Sekso vergija: pagrobė, pardavė, mušė ir prievartavo
Ana į Lon­do­ną iš Ru­mu­ni­jos at­vy­ko stu­di­juo­ti, ta­čiau iš pra­džių jai rei­kė­jo už­si­dirb­ti šiek tiek pi­ni­gų. Ji dir­bo pa­da­vė­ja, va­ly­to­ja, ma­te­ma­ti­kos ko­re­pe­ti­to­re. Vie­ną 2011-ųjų ko­vo mė­ne­sio die­ną gat­vė­je mer­gi­na bu­vo pa­grob­ta, nu­skrai­din­ta į Ai­ri­ją ir ten iš­gy­ve­no de­vy­nis mė­ne­sius pra­ga­ro, ra­šo BBC.

Ana buvo prie pat namų. Ji turėjo pakankamai laiko užšokti į butą ir užkrimsti prieš keliaujant valyti kito buto. Ji ėjo su ausinėmis ir klausėsi Beyonce. Merginai buvo likę vos keli žingsniai.

Vyrai sužalojo jos kūną ten, kur tenkinosi. Jai nuolat skauda nugaros apačią ir kelius, o ant skalpo atsirado lopinėlis, ant kurio plaukai paprasčiausiai nebeauga, nes buvo nuolat tampomi.

Betiesiant ranką į rankinę ieškoti raktų kažkas iš už nugaros sugriebė jos kaklą, uždengė burną ir įtraukė į tamsiai raudonos mašinos galą.

Mašinoje buvo trys žmonės, du vyrai ir moteris. Jie ją daužė, smūgiavo ir rumuniškai grasino. Keleivio sėdynėje sėdėjusi moteris atėmė Anos rankinę ir nuo veido nutraukė akinius. Jei mergina nedarys to, kas jai sakoma, rėkė žmonės, su jos Rumunijoje likusia šeima bus susidorota.

„Aš nežinojau, kas vyksta ir kur jie mane gabena, – sakė Ana. – Apsvarsčiau visus variantus – nuo organų donorystės ar prostitucijos iki nužudymo, iki dievažin ko.“

Moteris knisosi jos rankinėje, žiūrėjo į jos piniginę, tikrino pastaruosius skambučius ir „Facebook“ draugų sąrašą telefone, vertė jos popierius. Ten buvo ir merginos pasas – po to, kai senasis jos pasas buvo pavogtas tiesiai iš kambario, Ana dokumentą nešiodavosi visur.

Ana matė, kad bėgti iš automobilio nėra prasmės, tačiau kai atvykus į oro uostą mergina buvo palikta su vienu iš vyru, ji pradėjo svarstyti, ar ji sugebėtų pabėgti. Ar ji gali kreiptis į oro uosto darbuotojus ir prašyti pagalbos?

„Sunku rėkti, kai jautiesi tokia įbauginta, – prisiminė ji. – Jie turėjo mano dokumentus, jie žinojo, kur yra mano mama, apie mane jie žinojo viską.“

Mergina neprisivertė taip rizikuoti.

Mergina verkė, o jos veidas buvo raudonas, tačiau prie registracijos stalo buvusi moteris į tai nesureagavo. Kai vyras parodė jų pasus, ji tiesiog šypsojosi ir ištiesė jiems įlaipinimo bilietą.

Mėgindamas apsimesti, kad jie yra pora, vyras skubino Aną per apsaugą, per vartus ir atsisėdo pačiame lėktuvo gale. Jis jai pasakė nejudėti, nerėkti ir neverkti, antraip užmuš.

Ana girdėjo kapitoną sakant, kad jie skrenda į Airijoje esantį oro uostą – apie tokį ji nebuvo girdėjusi. Išlipant iš lėktuvo merginos veidas buvo šlapias nuo ašarų, tačiau stiuardesė, kaip ir moteris prie įlaipinimo stalo, atsisveikindama paprasčiausiai šypsojosi.

Šį kartą Ana nusprendė, kad vos atsidūrusi oro uoste mėgins bėgti, tačiau jis pasirodė esąs ne didesnis nei autobusų stotis. Oro uoste jų laukė dar du rumunai vyrai.

Storasis paėmęs merginos ranką nusišypsojo ir pasakė: „Šita bent jau geriau atrodo.“ Būtent tada mergina suprato, kodėl buvo pagrobta.

„Tuo momentu aš žinojau, kad būsiu parduota“, – sakė moteris.

