Rusijos URM sprendžia, kam šlovė, o kam – ne
Bend­rau­da­ma su žur­na­lis­tais 2018 me­tų rugp­jū­čio 23 die­ną ofi­cia­lio­ji Ru­si­jos Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos at­sto­vė Ma­ri­ja Za­cha­ro­va su­si­rū­pi­no dėl „na­cio­na­lis­ti­nės lo­zun­gų, nau­do­ja­mų ukrai­nie­tiš­ko­je pro­pa­gan­do­je, kil­mės“.

Zacharovos dėmesį patraukė pasisveikinimas „Šlovė Ukrainai! – Šlovė Didvyriams!“, kurį Ukrainos valdžia nusprendė naudoti vietoje sovietinio pavyzdžio kariuomenės pasisveikinimų per šalies nepriklausomybės 27-iems metinėms skirtą paradą Kijeve rugpjūčio 24 dieną. Rusijos URMo atstovė, galima sakyti, išdėstė šiuo klausimu paskaitą, kurioje galima aptikti istorinės, literatūrinės ir teisinės analizės elementų. Atkartoti šią paskaitą čia nėra prasmės, tačiau skirti dėmesį tam tikriems jos aspektams, ypač atsižvelgiant į Kremliaus vykdomos politikos kontekstą, tikrai verta.

Pateiktas pavyzdys parodo, jog istorija ir istorinė atmintis Rusijai tebėra tik vienas instrumentų, kurie naudojami agresyvios politikos, nukreiptos prieš kaimynus, įteisinimui.

Zacharovos teigimu, pasisveikinimas „Šlovė Ukrainai!“ visuomenės sąmonėje asocijuojasi su Ukrainos sukilėlių armija (UPA) ir Stepanu Bandera. URMo atstovė priminė ir tai, jog 2017 metų lapkričio 17 dieną Rusijos Federacijos Aukščiausiasis Teismas uždraudė UPA veiklą Rusijoje. Čia kyla du klausimai. Pirmas – kodėl Rusijos teismas susirūpinimo organizacija, neturinčia nieko bendro su dabartine Rusijos Federacija? Antras klausimas – kodėl toks aktyvus dėmesys minėtai organizacijai atsirado būtent po Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios? Atsakymus į abu klausimus atrasti nėra sunku. Tokiu būdu Rusija pateisina savo agresyvią politiką, nukreiptą prieš Ukrainą, o kartu įteisina ir pamėgtus propagandinius naratyvus, nuolat prisimindama apie mitinius „banderovcus“ ir ne mažiau mitinę „Kijevo chuntą“.

Zacharovos teigimu, pasisveikinimas „Šlovė Ukraina!“ yra „žinomo vokiečių nacionalsocialistinio pasisveikinimo vertimas“. Šiame kontekste norėtųsi prisiminti ir kitus atvejus, kai Rusijos valdžiai neduoda ramybės „nacionalsocializmo“ ar „fašizmo“ šmėklos. 2016 metais Rusijos spauda pasakojo apie latvišką tautinį ornamentą, kuris buvo panaudotas puošiant Rygą Kalėdų proga. Rusijos žiniasklaidos dėmesį anuomet patraukė „ornamento panašumas į nacių svastiką“. Lygiai taip pat dar anksčiau buvo sureaguota į tautinių motyvų turinčio ornamento demonstravimą per Kontinentinės ledo ritulio lygos rungtynes Latvijos sostinėje tarp Rygos „Dinamo“ ir Chanty Mansijsko „Jugros“ 2013 metais. Rygos klubas tada netgi gavo baudą. Kitaip sakant, Rusijoje bandoma įžiūrėti „nacizmą“ ir „fašizmą“ visur, kur tik įmanoma tai padaryti.

Įdomiau atrodo kitas aspektas – 2014 metų kovo 18 dieną pasisakydamas mitinge, skirto Krymo įjungimui į Rusijos sudėtį, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užbaigė savo kalbą fraze „Šlovė Rusijai!“. Nesunku pastebėti, jog ši frazė skiriasi nuo Ukrainoje naudojimo pasisveikinimo tik šalies pavadinimu. Galima būtų retoriškai paklausti, su kokiu istoriniu pasisveikinimu, Rusijos URMo manymu, siejasi ši V. Putino ištarta frazė, ypač turint galvoje, jog ją gana plačiai naudodavo taip pat ir rusiškos neonacių organizacijos – tokios, kaip, pavyzdžiui, „Rusų tautinė vienybė“?

Zacharova taip pat priminė apie „nusikaltimus, už kuriuos atsakingi šį lozungą sugalvoję Ukrainos nacionalistai“. Ji paminėjo 1941 metų Lvovo pogromą, Babij Jar įvykdytas egzekucijas, žydų geto likvidavimą Rovno mieste, baltarusių kaimo Chatyn sunaikinimą, Volynės skerdynes ir 1944 metų baudžiamąsias akcijas Slovakijos tautinio sukilimo metu. Žinoma, ukrainiečių kolaboravimo su naciais klausimas yra skausmingas – ir skausmingas jis yra pirmiausiai pačiai Ukrainos visuomenei. Minėti istoriniai įvykiai meta šešėlį ir Ukrainos santykiams su kitomis šalimis. Niekas nekvestionuoja fakto, kad nacių režimas vykdė baisius, nepateisinamus nusikaltimus. Tačiau visi Zacharovos paminėti tragiški įvykiai yra dvišalių Ukrainos santykių su Izraeliu, Baltarusija, Lenkija ir Slovakija klausimas. Kitaip sakant, Rusija čia ne prie ko.

Pateiktas pavyzdys parodo, jog istorija ir istorinė atmintis Rusijai tebėra tik vienas instrumentų, kurie naudojami agresyvios politikos, nukreiptos prieš kaimynus, įteisinimui. Tad geriausią atsaką į šiuos veiksmus galima būtų apibrėžti pačios Rusijos pamėgta formule: „niekas nepamirštas, nieko neužmiršom“. Šio atsako esmė – priminti pačiai Rusijai apie jos trumpą atmintį bei užmaršumą, kai kalba pasisuka apie sovietinio režimo nusikaltimus ar dabartinės Rusijos veiksmus, paminant tarptautinės teisės normas. Taip Maskvai būtų priminta, kad prieš lendant į svetimą daržą – reikėtų susitvarkyti savame.