Rusijos slaptosios tarnybos: kam skambina varpai?
Svar­biau­sias nau­jo­jo Vla­di­mi­ro Pu­ti­no val­dy­mo mo­de­lio as­pek­tas yra eli­to, vi­suo­me­nės ir spe­cia­lių­jų tar­ny­bų ne­sta­bi­lu­mas, sie­kia­ma, kad nie­kas ne­si­jaus­tų sau­gus, ra­šo „Fo­reign Af­fairs“.

Balandžio mėnesį Maskvos regione prasidėjo protestai. Jie nebuvo politinio pobūdžio, nebuvo jie ir itin gausūs. Žmonės protestavo prieš toksinių atliekų sąvartyną, kuris nuodijo aplink Maskvą esančių miestelių gyventojus.

Tiesa, šis modelis turi ir vieną didelę problemą, kurią pražiūrėjo buvę Sovietų Sąjungos vadovai – baimę sakyti tiesą.

Daug vaikų apsinuodijo nuo kylančių toksinių garų ir pakliuvo į ligoninę, žmonės buvo nepatenkinti. Protestų piko metu mitingavo bent devynių miestelių, esančių aplink Maskvą, gyventojai. Šie protestai buvo gerai koordinuoti, kai kurių miestelių valdžios atstovai rėmė protestuojančius žmones ir davė leidimus rengti mitingus. Net valdžios atstovams buvo sunku ignoruoti siaubingą smarvę, kuri sklido iš sąvartynų, esančių greta miestelių.

Šerpukovo rajono vadovas Aleksandras Šestunas taip pat protestavo, kaip ir jo vadovaujamo rajono žmonės, nes smarvė buvo nepakeliama. Visgi vos prasidėjus protestams jis buvo iškviestas į Kremlių. Pasikalbėti jį kvietė FST (Federalinės saugumo tarnybos) vadovas Ivanas Tkačevas, jo vadovaujama agentūra yra KGB „paveldėtoja“. A. Šestunas suprato, kad kvietimas „pasikalbėti“ į FST kabinetą nieko gero nežada, todėl dėl viso pikto pasiėmė diktofoną ir įrašė pokalbį su saugumo vadu. I. Tkačiovas susitikęs Šerpukovo rajono vadovą buvo tiesus ir liepė kuo skubiau atsistatydinti. „Pakliūsi į kalėjimą. Taip, kaip daugelis prieš tave. Tu nesupranti – vyksta didelis valymas“,– valdininką baugino saugumo vadas, pareiškęs, kad nurodymus jis gauna tiesiai iš Kremliaus.

Gremėzdiškas FST bandymas nutildyti A. Šestuną nebuvo vienintelis ar išskirtinis mėginimas tokiu būdu susidoroti su valdininku. Tai – nėra išimtis, bet greičiau tendencija, nes būtent taip – FST rankomis– Kremlius ir valdo šalį. Pasak ekspertų, tai naujas valdymo modelis taikomas bent porą metų, jį taiko prezidentas Vladimiras Putinas, manipuliuodamas savo slaptosiomis tarnybomis.

Nuo pat to momento, kai V. Putinas tapo prezidentu FST mėgavosi „naujosios aristokratijos“ statusu, bent taip jautėsi buvęs FST direktorius Nikolajus Patruševas. FST buvo dosniai finansuojama, niekam nepavaldi ir apsaugota nuo bet kokių įsikišimų. Jie kovojo su tikrais ar tariamais Kremliaus priešais.

FST taip pat buvo agentūra, kuri „tiekė“ darbuotojus kitoms valstybinėms institucijoms, direktorių taryboms, valstybei priklausančioms korporacijoms. Tam tikru momentu FST darbuotojai buvo tikrieji Rusijos visuomenės „elito“ atstovai. Ankstyvaisiais savo valdymo metais V. Putinas asmeniškai siekė pakeisti decentralizuotą FST valdymą, kuris tokiu tapo žlugus Sovietų Sąjungai ir KGB išbarsčius turėtą galią.

Taigi, V. Putinui prižiūrint FST darbuotojai įgavo tikrąją galią, politinę įtaką ir pinigų. Prezidentas tikėjosi, kad tai geriausias būdas specialiųjų tarnybų agentus paversti lojaliais režimo tarnais. Tai turėjo garantuoti režimo stabilumą ir nenuilstantį specialiųjų tarnybų dėmesį oligarchams, kurie galėjo būti pavojingi prezidentui. Visgi daugeliui specialiųjų tarnybų agentų naujai gautas statusas, su kuriuo atėjo ir valdžia bei pinigai, apsuko galvas. Praeito dešimtmečio viduryje FST, Rusijos narkotikų kontrolės tarnyba ir prezidento apsauga kibo vieni kitiems į atlapus. Valdžios ir galios neužteko, jos reikėjo daugiau, todėl buvo atsisukta į artimiausius konkurentus – tokias pat specialiąsias tarnybas.

