Rusija turi nustoti į Ukrainą žvelgti kaip į savo kiemą
Ru­si­jos vi­suo­me­nė ir po­li­ti­ka taip ir ne­su­si­tai­kė su Ukrai­nos ne­prik­lau­so­my­be, tei­gia švei­ca­rų is­to­ri­kas And­rea­sa Kap­pe­le­ris. To­dėl lai­ko­si įtam­pa, pe­rau­gu­si į Kry­mo anek­si­ją, ka­rą Don­ba­se.

Prieš šimtą metų Ukrainos Rada buvo paskelbusi nepriklausomybę. 1921 metais bolševikai ukrainiečių nepriklausomybę sunaikino. Antrą kartą ji buvo paskelbta gerokai vėliau – 1991 metais.

Šveicarų istorikas Andreasa Kappeleris, kaip rašoma swissinfo.ch teigia, kad Rusijai buvo itin nemaloni mintis, kad tada, kai NATO bei ES ir taip išsiplėtę į Baltijos ir Pietų Europos pusę, į „apsupties“ procesą dėl integracijos dar bus įtraukta ir Ukraina. Todėl Kremlius agresyviai įsikišo.

Karas Europoje iš esmės pakeitė Vakarų požiūrį tiek į Rusiją, tiek į Ukrainą.

– 1991 metais Ukraina, kaip ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, pasirinko nacionalinę nepriklausomybę. Nuo kada tarp Rusijos ir Ukrainos „prabėgo juodas katinas“ ir prasidėjo sunkumai?

– Įtampa laikėsi nuo pat pradžių. Pirma problema tapo klausimas apie tai, kam priklauso Krymas. Šis pusiasalis buvo sovietų Juodosios jūros laivyno dislokacijos vieta. Po ilgų derybų 1997 metais buvo pasiektas kompromisinis sprendimas: šalys abipusiai pripažįsta sienas. Kartu buvo pripažintas faktas, kad Krymas priklauso Ukrainai.

Tačiau Rusijos visuomenė ir politika taip ir nesusitaikė su Ukrainos nepriklausomybe. Niekas į Ukrainą kaip valstybę nežiūrėjo rimtai, o ukrainiečių iki šiol nelaiko lygiaverte tauta. Tokia asimetrija, buvusi nuo XIX amžiaus pabaigos, dabar tapo pagrindine problema.

– 2014 metais Rusijos palaikomas kandidatas Viktoras Janukovyčius pagal falsifikuotų rinkimų rezultatus tapo Ukrainos prezidentu. Po šito prasidėjo „oranžinė revoliucija“. Nacionaliniam judėjimui pavyko prispausti valdžią pakartotiniams rinkimams. Laimėjo Viktoras Juščenka. Ukraina pradėjo perorientuotis į Vakarus. Ji norėjo suartėti su ES, siekė prisijungti prie NATO. Suprantama, priežasčių konfliktui buvo daugiau, nei pakankamai.

– 2004-ieji buvo skiriamieji metai. „Oranžinė revoliucija“ Rusijai įrodė, kad nacionalinis judėjimas gali pakilti prieš falsifikuotus rinkimus ir pasiekti pergalę. Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui tai tapo perspėjimu, kas nors panašaus gali įvykti ir jo vadovaujamoje šalyje, kurioje rinkimai taip pat nebūna korektiški.

Kalbant apie vidaus politiką, tuo metu Rusijoje prasidėjo stabilizacija, stabilesnė pasidarė ir paties V. Putino padėtis. Šalis sutvirtėjo ekonomiškai ir vėl tapo reikšmingu žaidėju. Tačiau Ukrainoje tuometis prezidentas V. Juščenka norėjo ir toliau artėti su Vakarais. 2004 metais buvo dar vienas tiek Europos Sąjungos, tiek NATO plėtimosi į Rytus etapas. Rusija visa tai stebėjo su nepasitikėjimu ir nerimu.

