Religinė diplomatija: kaip Turkija naudojasi islamo minkštąja galia
Nuo ta­da, kai Tur­ki­jai va­do­vau­ja pre­zi­den­tas Re­ce­pas Tayyi­pas Er­do­ga­nas, ku­rio Tei­sin­gu­mo ir plė­tros par­ti­ja (AKP) tu­ri is­la­mis­ti­nių šak­nų, re­li­gi­ja ša­ly­je ta­po itin svar­biu už­sie­nio po­li­ti­kos ins­tru­men­tu. Nuo Lo­ty­nų Ame­ri­kos iki Už­sa­cha­rio Af­ri­kos vals­ty­bių Tur­ki­ja sta­to me­če­tes, fi­nan­suo­ja re­li­gi­nį švie­ti­mą, at­ku­ria Os­ma­nų im­pe­ri­jos pa­vel­do ob­jek­tus ir taip rek­la­muo­ja sa­vo uni­ka­lų ly­de­rys­tės is­la­mo pa­sau­ly­je po­bū­dį. Apie tai žur­na­le „Fo­reign Af­fairs“ ra­šo Tur­ki­jos eks­per­tė Go­nul Tol.

Valstybės institucijos ir pilietinės visuomeninės organizacijos, kurios užsiima religijos sklaida, sunitų pakraipos islamą jungia su turkišku nacionalizmu. Todėl kartu su religinio mokymo programa skatinamas domėjimasis turkų kalba ir kultūra. Šią politiką vykdančių asmenų įsitikinimu, Turkija, kaip Osmanų imperijos paveldėtoja, yra paskutinė islamo tvirtovė ir natūrali musulmonų civilizacijos atgimimo lyderė.

Turkija ne vienintelė Vidurio Rytų regiono galybė, kuri, siekdama hegemonijos, naudojasi religija. Iranas ir Saudo Arabija irgi finansuoja įvairias organizacijas bei mečetes ir taip skleidžia savo islamo versijas. Tačiau Turkija islamą siekia pristatyti kaip labiau tolerantišką alternatyvą Saudo Arabijos vahabizmui, todėl tinkamesnę lyderiauti regione. Turkijoje dominuojanti hanafi mokykla, priešingai nei konservatyvi hanbali islamo teisės mokykla, kuria grindžiamas vahabizmas, yra reliatyviai liberali ir suteikia daugiau laisvės interpretuojant religinę teisę.

Tačiau šalies religinėje diplomatijoje atsispindintis nacionalistinis atspalvis gali būti kliuvinys jos sėkmei. Jau dabar tai erzina tiek Europos valstybes, kurios Turkijos veiksmus laiko skaldančiais ir kenkiančiais turkų kilmės imigrantų integracijai, tiek Vidurio Rytų šalis – šios įžvelgia imperialistines Ankaros intencijas.

Mečečių diplomatija

Viena matomiausių priemonių, kuriomis Turkija skleidžia savąją islamo versiją, – tai didžiulių mečečių statybos visame pasaulyje.

Viena matomiausių priemonių, kuriomis Turkija skleidžia savąją islamo versiją, – tai didžiulių mečečių statybos visame pasaulyje. 2015 metais R. T. Erdoganas vieną jų atidarė Albanijos sostinėje Tiranoje. 2016-ųjų pavasarį prezidentas dalyvavo Amerikos Diyanet mečetės ir kultūros centro Merilando valstijoje atidarymo ceremonijoje. Praėjusių metų rugsėjį jis Vokietijos mieste Kelne, kuriame gyvena didelė turkų bendruomenė, atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje. Turkija taip pat turi planų statyti maldos namus Rumunijoje, Kuboje ir Venesueloje.

Ankara šiuos projektus remia per „Diyanet fondą“, kurį valdo šalies religinių reikalų direktoratas (Diyanet). Pastaroji institucija buvo įkurta 1924 metais, iširus Osmanų imperijai ir atsiradus moderniai Turkijos valstybei. Jos tikslas – skleisti sekuliarizuotą islamo versiją. Pačioje Turkijoje, be mečečių statybos ir jų išlaikymo, Diyanet taip pat samdo imamus, siūlo visuomenei religinį švietimą, interpretuoja islamo normas ir rašo pamokslus, kurie kiekvieną penktadienį skaitomi visose šalies mečetėse. Iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Diyanet nevaidino didelio vaidmens už Turkijos sienų. Tačiau po 1980 metų karinio perversmo, kai daug turkų išvyko į užsienį, tiek islamistinės, tiek kairiųjų organizacijos ėmė įgyti įtakos tarp turkų imigrantų bendruomenių Vakarų Europoje. Karinė valdžia, siekdama su jomis konkuruoti, perkėlė Diyanet veiklą ir į Europą.

AKP ne tik išplėtė Diyanet tarptautinę misiją, bet ir pavertė ją partijos politinės bei ideologinės darbotvarkės instrumentu. Nuo 2010 metų tai, kas anksčiau buvo pusiau nepriklausoma institucija, tapo visiškai vyriausybės kontroliuojama įstaiga.

Dabar „Diyanet fondas“ veikia visame pasaulyje, pradedant Lotynų Amerika ir baigiant Azija. Jis siūlo religines paslaugas musulmonų bendruomenėms: organizuoja chadžo piligrimines keliones, rengia dvasininkus, leidžia knygas ir verčia Koraną į vietines kalbas, taip pat skiria stipendijas studentams iš kitų valstybių religijai Turkijoje studijuoti.

