa – nenuslūgo, nes 1984 metų Los Andželo Olimpinėse žaidynėse nedalyvavo Sovietų Sąjunga ir dauguma Rytų bloko valstybių, tai buvo kerštas už Maskvos žaidynių boikotą.

Antras šansas

Antro šanso organizuoti Olimpines žaidynes Rusija turėjo laukti 30 metų. 2007 metais buvo paskelbta, kad Rusija organizuos 22 žiemos olimpines žaidynes Sočyje. Šioms žaidynėms buvo išleista apie 50 milijardų dolerių iš kurių bent 30 milijardų, manoma, išleisti netinkamai. Prieš prasidedant žaidynėms daug kas bijojo, kad pasiruošimas joms nėra baigtas.

Visgi žaidynės įvyko ir jei ne įvykiai Ukrainoje jos būtų laikomos sėkmingomis. Žaidynėse dalyvavo 88 nacionalinės komandos, o Rusija laimėjo 29 medalius, tiesa šį spindesį greitai užgožė skandalas dėl dopingo naudojimo ir Rusijos intervencija į Ukrainos rytus.

Praėjus keturiems metams po Sočio olimpinių žaidynių Rusijoje vyko dar vienas svarbus sporto renginys – pasaulio futbolo čempionatas. Šis sprendimas buvo priimtas 2009 metais, gerokai prieš Krymo aneksiją, konfliktą Ukrainos rytuose ir Malaizijos lainerio numušimą Rytų Ukrainoje. Tiesa, girdėjosi balsų, siūlančių persigalvoti ir čempionato Rusijoje nerengti, bet FIFA nutarė į jas nereaguoti.

Pasiruošimas 2018 pasaulio futbolo čempionatui buvo svarbus propagandos elementas Rusijoje. Tai ypač išryškėjo prieš 2018 metų šalies prezidento rinkimus. Būsimo čempionato pagalba buvo vienijama tauta, keliamas pasididžiavimas savo valstybe, kurioje netrukus vyks futbolo šventė. Tiesa, ir čia neišvengta korupcijos ir lėšų švaistymo šešėlio. Čempionato ir teigiamų atsiliepimų Rusijai itin reikėjo po to, kai pasaulį supurtė Sergejaus Skripaliaus ir jo dukters nuodijimas, kurio pasekoje iš daugybės valstybių buvo išprašyti Rusijos diplomatai. Taigi, futbolo čempionatas buvo ta vieta, kurioje Rusija norėjo ir galėjo pasigerinti savo tarptautinį įvaizdį.

Sportas Sovietų Sąjungoje, o dabar ir Rusijoje niekada nebuvo tik sportas, tai – ir politika. Labai dažnai sporto renginiais buvo ir vis dar yra mėginama pridengti kitus, svarbesnius ar tragiškesnius įvykius – karus, ekonomines krizes.