Šimtmečius trunkanti paranoja: Maskva bijojo ir bijos Vakarų
1945 me­tų ge­gu­žę, kai pa­si­da­vė na­cis­ti­nė Vo­kie­ti­ja, Jo­si­fas Sta­li­nas ga­lė­jo džiaug­tis, žvelg­da­mas į Eu­ro­pos že­mė­la­pį: se­na­sis že­my­nas bu­vo pa­da­lin­tas į dvi ideo­lo­giš­kai prieš­iš­kas sto­vyk­las, o nuo ne­ken­čia­mų Va­ka­rų so­vie­tams pa­vy­ko at­sit­ver­ti pla­čia so­cia­lis­ti­nio blo­ko vals­ty­bių bu­fe­ri­ne užt­va­ra. Kliu­vo jam gal tik tai, kad Už­kau­ka­zės res­pub­li­kos tie­sio­giai ri­bo­jo­si su prieš­iš­ko­mis Tur­ki­ja ir Ira­nu.

Kaip rašo „Foreign Policy“, nagrinėdama naująją Tarptautinių santykių tarybos ekonomikos direktoriaus Benno Steilo knygą „Maršalo planas: Šaltojo karo aušra“, per kitus pusantrų metų santykiai tarp sovietų ir jų buvusių sąjungininkų Vakaruose visiškai sugedo – Stalinas reikalavo, kad Ankara ir Teheranas užleistų dalį savo teritorijos, o Vašingtonas į tai sureagavo pasiųsdamas karo laivus į Viduržemio jūrą. 1947 metais, karo nualinta Jungtinė Karalystė informavo Vašingtoną, kad nebegali remti Graikijos vyriausybės ir padėti jai gintis nuo Jugoslavijos komunistų remiamų maištininkų. JAV teko oficialiai prisiimti Atėnų ir Ankaros finansinę ir karinę globą. Sovietai, taip pat mėginantys atsigauti po karo, negalėjo varžytis su Vašingtonu ir atsitraukė į „gynybines pozicijas“. Josifas Stalinas atkakliai laikėsi tik dviejų tikslų – išlaikyti buferinę zoną Rytų Europoje ir neleisti JAV perimti visos Vokietijos kontrolės.

1947 metų kovą naujasis JAV valstybės sekretorius George‘as Marshallas pradėjo be galo sudėtingų derybų su sovietais seriją, trukusią 6 savaites. Jo akistata su sovietų diplomatijos vadovu Viačeslavu Molotovu lėmė okupuotos Vokietijos ateitį. Nei viena pusė nebuvo linkusi nusileisti ir sutikti su tuo, kad tokia strategiškai svarbi valstybė, kaip Vokietija, taptų vienos kurios pusės sąjungininke. Derybos vyko taip sunkiai, kad iš Maskvos George‘as Marshallas grįžo beveik įsitikinęs, kad jokio susitarimo su sovietais pasiekti neįmanoma. Vokietija, kaip ir kai kurios kitos Vakarų Europos šalys buvo ant ekonominės ir socialinės prarajos krašto, o Stalinui tokia padėtis puikiai tiko. George‘as Marshallas nusprendė, kad JAV turi imtis vienašališkų veiksmų, kad į sovietų įtakos zoną nepatekusiose šalyse įtvirtinti demokratines vyriausybes. 1947 metų birželio 5 dieną, sakydamas kalbą Harvardo universitete jis išdėstė svarbiausius principus strategijos, kuri vėliau bus pavadinta „Maršalo planu“. JAV sukūrė planą, kaip per artimiausius 4 metus padėti karo nualintai Europai atsistoti ant kojų.

