Sergejus Korsunskis: tik prasidėjus karui suvokėme, kad pasaulis pasikeitė
Kai ka­rą ar tai­ką le­mia ži­nu­tė „Twit­ter“, o ma­ni­pu­liuo­ti rin­ki­mais ga­li­ma ne­at­si­trau­kiant nuo kom­piu­te­rio, tra­di­ci­nė dip­lo­ma­ti­ja iš­gy­ve­na po­ky­čių me­tą. Tai, pa­sak He­na­dii Udo­ven­ko dip­lo­ma­ti­nės aka­de­mi­jos Ukrai­no­je va­do­vo, am­ba­sa­do­riaus dr. Ser­ge­jaus Kor­suns­kio – iš­šū­kis, ku­ris Ukrai­nos dip­lo­ma­tams te­ko pa­čiu ne­dė­kin­giau­siu me­tu, vyks­tant ka­rui ir ne­gai­les­tin­gam pro­pa­gan­di­niam puo­li­mui iš Ry­tų. 

Buvęs Ukrainos ambasadorius Turkijoje S. Korsunkis LŽ pripažino, kad vadovauti diplomatų mokyklai, o ir būti diplomatu, šiuo metu nelengva. Pasaulis, o kartu su juo ir tradiciniai, išmokti bendravimo būdai, sparčiai keičiasi, reagavimo laikas – trumpėja, o priešas nelaukia nė akimirkos. Diplomatija ir bendravimas senokai peržengė kabinetų slenksčius ir pagrindiniai susidūrimai šiuo metu vyksta socialinėje erdvėje, ten neretai sprendžiasi ir valstybių likimai.

„Prasidėjus karui su Rusija mes staiga suvokėme, kad esame nepasiruošę tam, kas vyksta. Staiga „Twitter“ diplomatija tapo tokiu pat realiu dalyku, kaip ir susitikimai ar derybos, o „Facebook“ – vieta, kurioje galima paveikti rinkimus ir formuoti nuomones. Mes nebuvome pasiruošę, negalėjo deramai atsikirsti“, – LŽ sakė Ukrainos diplomatinės akademijos vadovas, prasidėjus Euromaidanui jis buvo Ukrainos ambasadorius Turkijoje ir savo šalies interesus atstovavo klaidžiuose Ankaros valdžios koridoriuose.

Mes turime padaryti daugybę dalykų, jei norime, kad kažkas pasikeistų. Visų pirma turime nustoti verkti ir apsimesti, kad esame tie, kurie nukentėjo labiausiai.

– Pasaulis kasdien akylai seka JAV prezidento Donaldo Trumpo „Twitter“ paskyrą. Tai, ką jis mano arba ketina daryti pirmi sužino jo sekėjai, o tik vėliau – politikos vykdytojai. Daugybė politikų, diplomatų taip pat yra aktyvūs socialinių medijų vartotojai. Kaip pasikeitė diplomatų darbas po to, kai „Twitter“ ar „Facebook“ tapo kasdieniu darbo įrankiu. Kaip pasikeitė Jūsų vadovaujama akademija?

– 2016 metų pabaigoje Ukrianos vyriausybė nutarė, kad reikia iš esmės keisti tai, kaip ir ko mes mokome savo diplomatus. Po to, kai prasidėjo karas su Rusija mes staiga suvokėme, kad esame nepasiruošę tam, kas vyksta.

Rusai buvo ir yra gerai pasiruošę, skiria tam daug pinigų. Rusijos ambasadose dirba penkis ar šešis kartus daugiau personalo, jie geriau paruošti, todėl mes labai aiškiai suvokėme, kad privalome tobulinti savo diplomatų mokymus. Taigi, pakeitėme diplomatinės akademijos struktūrą, dabar daugiau dėmesio skiriame įgūdžiams formuoti, o ne bendrai informacijai suteikti. Diplomatijos metodai ir veikimo būdai keičiasi, tai vyksta visame pasaulyje, todėl bandome neatsilikti.