– Teigėte, kad V. Juščenka ir vyriausybės vadovė Julija Tymošenko išbarstė savo politinį kreditą, kovodami dėl valdžios, vietoj to, kad imtųsi seniai pribrendusių reformų. Naudos iš to gavo V. Putino favoritas V. Janukovyčius, 2010 metais tapęs prezidentu. Kurlink tada pasuko Ukraina?

– V. Janukovyčiaus išrinkimas buvo didelė V. Putino sėkmė. Ukraina ir Rusija pradėjo artėti. V. Janukovyčius orientavosi į Rusiją, šaliai vadovavo vis labiau autoritariškai. Savo oponentus jis tiesiog pašalindavo. Pagrindinė konkurentė J. Tymošenko pateko į kalėjimą. Tačiau durys į Europą Ukrainai vis vien buvo atviros. Derybos su ES dėl susitarimo apie asociaciją tęsėsi ir prie V. Janukovyčiaus.

Maidanas asmeniškai V. Putinui jis tapo dar labiau bauginančiu perspėjimu, negu „oranžinė revoliucija“.

– Ukrainos vyriausybė šį dokumentą ketino pasirašyti 2013 metais, bet Rusija sustabdė V. Janukovyčių, todėl Kijevo Nepriklausomybės aikštėje prasidėjo masiniai protestai. Valdžia bandė juos nuslopinti, bet nesėkmingai. O V. Janukovyčius pabėgo į Rusiją. 2014 metų kovą ES ir Ukrainos asociacijos sutartis vis dėlto buvo pasirašyta. Vadinasi, karinių konfliktų trigeris vis dėlto buvo vadinamasis Euromaidanas?

– Ne. Ginkluotą Rusijos įsikišimą, tai yra Krymo okupaciją ir paramą Donbaso maištininkams derėtų analizuoti iš Rusijos „kampo“. Suprantama, Maidanas tam sukūrė palankias sąlygas. Tačiau asmeniškai V. Putinui jis tapo dar labiau bauginančiu perspėjimu, negu „oranžinė revoliucija“. Juk kalba ėjo jau ne apie suartėjimą su Europa, o apie Ukrainos prezidento nuvertimą. Rusija Krymą okupavo būtent praėjus keletui dienų po to, kai pabėgo V. Janukovyčius.

Vis dėlto negalima neigti, kad Ukrainos vakarietiškos orientacijos sustiprėjimas suvaidino pastebimą vaidmenį, Maskvai priimant sprendimą dėl įsikišimo. Rusijai buvo itin nemaloni mintis, kad tada, kai NATO bei ES ir taip išsiplėtę į Baltijos ir Pietų Europos pusę, į „apsupties“ procesą dėl integracijos dar bus įtraukta ir Ukraina. Tai sustiprino Maskvos nepasitikėjimą ir baimę prarasti savo „didžios valstybės“ statusą ir padėtį.

– Kokios, jūsų nuomone, galėtų būti Ukrainos perspektyvos, turint galvoje, kad ši šalis „užspausta“ tarp Rusijos ir Vakarų?

– Karas Europoje iš esmės pakeitė Vakarų požiūrį tiek į Rusiją, tiek į Ukrainą. Ir Vakarų, ir Ukrainos ryšiai su Maskva patyrė ilgalaikę žalą. Tai ne ta situacija, kurios mes sau linkėtume. Santykiai turėtų būti normalizuoti. Rusija turi pripažinti, kad dauguma Ukrainos gyventojų nori suartėti su Europa. Galiausiai ji turi nustoti žvelgti į Ukrainą kaip į savo kiemą ir antrarūšę tautą.

Pačiai Ukrainai teks nueiti sudėtingą kelią. Vidinė šalies situacija yra nepatenkinama: kalbu apie ekonominius sunkumus, stringančias reformas ir karą Donbase, kuris, nuogąstauju, tęsis dar dešimtmečius. Mažiausia blogybė būtų perėjimas prie „įšaldyto konflikto“ formatą, „pauzės“. Tačiau galutinio karo problemos sprendimo artimuoju laikotarpiu nematau.