1989 metais berlyniečiai nugriovė Europos padalijimo simboliu tapusią sieną./Reuters/Scanpix nuotrauka

Stalinas pasmerkė šį planą ir pavadino jį klastingu amerikiečių sąmokslu nusipirkti politinį ir karinį dominavimą Europoje. Sovietai ėmė nerimauti, kad praras ne tik Vokietiją, bet ir Rytų Europą. Atėjo laikas ryžtingiems veiksmams. Jei iki „Maršalo plano“ paskelbimo Maskva leido Bulgarijai, Čekoslovakijai, Lenkijai, Vengrijai ir Rumunijai kurti savitas socializmo formas ir sudaryti koalicines įvairių politinių jėgų vyriausybes, kad tik jos vykdytų Maskvai palankią užsienio politiką, tai 1948 metų pabaigoje bet kokios nekomunistinės jėgos šiose šalyse buvo visiškai sunaikintos.

Prezidentas Harry Trumanas iš pradžių taip pat norėjo, kad „Maršalo planas“, teikiant ekonominę pagalbą, leistų amerikiečiams neįsipainioti į sudėtingą ir brangų Europos saugumo užtikrinimą. Tačiau patys europiečiai (pirmiausiai Prancūzija ir Jungtinė Karalystė) įtikino prezidentą, kad vien ekonominė pagalba paliks Vakarų Europą beginklę prieš sovietų grėsmę. 1949 metų balandžio 4 dieną Harry Trumanas pasirašė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos įkūrimo dokumentą.

Praėjus mėnesiui JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija pritarė demokratinei Vakarų Vokietijos konstitucijai, o sovietai sukūrė savo satelitą – Vokietijos Demokratinę Respubliką populiariai vadintą Rytų Vokietija. Dvi priešiškos stovyklos ėmėsi varžytis, kenkdamos viena kitai, kaip galėdamos, su viena sąlyga – nekariauti. Europos padalinimo linija buvo įšaldyta keturiems dešimtmečiams.

Praėjus „šaltiesiems“ dešimtmečiams, 1989 metų lapkričio 9 dieną įtūžę rytų berlyniečiai patraukė prie Berlyno sienos skanduodami „Tor auf!“ („Atverkite vartus!“). Pasimetę pasieniečiai pakluso minios reikalavimams ir dešimtys tūkstančių rytų vokiečių plūstelėjo į Vakarų Berlyną. Artimiausiomis dienomis jų pavyzdžiu pasekė milijonai.

Po 6 savaičių Vakarų Vokietijos kanclerį Helmutą Kohlį minia Drezdene pasitiko skanduodama „Einheit! Einheit! Einheit!“ („Vineybė! Vienybė! Vienybė!“). O netoliese darbavosi jaunas KGB karininkas, tomis dienomis daugiausiai užimtas slaptų dokumentų deginimu milžiniškais kiekiais ir nuolat nerimaujantis, kad įtūžusi minia nesumanytų šturmuoti jo „kontoros“. Šiandien jis yra Rusijos Federacijos prezidentas. Kartą, duodamas interviu Rusijos spaudai, Vladimiras Putinas prisiminė, kad anais laikais „Mes domėjomės bet kokia informacija apie mūsų svarbiausią priešininką“. Atėjęs į valdžią jis netruko į rusų sąmonę grąžinti NATO, kaip svarbiausio Rusijos priešininko baubą.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje paskutinysis sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas nusileido reikalavimams suvienyti Vokietiją, tačiau pabrėžė, kad šalis turėtų išstoti iš NATO. Vladimiras Putinas ir šiandien tvirtina, kad Vakarai apgavo Rusiją, neva garantavę, kad aljansas niekada nesiplės į Rytus. Vokietija liko karinio Vakarų aljanso dalimi, o štai sulaikyti rytų europiečių Varšuvos sutarties bloke Maskva neturėjo jokių galimybių.

Po 1991 metų NATO plėtros klausimą ne sykį pabrėžė ir Vakarams atviras prezidentas Borisas Jelcinas. 1995 metais Maskvoje susitikęs su tuometiniu JAV prezidentu Billu Clintonu, Borisas Jelcinas pareiškė, kad „Rusijos vadovui leisti, kad NATO sienos artėtų prie Rusijos yra tolygu Rusijos žmonių išdavystei“. Gynybos ministras Pavelas Gračiovas pavadino NATO „Prieš Rusiją nukreiptu monstru“. Panašios pozicijos laikėsi ir daugelis kitų aukščiausių Rusijos pareigūnų. Pavyzdžiui, Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas (vėliau – premjeras) Eugenijus Primakovas dar 1996 metais prognozavo, kad NATO plėtra į rytus pradės aršias strateginės įtakos varžybas ne tik Baltijos šalyse, bet ir Ukrainoje.