Kasmet apmokome 600 diplomatų. Jau dirbančius diplomatus norime išmokyti naujų dalykų, todėl smarkiai pakeitėme akademijos personalą, taip pat dėsto lektoriai iš užsienio, o ir mūsų diplomatai vyksta mokytis svetur. Mūsų diplomatams svarbu suvokti, kaip veikia politinė sistema Europos Sąjungoje (ES) ir reikia pripažinti, kad daug ko nežinome. Trūksta žinių, suvokimo kaip veikia tam tikri dalykai, kas ir nuo ko priklauso, todėl svarbu užsienio partnerių parama. Mums įdomu žinoti, tarkime, kaip vyko Estijos ar kitų šalių derybos dėl stojimo į ES, nes yra daugybė smulkių detalių, kurias reikia atsiminti, mentalitetas, kurį būtina suprasti.

– Ukrainoje jau ketvirtus metus vyksta karinis konfliktas. Rusija nesnaudžia nė akimirkos, šios šalies diplomatai itin aktyvūs ir, kaip pats minėjote, gerai pasiruošę. Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduriate mokydami diplomatus? Kas sunkiausia susidūrus su Rusijos diplomatija?

– Pirmas ir didžiausias iššūkis buvo senoji diplomatijos akademijos profesorių karta, teko visus juos atleisti ir rasti naujų žmonių, kurie galėtų dėstyti, mokėtų užsienio kalbas. Tai buvo tikras iššūkis. Mums dar toli iki tobulumo tiek akademijoje, tiek diplomatinėje tarnyboje. Mums reikia tobulėti visose srityse.

Kalbant apie Rusiją, didžiausias mūsų iššūkis yra jų neriboti resursai ir tai, kaip greitai jie dirba. Jų žinioje yra saugumo tarnybos ir didžiuliai finansiniai ištekliai, todėl rusai greitai gali suorganizuoti renginį ar vyksmą, atsivežti mokslininkus, menininkus, kad šie paremtų rusiškąją idėją, pareklamuotų jų interesus. Mes to negalime, neturime tiek resursų.

Rusijos žvalgyba veikia gana efektyviai, todėl jų vykdomos specialios operacijos, melo ir dezinformacijos skleidimas yra kasdienis reiškinys. Dirbdamas supranti, kiek daug dezinformacijos yra skleidžiama iš Rusijos pusės ir, kad į ją reikia atsakyti. Tai daryti reikia greitai, neturi savaitės paruošti tvirtiems argumentams ar išsamiam tekstui, turi vos pusvalandį. Taigi, lengva tikrai nebuvo ir tikrai nėra, nes rusai išmano tai, ką daro ir turi itin daug galimybių skleisti dezinformaciją. Reikia pripažinti, kad ir mūsų diplomatų yra visokių, vienose šalyse mums sekasi gerai, o štai kitose – pralaimime diplomatiniame fronte.

Tiesa, šiuo metu situacija yra daug geresnė nei 2014–2015 metais, kuomet karas buvo pačiame įkarštyje. Mes jau porą metų keičiame sistemą, mokome savo diplomatus būti aktyviais ne tik ten, kur mums įprasta, bet ir socialinėje medijoje. Ir žinote, tarp dešimties geriausių „Twitter“ diplomatų – jau turime kelis ukrainiečių ambasadorius. Tai – labai svarbu, nes tai naujosios pasaulio taisyklės prie kurių mes turime prisitaikyti.

Ukrainiečiai taip nusivylė V. Juščenkos valdymu ir jo negebėjimu vykdyti pažadų, kad į valdžią atėjo V. Janukovyčius. Tai buvo žmonių apatijos rezultatas.

Reikia pripažinti, kad buvo ir tokių diplomatų, kurie pasikeitus valdžiai nutarė palikti tarnybą. Jiems nebuvo priimtini tie pasikeitimai, kurie vyko, todėl jie tiesiog pasitraukė. Kai esi diplomatas negali būti klausimo apie lojalumą, tu tiesiog negali turėti mėgstamų ar nemėgstamų politikų, nes tarnauji valstybei. Bet jei žmogus jaučia, kad negali tarnauti, nes, tarkime, pasikeitė valdžios rokiruotė, jis gali išeiti ir tokių žmonių buvo. Visgi dauguma diplomatų liko savo tarnyboje. Žinoma, nemažai Viktoro Janukovyčiaus šalininkų neteko postų, dabar daugelis jų dirba privačiame versle, o į valstybės tarnybą atėjo kiti žmonės.

