Serbų protestuotojai baiminasi slenkančio autoritarizmo
Ser­bi­jo­je jau de­šim­tą sa­vai­tę vyks­ta ma­si­niai pro­tes­tai. Kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį de­šim­tys tūks­tan­čių žmo­nių įvai­riuo­se ša­lies mies­tuo­se ren­ka­si į mi­tin­gą prieš, jų žo­džiais, pre­zi­den­to Alek­san­da­ro Vu­či­čiaus ir val­dan­čio­sios Prog­re­sy­vios par­ti­jos su­kur­tą „po­li­ti­nio smur­to“ at­mos­fe­rą. Tai di­džiau­si pro­tes­tai Ser­bi­jo­je nuo 2000 me­tų, kai bu­vo nu­vers­tas Slo­bo­da­nas Mi­lo­še­vi­čius.

Paskutinis dalykas, kurį prisimena Borko Stefanovičius, – trys šešėlyje tykantys vyriškiai. „Jie priėjo ir ėmė trankyti man į galvą kastetais“, – „The New York Times“ pasakojo Serbijos opozicijos politikas. Vyrui buvo praskelta galva, o išsiliejęs kraujas permerkė marškinius. Jis prarado sąmonę.

Serbijoje, kurioje politinis smurtas turi gilias šaknis, lapkritį surengtu išpuoliu, kaip įtaria B. Stefanovičius, siekta pasiųsti žinią – nustok kalbėti apie artimus nusikalstamų grupuočių ir politinių lyderių ryšius. Jei atakos tikslas iš tiesų buvo toks, užpuolikai apsiskaičiavo.

Jų išpuolis išjudino tautą ir gruodžio pradžioje paskatino išeiti į gatves tūkstančius protestuotojų. Savaitėms bėgant mitinguotojų tik daugėjo – žmonės metė iššūkį prezidentui ir jo partijai. „Daugiau jokių kruvinų marškinių!“ – skanduojama mitinguose.

Lengvas autoritarizmas

Nesibaigiantys protestai, kurie dabar išsiplėtė ir už sostinės Belgrado ribų, yra rimtas išbandymas A. Vučičiaus vyriausybei. Jis stengiasi išlaviruoti Serbiją tarp tradicinės partnerystės su Rusija ir siekio įstoti į Europos Sąjungą (ES).

Demonstracijos nušviečia A. Vučičių kritiškoje šviesoje ir kelia klausimą, ar prezidentas tikrai pasiryžęs laikytis vakarietiškos demokratijos principų. Pasak oponentų, jis laikosi lengvo autoritarizmo, pridengto demokratijos simboliais, modelio, kuris jau įsitvirtinęs Turkijoje, Rusijoje ir kitose valstybėse.

A. Vučičius pradėjo karjerą kaip kraštutinių pažiūrų nacionalistas per karus, siautusius Balkanuose praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Valdant S. Miloševičiui ėjo informacijos ministro pareigas. Pasibaigus karams jis nutarė pakeisti savo įvaizdį ir 2008 metais padėjo įkurti nuosaikių pažiūrų partiją. 2014-aisiais A. Vučičius tapo šalies premjeru, o 2017 metais buvo išrinktas prezidentu. Pergalę jam padėjo pasiekti pažadas imtis ekonominių reformų ir nuvesti Serbiją į ES.

Aleksandaras Vučičius ir jo šalininkai tvirtina, kad pirmąsias demonstracijas išprovokavo politiniai priešininkai ir užsienio jėgos, nenorinčios, jog Serbija suartėtų su Vakarais.

Šiandien Progresyvi partija kontroliuoja visas, išskyrus tris, šalies savivaldybes. Kaip aiškina prezidento kritikai, A. Vučičius pasinaudojo valdžia, kad perimtų tokių valstybės ramsčių kaip žiniasklaida, teisėsaugos institucijos ir teismai kontrolę, tad gali nukreipti juos prieš savo oponentus.

Tarp garsiausių vadovo kritikų – Šabaco miesto, patenkančio tarp trijų paskutinių vietovių, kurių nekontroliuoja valdančioji šalies partija, meras Nebojsa Zelenovičius. Lapkritį jis vyko į Strasbūrą ir Europos Tarybai liudijo apie aibę užfiksuotų piktnaudžiavimų valdžia. „Policijos tyrėjai, mokesčių inspektoriai ir provyriausybiniai laikraščiai, nepaisydami įstatymų ir už mus balsavusių rinkėjų valios, persekioja tik tuos, kurie laikomi nelojaliais vyriausybei“, – tvirtino jis.

Pasakęs šią kalbą N. Zelenovičius buvo apkaltintas milijonų dolerių valstybės lėšų pasisavinimu. Teismas merą išteisino, bet dabar puolama jo bylą nagrinėjusi teisėja. „Po europietiška A. Vučičiaus išvaizda slypi diktatorius“, – interviu „The New York Times“ teigė N. Zelenovičius.

Reikalauja žiniasklaidos laisvės

JAV laikraštis kalbino ir patį Serbijos prezidentą. Interviu buvo imamas per prieš kelias savaites, kai Belgradas laukė Rusijos lyderio Vladimiro Putino vizito. Serbijos sostinėje jį pasitiko tūkstančiai žmonių.