Vyrai ją atvežė į purviną virš knygyno esantį butą. Viduje žaliuzės buvo užtrauktos, o oras trenkė alkoholiu, cigaretėmis ir prakaitu.

Susėdę svetainėje vyrai rūkė ir žiūrėjo į nešiojamų kompiuterių ekranus. Ant stalo be paliovos zirzė bent keliolika mobiliųjų telefonų, o po kambarius vaikštinėjo nedaug arba visai niekuo neapsirengusios merginos.

Padedant keliems vyrams raudonu chalatu ir šlepetėmis vilkinti moteris nuo Anos kūno nuplėšė rūbus. Tai buvo pati gyvuliško elgesio pradžia.

Buvo padarytos vien apatinius vilkinčios Anos nuotraukos, prie sienos prisegto raudono atlaso fone, kad ji galėtų būti reklamuojama internete. Jai buvo duota daugiau vardų, nei kad šiandien prisimena – buvo Natalija, Lara, Rachel, Ruby. Jai buvo 18, 19 ir 20, iš Latvijos, Lenkijos ar Vengrijos.

Tada ji buvo verčiama mylėtis su tūkstančiais vyrų. Dienos šviesos ji nematė ištisus mėnesius. Jai buvo leidžiama miegoti tik tuomet, kai nebuvo jokių klientų, tačiau jei ateidavo nepriklausomai nuo valandos – iki dvidešimties per parą. Būdavo dienų, kai ji negaudavo maisto, kartais galbūt duonos gabaliuką ar kažkiek likučių.

Negaudama maisto bei miego ir nuolat išnaudojama Ana neteko svorio, o jos smegenys liovėsi tinkamai veikusios.

Klientai mokėdavo 80–100 eurų už pusvalandį arba 160–200 eurų už valandą. Kai kurie palikdavo Aną sumuštą, nepajėgiančią atsistoti, ar tokiame skausme, kad ji manė netrukus mirsianti.

Kiti klausinėdavo, ar ji žinojo, kur yra, ar ji lankėsi tenykščiuose baruose, ar girdėjo juose tradicinę muziką, ar teko užsukti į vietinius grožio salonus. Tačiau anot Anos jie žinojo, kad ji ir kitos merginos čia laikomos prieš savo valią.

„Jie žinojo, kad mes ten laikomos prieš savo valią. Jie žinojo, tačiau jiems nerūpėjo.“

Tai buvo akivaizdu iš kiekvieną Anos kūno lopinėlį dengusių nuolat atsirandančių mėlynių. Tačiau tai klientų visai nejaudino, o ji nekentė jų visų.

Liepą, praėjus keturiems nelaisvės mėnesiams, policija vykdė reidą. Vieną dieną policija įsilaužė į butą ir suėmė visas merginas. Tačiau už visą šį šou atsakingi vyrai ir moterys iš anksto paslaptingai pasišalino su visais nešiojamais kompiuteriais ir didžiąja dalimi grynųjų. Ana stebėjosi, kaip jie žinojo, kad atvyksta policija.

Policija fotografavo butą, panaudotus prezervatyvus, apatinius ir liepė Anai bei kitoms trims pavogtoms moterims apsirengti. Jos atsakė, kad neturi jokių rūbų ir kad čia laikomos prieš savo valią.

„Buvo galima akivaizdžiai matyti, kad čia jokios galios mes neturėjom – jokių drabužių, jokių tapatybės dokumentų. Aš mėginau jiems tai pasakyti, tačiau niekas manęs nesiklausė“, – pasakojo ji.

Vis dėlto mergina buvo laiminga, kad ją suėmė. Ana buvo tikra, kad galų gale policija supras, jog jos čia yra aukos. Tačiau į merginų skundus nebuvo sureaguota.

Keturios moterys naktį praleido vienutėje ir kitą rytą buvo išvežtos į teismo salę. Įgaliotinis paaiškino, kad įvyks trumpas išklausymas, jos bus kaltinamos laikiusios viešnamį, nubaustos ir po kelių valandų paleistos į laisvę. Nieko baisaus, jis sakė. Tai buvo įprasta reido vykdymo dalis – sekso darbuotojai ir kartais jų suteneriai būdavo suimami ir vėl paleidžiami.

Palikusi teismo salę Ana turėjo impulsą bėgti, nors ji žinojo, kad neturi kur dėtis ir neturi pinigų. Tačiau pagrobėjai merginų laukė prie pat teismo pastato ir laikė mašinos duris atidarytas.