– Ukrainoje vyko Euromaidanas, vėliau Krymo okupacija, karas Donbase. Kaip diplomatai dirba karo, revoliucijos sąlygomis? Kaip tarnaujama valstybei, kai situacija namuose – trapi?

– Diplomatai negali išrasti unikalių darbo metodų, paprastai dirbama pagal tam tikras instrukcijas, kurios yra atsiųstos iš namų, bet taip pat svarbu ir šalis kurioje esi, tai, kaip tu ją žinai, kaip jauti pulsą. Visi šie niuansai itin svarbūs, kai esi svetimoje šalyje, o tavojoje vyksta revoliucija apie kurią sklinda daugybė dezinformacijos. Negaliu pasakyti, kaip dirbo mano kolegos kitose šalyse, bet galiu papasakoti, kaip dirbau Turkijoje, kur revoliucijų – itin nemėgsta.

Turiu pripažinti nebuvo lengva, nes turkai labai jautriai reaguoja į revoliucijas, todėl prasidėjus Euromaidano įvykiams man buvo labai neaišku kaip jie priims permainas, ar parems. Mano darbas buvo tyliai susitikinėti su žmonėmis ir aiškinti, kad tai, kas vyksta Kijeve – nėra fašistų ir nacionalistų revoliucija, kurią suorganizavo Vakarai. Reikėjo paaiškinti, kad protestai Maidane – atsakas į nederamus valdžios veiksmus, prievartą. Taigi, Turkijoje buvo daug vaikščiojimo ir daug susitikimų, kiekvienam, nuo prezidento administracijos iki žiniasklaidos atstovų, reikėjo paaiškinti, kas pas mus darosi ir kodėl taip vyksta.

Turkijoje mums pasisekė, ten daug padėjo Krymo totoriai, kurie siuntė žinias aukštiems Turkijos pareigūnams aiškindami situaciją Ukrainoje. Kitose šalyse diplomatai dirbo dar kitaip, tarkime JAV svarbu bendrauti su tyrimų institutais (think-tank), o Kanadoje su ukrainiečių diaspora, Turkijoje svarbi žiniasklaida, todėl reikia daug kalbėti su jais. Žinoma rusai taip pat nesnaudė, buvo daug dezinformacijos, netiesos, mėginimų dalykus vaizduoti kitaip. Šiame darbe labai daug priklauso nuo diplomato asmenybės, charizmos ir ryšių.

Žinoma, vieni diplomatai yra geresni, o kiti – ne. Teko matyti kolegų, kurie dirbo blogai, kai kurie jų buvo pakeisti. Bet turiu pripažinti, kad mes dirbame geriau nei galėjau tikėtis. Tiesa, 2014–2015 metai buvo tikrai sunkūs, negalėjome miegoti naktimis, nes vyko baisūs dalykai.

Lūžis įvyko po pirmosios Jungtinių Tautų rezoliucijos, kai 111 šalių balsavo už Ukrainą ir tik kelios šalys palaikė Rusiją. Būtent tada buvo aiškiai pasakyta, kad Krymas yra aneksuotas, kad tai neturi nieko bendro su laisvu pasirinkimu ir kitais dalykais. Tada buvo antroji rezoliucija ir kitų pozityvių dalykų. Dirbti, tarkime Estijoje ar Lietuvoje, lengva, bet Italijoje ar Turkijoje – sunkiau. Yra šalių, kurios mėgsta Rusiją, tarkime Graikija ar Vietnamas, ir jų nuomonės jokia diplomatija nepakeis.

– Kokios Ukrainos perspektyvos Europos Sąjungoje (ES) ir NATO? Kokie Jūsų šalies prioritetai, būtini padaryti namų darbai?

– Manau mūsų prioritetas yra NATO, o tik tada ES. Jokia šalis negali gintis viena, tam reikia partnerių, aljansų, todėl NATO ir buvo sukurta. Mes negalime vieni kovoti su Rusija, mums reikia pagalbos iš partnerių, kaimynų. Aš manau Ukrainoje supranta, kad mes turime daug investuoti ir gerai pasiruošti, bet NATO – didžiausias mūsų prioritetas šiuo metu.