A. Vučičius atmetė jam metamą kritiką. „Manau, mes priklausome labai demokratiškai visuomenei“, – tikino prezidentas.

Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius. / AFP/Scanpix nuotrauka

A. Vučičius ir jo šalininkai sako, kad pirmąsias demonstracijas išprovokavo politiniai priešininkai ir užsienio jėgos, nenorinčios, jog Serbija suartėtų su Vakarais. Tačiau naujausi protestai, regis, kilo gana organiškai ir nuo tada tik stiprėjo. Jų dalyviai, tarp kurių gausu studentų, profesinių sąjungų atstovų, opozicijos politikų, žurnalistų, ūkininkų, yra suformavę nemažai reikalavimų. Vienas pagrindinių – žiniasklaidos laisvės sugrąžinimas, nes jos, pasak protestuotojų, Serbijoje nebėra.

Kas kartą Belgrade mitinguotojai praeina pro Serbijos nacionalinio transliuotojo RTS būstinę. Tačiau tūkstančių žmonių protestui pusę valandos trunkančioje vakarinėje žinių laidoje, visai jos pabaigoje, skiriamos vos kelios minutės. Tą patį galima pasakyti ir apie tokius provyriausybinius laikraščius kaip „Politika“ – šeštadienio protestas buvo aprašytas 6 puslapyje.

24 metų Jelena Anasonovič yra pernelyg jauna, kad prisimintų karus. Ji – ne politikė ir neturi plano, kaip reikia spręsti Kosovo, kuris 2008 metais paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, klausimą. „Mūsų tėvai ir seneliai liepia nesivelti, – pasakojo Jelena „The New York Times“. – Mama pasakė, kad jie sugriaus mano gyvenimą ir ateitį.“ Mergina „jais“ vadino valdančiąją partiją.

Tačiau po B. Stefanovičiaus užpuolimo J. Anasonovič prisidėjo prie studentų grupės, kuri gruodžio pradžioje padėjo surengti pirmą protestą. Ji tikėjosi, kad ateis apie 7 tūkst. žmonių, bet susirinko dvigubai daugiau.

„1 iš 5 milijonų“

Po pirmo protesto A. Vučičius, kalbėdamas su savo šalininkais, pareiškė, jog nenusileistų demonstrantų reikalavimams, net „jei gatvėje jų susirinktų penki milijonai“. Tai gana drąsus pareiškimas šalyje, kurioje gyvena vos per 7 mln. žmonių.

Prezidento komentaras greitai pasklido socialinėje žiniasklaidoje. Protestuotojai pradėjo segėti ženklelius ir kelti plakatus su užrašais „1 iš 5 milijonų“.

A. Vučičius „The New York Times“ teigė nesigailįs dėl savo frazės, tačiau aiškino, kad ji paimta iš konteksto. „Sakiau, jog visada klausysiu tautos, bet neklausysiu politikų, kurie sugriovė šią šalį“, – tvirtino prezidentas.

Vis dėlto ne vien Serbijos opozicija kalba apie nerimą keliančias tendencijas. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija savo išvadose apie 2017-ųjų prezidento rinkimus pabrėžia, kad dėl „šališko nušvietimo žiniasklaidoje, pernelyg didelio pareigas einančių asmenų pranašumo, ribų tarp rinkimų kampanijos ir oficialių pareigų nepaisymo“ varžovams nebuvo sudaryta lygių galimybių.

2017 metais nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ skyriaus Serbijoje ir Tiriamosios žurnalistikos centro išplatintoje ataskaitoje pateikiama pavyzdžių, kaip šalyje pažeidžiama teisės viršenybė, o politikai turi pernelyg daug įtakos saugumo pajėgoms. „Pavyzdžiui, policija darė spaudimą nepriklausomų institucijų vadovams, opozicijai ir valdžios atstovus kritikavusiems asmenims“, – pažymima ataskaitoje.

B. Stefanovičius tikino buvęs užpultas iš esmės dėl to, kad viešai kalbėjo apie galimus politikų ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis ir kritikavo neva korumpuotą valstybinių lėšų panaudojimą bei abejotinus valstybinius susitarimus. Tačiau A. Vučičius pareiškė galintis atremti bet kurį iš kaltinimų. Jis taip pat priminė, kaip buvo reaguojama į B. Stefanovičiaus užpuolimą: „Mes iškart suėmėme tris jį sumušusius vaikinus. Pasmerkiau juos kaip galėdamas rimčiau ir atsakingiau.“

Prezidentas dėl gatvės protestų kaltina savo drąsų, o kai kurių žmonių manymu, pavojingą planą susikeisti žemėmis su Kosovu. Esą tai turėtų nutraukti tarp šalių tvyrančią įtampą ir leistų Serbijai pripažinti kaimynę. Jis neslėpė, kad dėl šio plano buvo apkaltintas savo tėvynės išdavyste, „teritorinio integralumo“ pažeidimu.

Vis dėlto A. Vučičius prisiekė ir toliau derėtis su Kosovu. „Serbai sakys, jog nebegali pakęsti pažeminimo, – kalbėjo prezidentas. – Jei pasieksime kompromisinį sprendimą, tai reikš, kad tiek albanai, tiek serbai bus vienodai nepatenkinti.“

Tačiau tokių jaunų protestuotojų kaip J. Anasonovič pasipiktinimą kursto ne Kosovo klausimas, o valdžios sukurta situacija šalyje. „Kasdien susiduriame su daugybe melo ir grasinimų, – sakė mergina ir pridūrė, kad už valdžios kritiką buvo pavadinta išdavike. – XXI amžiuje mes daugiau nė dienos nebegalime taip gyventi.“