Tuo tarpu jos motina Rumunijoje laikraštyje perskaitė apie viešnamį Airijoje laikančias jaunas moteris. Tarp moterų pavardžių buvo ir jos dukra.

Tuo metu ji buvo mačiusi nuotraukas, kurias įkalintojai įkėlė į Anos „Facebook“ paskyrą, kuriose mergina buvo nuoga arba su nelabai jai tinkančiais apatiniais, uždengiančiais mėlynes. Prierašuose Ana gyrėsi savo nauju gyvenimu ir pinigais, kuriuos uždirbdavo pardavinėdama savo kūną Airijoje.

Tas nuotraukas matė ne tik jos motina, bet ir Anos draugai. Niekas nežinojo, kad ji yra pagrobta ir laikoma prieš savo valią.

Jos motina mėgino kažką daryti. Tačiau kai ji skambindavo dukrai, ji neatsiliepdavo.

„Mano motina Rumunijoje kreipėsi į policiją, – pasakojo Ana. – Tačiau sulaukė atsako, kad aš jau pilnametė ir esu ne šalyje, taigi galiu daryti ką tik noriu.“

Galų gale „Facebook“ panaikino Anos paskyrą, nes joje buvo apstu nepadorių nuotraukų. Mergina socialiniuose tinkluose nebeegzistavo.

Po policijos reido merginos buvo vežiojamos po skirtingus miestus, skirtingus butus ir viešbučius. Tačiau jų gyvenimai nuo to netapo geresniais – jos ir toliau visą parą būdavo išnaudojamos. Ana nemanė, kad situacija gali tapti dar blogesne, tačiau išgirdo, kad kankintojai planuoja ją gabenti į Artimuosius Rytus. Mergina suprato, kad turi pabėgti.

„Aš vis dar nežinojau, kur tiksliai esu, – ji sakė. – Tačiau žinojau, kad turiu daugiau šansų pabėgti iš Belfasto ar Dublino, ar kad ir kur bebūčiau, nei iš kažkur Artimųjų Rytų.“

Paėmusi moters šlepetes mergina atidarė duris. Ji turėjo dingti labai greitai ir labai tyliai. Ji ištisus mėnesius nejudino kojų, nevaikščiojo ar nebėgiojo, tačiau žinojo, kad turės judėti greitai.

Ją išgelbėjo tai, kad klientai kartas nuo karto užuot lankęsi bute prašydavo atvežti moterį jiems.

Ana tų iškvietimų labai bijodavo.

„Negalėjai žinoti, koks pakvaišęs asmuo tavęs laukia ar ką jis tau darys“, – sakė mergina.

„Tačiau visada, kai būdavau ne bute, įsidėmėdavau, kur esu. Kol jie mus veždavo iš vieno taško į kitą, mintyse piešdavau žemėlapius, atsimindavau pastatus, gatvių ženklus ir dalykus, kuriuos pravažiuodavome.“

Tarp klientų buvo vienas žmogus – nuteistas narkotikų prekeivis, su žyma ant kojos – kuris su moterimis nesimylėdavo, tik kalbėdavosi. Jo draugas norėjo prisijungti prie viešnamių verslo, tad jis tiesiog norėjo informacijos.

„Turėjau lošti, – sakė Ana. – Aš juo nepasitikėjau, tačiau jis man pasiūlė vietą, kur galėjau slėptis.“

Pasitikėdama savo galvoje esančiu žemėlapiu Ana nusigavo iki vyro namų, tik tiek, kad ten nieko nebuvo. Vis dėlto merginai neliko nieko kito, tik laukti, kad ją šalia kas nors rastų. Lošimas pasiteisino.

Vyras dėl žymos ant kojos į namus turėjo turėjo grįžti iki vidurnakčio. Jis leido merginai pasilikti.

Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos Ana padarė, buvo skambutis motinai.

Telefonas suskambėjo ir atsiliepė jos mamos draugas. Vos supratęs, kas skambina, jis liepė merginai nebeskambinti ir nelankyti jų. Jie sulaukė tiek daug grasinimų iš prekiautojų žmonėmis ir sąvadautojų, kad merginos motina buvo baisiai išsigandusi.

„Tai aš jam ir pasakiau – tebūnie, jei kas skambins ir grasins, pasakykit, kad aš mirusi tau ir motinai,“ – pasakojo Ana.