Dirbdamas supranti, kiek daug dezinformacijos yra skleidžiama iš Rusijos pusės ir, kad į ją reikia atsakyti. Tai daryti reikia greitai, neturi savaitės paruošti tvirtiems argumentams ar išsamiam tekstui, turi vos pusvalandį.

Siekis tapti ES nare taip pat yra, bet tai – sunkus ir ilgas procesas, Lietuva puikiai tai žino, todėl tam reikės daug laiko. Dabar mes „judame“ taip greit, kaip tik galime – turime bevizį režimą, asociacijos sutartį, siekiame integruoti energetines sistemas (dujas ir elektrą) į Europos tinklus. Turime priimti daug naujovių, ateinančių iš Europos, tarkime medicinos sistemos reformą. Daugelyje sričių mes vis dar gyvename taip pat, kaip Sovietų Sąjungoje, todėl tai reikia pakeisti. Visur kur galime mėginame daryti reformas, tarkime švietimo reforma ar pakeitimai gynybos sistemoje. Darome daug mažų žingsnių, o kai tų pasikeitimų susidarys kritinė masė – pamatysime naują Ukrainą.

Tiesa ta, kad pirmiausia reikia pakeisti mąstyseną, tai, kaip mes matome dalykus. Nes pakeistas įstatymas ar reformos nepakeis žmonių, reikia keistis patiems. Ukrainoje gyvena beveik 40 milijonų žmonių, neįmanoma visų sukontroliuoti, todėl reikia keisti tai, kaip mes galvojame. Daug vilties dedu į jaunąją kartą, mums reikia laiko, bet negaliu pasakyti kiek, nes tai – subtilus dalykas. Visgi tikiu, kad momentas, kai ES ateis į Ukrainą ir pasakys „mums jūsų reikia“ – ateis.

Prieš prasidedant karui niekas nemanė, kad tai gali būti ne tik blogas, bet ir geras dalykas. Tik prasidėjus karui mes suvokėme, kad pasaulis pasikeitė, kad mes privalome keistis ir, kad tik mes patys galime sau padėti. Mes tarsi atsibudome, o kartu su mumis ir Europa bei JAV. Tam tikri dalykai, tarkime sankcijos, pradėjo veikti tik dabar, tik tada, kai pasaulis pagaliau pabudo ir pamatė, kokia išties yra situacija. Ir ne tik Ukrainoje, bet ir, tarkime, Sirijoje.

Mano darbas buvo tyliai susitikinėti su žmonėmis ir aiškinti, kad tai, kas vyksta Kijeve nėra fašistų ir nacionalistų revoliucija, kurią suorganizavo Vakarai.

Išties, su Rusija ir rusais kalbėtis beveik neįmanoma, kai su jais kalbiesi matai žmones tarsi iš kitos planetos. Visai neseniai „Novaya Gazeta“ spausdino rusų filosofo tekstą, kuris klausė „Ar rusai nori sunaikinti žmoniją?“. Perskaičius tą tekstą man pašiurpo nugara, nes jis (filosofas) pripažino, kad Rusijoje tvyro nuotaika, kurią galima apibūdinti taip: „Jei pasaulis laimingas be Rusijos, lai toks pasaulis išnyksta“. Jie nori nusižudyti, o kartu nusitempti ir mus visus. Aš prisimenu sovietinius laikus, net tada taip nebuvo, netvyravo tokios nuotaikos. Tai, kas dabar vyksta Rusijoje, Vladimiro Putino valdymo padarinys.

– Jūs ne kartą minėjote, kad Ukraina atsibudo. Bet Ukraina jau senokai yra nepriklausoma valstybė, kodėl ji atsibudo tik dabar ir kas vyko visus tuos metus nuo 1991 metų? Kas nuveikta nuo nepriklausomybės pradžios?