Borisas Jelcinas (kairėje) palaikė draugiškus santykius su Billu Clintonu, tačiau ir jis baiminosi NATO plėtros į rytus./Scanpix nuotrauka

Atrodė, kad prezidentas Billas Clintonas turėjo tik dvi išeitis: nepaisyti Maskvos protestų, nes Rusija nesiliaus terorizavusi savo kaimynų arba laukti, kol Maskva „susitupės“ ir priims naują geopolitinę tikrovę. Jis pasirinko trečią variantą – plėsti NATO tik į kai kurias šalis ir aiškiai deklaruoti, kad nelaiko tikru Rusijos priešu. JAV politinis elitas anaiptol neišreiškė vienbalsio pritarimo tokiam sprendimui, tačiau kaip 1998 metais rašė specialusis JAV pasiuntinys Balkanuose Richardas Holbrooke‘as: „Po daugelio metų žmonės svarstys, dėl ko kilo visa ši sumaištis. Jie matys, kad Rusijos santykiuose su Vakarais niekas nepasikeitė“. Tuo metu žymus amerikiečių diplomatas George‘as Kennanas tais pačiais metais leidiniui „The New York Times“ nuogąstavo, kad JAV „Apsiėmė ginti daugybę šalių, tačiau rimtai vykdyti šį įsipareigojimą neturime nei išteklių, nei noro“.

Tačiau naujo susipriešinimo su Rusija išvengti jau nebebuvo įmanoma. Praėjus vos kelioms dienoms po Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos įstojimo į NATO, aljanso oro pajėgos bombardavo Serbiją, kurią Maskva laikė „broliška stačiatikių šalimi“. Rusijoje kilo platus pasipiktinimas – juk NATO gynė ne vieną iš savo narių, o Kosovo musulmonus. Nesvarbu, kad jiems grėsė tikros skerdynės, rusai tai tuoj pat susiejo su NATO plėtra į buvusias Varšuvos sutarties šalis.

Nuo tada Maskva ėmė vis baimingiau vertinti NATO plėtrą ir operacijas. Kai 2015 metais Turkija numušė jos oro erdvę pažeidusį rusų karo lėktuvą, premjeras Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad „Tai buvo ne vien Turkijos, bet viso aljanso veiksmas“.

Deišmtajame dešimtmetyje JAV ilgai mėgino įtikinti Rusiją, kad NATO neketina mesti iššūkio „poperestroikinei„ Rusijai, esą, seni priešininkai nebeturėjo dėl ko kivirčytis. Tačiau šis požiūris buvo pasmerktas nuo pat pradžių, nes buvo grindžiamas tuo, kad nebeliko ideologinių nesutarimų. Tuo metu tikrieji nesutarimai – geopolitiniai – išliko tokie pat, kokiais jie buvo XX amžiaus pradžioje: Rusija ir Vakarai varžėsi dėl to, kas kontroliuos didesnius Europos arealus.

Šiuo atžvilgiu nepasikeitė ir bazinis Rusijos užsienio politikos požiūris: ji kaip ir prieš 100 metų jaučiasi nesaugi ir nuolat baiminasi tikros ar tariamos „priešo invazijos“. Nuolatinėje paranojos būsenoje gyvenanti Rusija iki šiol laikosi dar XIX amžiuje išsakytu lozungu, kad ji „neturi kitų draugų, išskyrus savo armiją ir laivyną“. Rusijos valdytojų mąstymą šimtmečiais formavo faktas, kad jos vakarinės sienos neapsaugotos kalnų grandinėmis arba sunkiai įveikiamais vandens barjerais. Tokiomis sąlygomis Rusija tapo į centralizaciją ir autoritarinį valdymą orientuota valstybe, beveik iki beprotybės susirūpinusia tiek vidiniu, tiek išoriniu saugumu. Komunistai tebuvo viena iš tokio valdančiojo režimo atmainų.