Jis padėjo ragelį.

Tuo metu, nors ir neturėjo jokių dokumentų ar paso, nepaisydama patirties reido metu – kuomet buvo teisiama užuot gelbėjama – Ana nusprendė susisiekti su policija. Ir, laimei, šį kart mergina buvo išklausyta.

Pasirodė, kad Ana dabar buvo Šiaurės Airijoje. Su vyresniuoju policininku ji susitiko vienoje kavinėje.

„Jis paėmė vieną iš tų baltų servetėlių ir liepė man užrašyti vardus žmonių, kurie yra atsakingi už visus mano išgyvenimus“, – ji sakė.

Atstūmusi servetėlę atgal per stalą mergina galėjo matyti, kad policininkas buvo apstulbęs. Jis pasakė, akd šitų žmonių ieško jau ilgus metus.

Po to vyko dvejus metus trukęs tyrimas. Galų gale Anos pagrobėjai buvo suimti, tačiau ji taip baiminosi dėl savo ir motinos saugumo, kad nusprendė, jog prieš juos teisme nenori liudyti. Tačiau kita mergina jų kalinta mergina nepabijojo paliudyti. Pagrobėjai buvo nubausti už prekybą žmonėmis, prostitucijos verslą ir pinigų plovimą Šiaurės Airijoje.

Visi jie buvo nubausti dviems metams kalėjimo.

Tie patys žmonės Švedijoje dėl tokių pačių nusikaltimų už grotų jau buvo praleidę porą metų. Viena jų auka netgi buvo ta pati mergina.

„Džiaugiausi, kad jie buvo suimti, tačiau bausmės manęs netenkino, – sakė mergina. – Tikriausiai nieko šiame pasaulyje nėra sąžiningo.“

Vėliau kartu su kitomis moterimis savo išgyvenimus Ana papasakojo politikams, susirūpinusiems prekyba žmonėmis.

2015 metais prekybos žmonėmis ir išnaudojimo aktas pavertė Šiaurės Airiją pirmąja ir vienintele vieta Jungtinėje Karalystėje, kur sekso paslaugų pirkimas yra nusikaltimas, o sekso pardavimas buvo dekriminalizuotas.

Ana džiaugėsi tuo, kad šiame procese ir jai teko vaidmuo.

„Įstatymas padeda aukai ir kriminalizuoja pirkėją ir pardavėją, – ji sakė. – Taigi sulaužomas ratas.“

Net mažas procentas žmonių, kurie mokėjo už sekso paslaugas, to daryti nebenori, ir tai, anot Anos, jau yra sėkmė.

Tokie žmonės, kaip ji, kurie yra parduodami, užuot patys kriminalizuojami dėl dalyvavimo prostitucijoje, dabar ten susilaukia daugiau paramos ir pagalbos.

2017 metais nelegalu pirkti sekso paslaugas tapo ir Airijoje, kur ir prasidėjo Anos siaubingoji kelionė.

Devyni vergijos mėnesiai merginą suluošino visam gyvenimui. Vyrai sužalojo jos kūną ten, kur tenkinosi. Jai nuolat skauda nugaros apačią ir kelius, o ant skalpo atsirado lopinėlis, ant kurio plaukai paprasčiausiai nebeauga, nes buvo nuolat tampomi.

Ją kamuoja siaubingi prisiminimai. Kartais ji negali miegoti, o kai miega – sapnuoja košmarus. Ir kartais vis dar užuodžia tą kvapą, alkoholį, cigaretes, prakaitą, spermą ir jos išnaudotojų kvapą.

Tačiau dabar ji žiūri į ateitį. Ji padėjo nuteisti jos kūną pardavinėjusius žmones, ji padėjo pakeisti įstatymą ir po metų nesikalbėjimo jos santykis su motina vėl geras.

„Aš ir mano mama turėjome nueiti tikrai ilgą kelią, tačiau dabar viskas jau gerai.“

Ana pradėjo siekti išsilavinimo Jungtinėje Karalystėje, tačiau turėjo mesti mokslus, nes nesugebėjo už juos susimokėti ir neatitiko stipendijos gavimo kriterijų. Dabar ji turi darbą ir jis jai gerai sekasi.

„Visa širdimi norėčiau grįžti į studijas. Tačiau dabar turiu sunkiai dirbti ir susitelkti,“ – sakė mergina.