– Tai sunkus klausimas, nes aš pats esu to dalis. Svarbu pasakyti, kad Ukrainoje visada buvo gerų žmonių ir valdžioje ir visuomenėje. Jie stengėsi, bet jiems nepavyko. Sovietinis mentalitetas, mąstymas ir gyvenimo būdas buvo taip giliai įsišaknijęs, kad pradžioje mes to gal nė nesupratome. Mes pradėjome gana sunkiai, valdžia atiteko žmonėms, kurie nebuvo politikai, o, tarkime, inžinieriai. Žinau, kad jūs (Lietuva) pradėjote panašiai, bet jūs – mažesni, o ir visada buvote vakarietiškesni. Mes, deja, esame kitokie. Jei pažvelgsite į Ukrainos istoriją, pastebėsite, kad sovietų laikais Ukraina tris kartus neteko labai daug piliečių: Holodomoro, karo ir pokario represijų metu. Mes tris kartus atgimėme kaskart vis ko nors netekdami: elito, dalies kalbos, tradicijų. Taip pas mus atsirado rusų kalba, sovietinis mentalitetas, tradicijos.

Vos atgavus nepriklausomybę pirmieji trys metai buvo tarsi žydra svajonė, mes manėme, kad galime viską pakeisti, sukurti kitokią Ukrainą. Na, o tada atslinko sunki realybė, kuomet suvokėme, kad esame visiškai priklausomi nuo Rusijos (ekonomiškai ir energetiškai), o vėliau atėjo oligarchų laikas, jie atsirado iš kriminalinio, verslo ir komunistinio pasaulio simbiozės.

Gailiuosi, kad visus tuos metus mes pešėmės, bet nesu tikras, kad tam tikri dalykai galėjo nutikti greičiau. Žinau tik tiek, kad po Oranžinės revoliucijos (2004 metais) mes išties galėjome pasistengti labiau. Tai buvo lūžio metas, bet prezidentas Viktoras Juščenka nesugebėjo būti tikru lyderiu. Žinoma, jis nėra vienintelis atsakingas už nesėkmes, bet daugelis ukrainiečių būtent jį laiko kaltu.

V. Juščenka turėjo didžiulį žmonių pasitikėjimą, galimybes ir komandą, bet tapęs prezidentu jis nepadarė sunkaus darbo. Jis galėjo būti geresnis lyderis, bet priėmė keistus sprendimus, tarkime, V. Janukovyčių paskyrė ministru pirmininku, palaimino korupcinius energetinius sandorius su Rusija. Julija Tymošenko buvo tos netvarkos dalis, ji suvaidino destruktyvią rolę po Oranžinės revoliucijos. Tai buvo momentas, kai Ukraina galėjo šoktelėti, bet to neįvyko.

Ukrainiečiai taip nusivylė V. Juščenkos valdymu ir jo negebėjimu vykdyti pažadų, kad į valdžią atėjo V. Janukovyčius. Tai buvo žmonių apatijos rezultatas. Tiesa, V. Janukovyčius nesuvokė, kada ir kur perlenkė lazdą, o tada nutiko tai, kas nutiko. Tai matė visas pasaulis.

– Istorija mėgsta kartotis. Ukrainoje šiuo metu yra daugybė valdžios sprendimais nepatenkintų žmonių. Ar žmonės gali vėl išeiti į Maidaną?

– Jei valdžia nesiklausys – istorija gali pasikartoti, nes taip, yra nemažai nepatenkintų žmonių Ukrainoje ir šiandien. Visgi tikiu, kad dabartinė valdžia mato žmonių frustraciją, todėl mėgina įsiklausyti. Tik visuomenė gali „išauklėti“ politikus, todėl svarbu, kad žmonės aktyviai dalyvautų šalies valdyme ir reikštų savo nuomonę, sakytų dėl ko jie yra nepatenkinti.

Valdžios ir žmonių dialogas po truputį vyksta, bet aš nebūčiau didelis optimistas. Mes turime padaryti daugybę dalykų, jei norime, kad kažkas pasikeistų. Visų pirma turime nustoti verkti ir apsimesti, kad esame tie, kurie nukentėjo labiausiai. Tiesiog turime dirbti su savimi, su kaimynais, partneriais. Jei kiekvienas pradės nuo savęs po kelių metų jau bus geriau, nenoriu kalbėti apie laiką, po kurio Ukraina taps ES arba NATO nare, pirmiausia padarykime darbą, o tada ateis ir kiti dalykai.

Niekas mūsų neišgelbės, jei patys nieko neturėsime, todėl reikia armijos, ginklų ir kitų dalykų. Žinoma, jei tik galime reikia dirbti su partneriais, bet nereikia remtis vien kitais, reikia patiems išmokti pamokas. Reikia dirbti.