Rusijos vadovai iki šiol prisimena, kaip XIX amžiuje britai ir prancūzai mėgino blokuoti Maskvos imperijos plėtrą į Balkanus, Artimuosius Rytus, Indiją ir Kiniją. Šiandien jie baiminasi, kad priešas supa juos nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose. Pridėjus nuolatinę baimę, kad jos sausumos sienos Europoje yra lengvai pažeidžiamos, Rusija jau daugiau nei šimtmetį orientuojasi į puolamąją užsienio politiką – kaimyniniai kraštai turi būti kontroliuojami Rusijos ir tarnauti buferiu, padedančiu atremti klastingus antpuolius iš Vakarų. Rusijos vadovai yra įsitikinę, kad kiekvienas šimtmetis gali atnešti vis naują grėsmę pačiam jų šalies egzistavimui – jų nuomone, visada rasis nauji Napoleonai ir Hitleriai.

Šaltojo karo metu Maskva jautėsi pakankamai saugiai, atsitvėrusi nuo Vakarų socialistinio bloko valstybėmis, tačiau žlugus sovietams, Rusijai teko atsitraukti taip toli į žemyno gilumą, kad ji pasiekė XVIII amžiuje turėtas ribas.

Vladimiras Putinas atgaivino Vakarų, kaip didžiausio priešo įvaizdį rusų sąmonėje./Reuters/Scanpix nuotrauka

Nenuostabu, kad 2005 metais Vladimiras Putinas sovietų imperijos žlugimą pavadino „Didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa“. Atitinkamai, visus ilgus savo prezidentavimo metus jis stengiasi atkurti sovietų įtakos ribas. Rusija įsivėlė į daugybę regioninių konfliktų nuo Moldovos iki Gruzijos ir Ukrainos. Paprastai ji neaneksuoja nuo kitų valstybių atplėštų teritorijų (išskyrus Krymą), tačiau ir „užšaldyti konfliktai“ tenkina Rusijos interesus, nes labai apsunkina kaimyninių šalių siekius įstoti į ES arba NATO.

Kaip Josifas Stalinas kūrė buferinę zoną iš sovietams klusnių rytų europiečių, taip dabartinė Rusija sukūrė ištisą tinklą jos kontroliuojamų separatistinių regionų. Kaip prieš mirtį atskleidė vienas iZraelio vadovų Shimonas Perezas, 2016 metais Vladimiras Putinas privačiame pokalbyje jam pareiškė, kad nebūtų lietęs ukrainiečių, jei Vakarai nebūtų sumanę įtraukti jų į NATO. Ši nuomonė puikiai atspindi tai, kad dabartinė Rusija vadovaujasi ne ideologiniais skirtumais, o nuolatine baime dėl neva pažeidžiamų jos sienų.

Pasak knygos autoriaus Benno Steilo, Vakarų lyderiai neprivalo pritarti Maskvos požiūriui, tačiau jie privalo suprasti kaip ir kodėl mąsto Rusija. Be tokio supratimo, Benno Steilo nuomone, neįmanoma efektyviai vykdyti užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. Komunizmas žlugo, tačiau Europos geografija nepakito, teigia autorius. Rusija buvo ir yra per didelė ir per stipri, kad prisitaikytų prie Vakarų pasaulio struktūrų ir nuolat jaučiasi pavojingai pažeidžiama, todėl priversta nuo Vakarų atsiriboti.

Kaip teigia Bennas Steilas, „Maršalo planas“ įėjo į istoriją ne tik todėl, kad pasiūlė visiškai naujovišką viziją, bet ir todėl, kad jis suveikė. Autoriaus nuomone, tai pavyko todėl, kad JAV tuo metu susitaikė su faktu, kad Rusija turi savo įtakos sferą, į kurią skverbtis nevalia.