Daug specialiųjų tarnybų agentų parsidavė oligarchams, kuriuos privalėjo prižiūrėti. Tarkime 2007 metais Viktoras Čerkesovas, artimas V. Putino draugas ir Rusijos narkotikų kontrolės tarnybos vadovas, viešai pasiskundė, kad specialiųjų tarnybų „kariai“ atsisuko vieni prieš kitus. Tai nutiko po to, kai jo pavaduotojas Aleksandras Bulbovas buvo suimtas FST, nes nelegaliai pasiklausė kolegų pašnekesių. Tiesa, tokie skundai pačiam V. Čerkesovui nesibaigė geruoju, jis taip pat prarado darbą,

Visgi besąlygiškas V. Putino tikėjimas FST galia pasirodė nepagrįstas, nes ši tarnyba nenumatė 2011 metų protestų, o šiems prasidėjus negalėjo jų numalšinti. FST pasirodė bejėgė ir prieš socialinės medijos galią. Slaptieji agentai faksu pasiuntė prašymą rusiškojo socialinio tinklo VKontakte kūrėjams prašydami uždaryti puslapius, kuriuose buriasi protestus organizuojantys žmonės.

Prasidėjus Ukrainos krizei FST siuntė savo pagalbininkus į Ukrainą, buvo tikimasi, kad šie padės tuomečiam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui susigrąžinti valdžią į savo rankas. Rusams buvo itin svarbu išlaikyti šią valstybę savo įtakos zonoje, bet ir tai nepavyko. FST specialistai ne tik nepadėjo V. Janukovyčiui išsilaikyti valdžioje, bet ir nesugebėjo jo sustabdyti prieš šiam sprunkant iš Ukrainos.

Šios FST klaidos neliko nepastebėtos Kremliuje. 2015 metais V. Putinas pradėjo atsikratyti senais savo bičiuliais iš slaptųjų tarnybų. Vienas po kito iš svarbių postų skrido buvę draugai ir bendražygiai. Tiesa, šio valymo tikslas nebuvo susilpninti specialiąsias tarnybas, tiesiog norėta sumažinti jų autonomiją.

V. Putinas aiškiai parodė, kad „naujosios aukštuomenės“ laikai baigėsi ir jam nebereikia ponų, jam reikia specialiosios tarnybos, kuri būtų paslankus instrumentas, padedantis išsaugoti režimo stabilumą. Šis naujasis modelis primena vėlyvąjį sovietmetį, kai Politinis biuras specialiąsias tarnybas laikė ant trumpo pavadžio. Savo ruožtu tuometė KGB neleido elitui atsipalaiduoti, o visuomenę kontroliavo itin skrupulingai, tai, pasak V. Putino itin vertinto KGB vado Jurijaus Andropovo, „gerino darbinę discipliną“.

Tam, kad tai pasiektų V. Putinas net paaukojo ilgalaikį planavimą, niekas nebesitiki, kad baikštus valdininkas ar šnipas aktyviai planuos savo, kontoros, kurioje dirba arba valstybės, kuriai tarnauja, ateitį.

Taigi, V. Putinas šiuo metu būtent tai ir daro – gerina darbinę discipliną sodindamas į kalėjimus gubernatorius, valdininkus, mokslininkus, režisierius ir paprastus žmones. Viskas tam, kad elitas ir paprasti Rusijos gyventojai jaustų, „kas čia vadovauja“.

FST taip pat nelieka nuošalyje, tik prieš metus į pensiją anksčiau laiko buvo išstumtas FST Kibernetinės saugos skyriaus vadovas, o du FST direktoriaus pavaduotojai neišvengė kitų teisėsaugininkų dėmesio. Tai, kad grįžta sovietiniai laikai jaučiama ir pagal, tai, jog švenčiant specialiųjų tarnybų šimtmetį negailėta gražių žodžių jų įkūrėjams ir garsiems to meto budeliams. Viskas tam, kad būtų pasėta baimė tarnybų viduje.

Naujasis V. Putino valdymo modelis neleidžia atsipalaiduoti – valdininkai, FST generolai ar ministrai visą laiką turi būti budrūs ir įsitempę, nes jų ateitis – neužtikrina. Elitas ir visa šalis tokiu būdu laikoma sugniaužtame kumštyje. Tam, kad tai pasiektų V. Putinas net paaukojo ilgalaikį planavimą, niekas nebesitiki, kad baikštus valdininkas ar šnipas aktyviai planuos savo, kontoros, kurioje dirba arba valstybės, kuriai tarnauja, ateitį.

Tiesa, šis modelis turi ir vieną didelę problemą, kurią pražiūrėjo buvę Sovietų Sąjungos vadovai – baimę sakyti tiesą. Sovietų specialiosios tarnybos bijodamas, kad informacija, kurią jos teikia, nepatiks Politiniam biurui tiesiog nustojo teikti realias žinias, kurios prognozavo valstybės griūtį. Niekas nenorėjo būti bloguoju pranašu. Ironiška, bet tai problema, kurios V. Putinas niekada nesupras.