Osmanų paveldo priežiūra

Diyanet fondas“ nėra vienintelis Turkijos minkštosios galios instrumentas. Kita valstybinė institucija – Turkijos bendradarbiavimo ir koordinavimo agentūra – į valdžią atėjus AKP taip pat smarkiai išplėtė savo vaidmenį tarptautinėje arenoje. Ji atsakinga už osmanų paveldo objektų ir vietų atstatymą, tarp jų – dešimčių monumentų Balkanuose, žymaus osmanų poeto Gulo Babos mauzoliejaus Vengrijoje, turgaus Irako mieste Kirkuke ir konsulato pastato Etiopijoje atkūrimą.

Humanitarinės nevyriausybinės organizacijos, turinčios islamišką atspalvį, irgi didina Turkijos įtaką Vidurio Rytų ir Afrikos teritorijose, kurios anksčiau priklausė Osmanų imperijai. Jos siūlo humanitarinę pagalbą, prisideda prie infrastruktūros kūrimo. Daug aukšto rango AKP pareigūnų palaiko artimus ryšius su šiomis organizacijomis, o jų vadovai laiko save svarbiais Turkijos užsienio politikos veikėjais ir dažnai primena Turkijos atsakomybę buvusiose Osmanų imperijos žemėse bei šalies, kaip islamo civilizacijos lyderės, vaidmenį.

Niekur kitur Turkijos religinė diplomatija nebuvo tokia veiksminga kaip Somalyje. 2011 metų rugpjūtį, negailestingo bado, kurį Vakarų žiniasklaida iš esmės ignoravo, įkarštyje, R. T. Erdoganas su vyriausybės nariais, nevyriausybinių organizacijų (NVO) vadovais, verslininkais, žurnalistais ir garsenybėmis apsilankė viduje perkeltų asmenų stovykloje Mogadiše. Vizitas įvyko per ramadaną, tad R. T. Erdogano žinia buvo aiški: Turkija nepaliks musulmonų brolių ir seserų bėdoje. Nuo tada Ankara suteikė Somaliui daugiau kaip 1 mlrd. dolerių paramos. Turkijos bendrovė valdo Mogadišo oro uostą, o „Turkish Airlines“ yra vienintelė ten skraidinanti tarptautinė oro linijų kompanija.

Diyanet fondas“ ir kitos islamiškos NVO Somalyje turi savo religinių mokyklų. Šalyje veikia R. T. Erdogano vardu pavadinta ligoninė. Viena Turkijos pagalbos agentūra yra atsakinga už šiukšlių išvežimą. Somaliečiai daug labiau pasitiki turkų organizacijomis nei vakarietiškomis. Tarp šių valstybių smarkiai išsiplėtė prekyba, Turkija įkūrė Somalyje savo didžiausią užsienio karinę bazę.

Turkiško stiliaus religinis švietimas populiarus ir kitose Afrikos valstybėse, pavyzdžiui, Etiopijoje, Ganoje, Nigeryje, Nigerijoje.

Vidurio Rytuose sunkiau

Dėl istorinio priešiškumo Vidurio Rytuose ne taip palankiai žvelgiama į Turkijos religinę diplomatiją kaip Afrikoje. Daug arabų šalių, kurios kadaise buvo valdomos Osmanų imperijos, vis dar nepatikliai vertina Turkiją kaip imperinę galybę. Savo ruožtu nemažai turkų arabų valstybes laiko išdavikėmis, nes jos per Pirmąjį pasaulinį karą stojo į britų pusę prieš Osmanų imperiją.

2002 metais į valdžią atėjus AKP priešiškumas pamažu pradėjo užleisti vietą kultūriniam suartėjimui. Partija, siekdama padidinti savo minkštąją galią Vidurio Rytuose, iš pradžių pasikliovė ryšiais su Musulmonų brolija, kuri ideologiškai yra labai artima AKP, nors ir neturi skyriaus Turkijoje. XXI amžiaus pradžioje su AKP susijusios religinės NVO stiprino ryšius su brolija. Jos Stambule organizavo konferencijas apie musulmonų pasaulio ateitį, taip paversdamos miestą Musulmonų brolijai svarbiu centru. Kataro remiamas televizijos naujienų kanalas „Al Jazeera“ irgi padėjo skleisti Turkijos kaip pavyzdinės musulmonų valstybės įvaizdį.

Tačiau po Arabų pavasario Vidurio Rytai tapo bene skeptiškiausiu regionu Turkijos lyderystės požiūriu. Tai, kad šalis įsivėlė į karą Sirijoje, ir posūkis į autoritarizmą sugriovė jos įvaizdį gretimose valstybėse. Be to, Musulmonų brolija, kuria Turkija labai pasikliauja įgyvendindama savo tikslus, Egipte, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) ir Saudo Arabijoje buvo paskelbta teroristine grupuote. Turkijos intensyvėjanti nacionalistinė retorika ir dažnos nuorodos į osmanišką praeitį erzina Egipto ir JAE režimus, jie po religine diplomatijos uždanga mato imperialistines ambicijas.

Europos valstybėms taip pat kelia nerimą Turkijos religinė veikla. R. T. Erdoganas per Diyanet sugebėjo išplėsti savo įtaką tarp turkų diasporos visoje Europoje. „Diyanet fondas“ moka algas iš Turkijos siunčiamiems imamams ir griežtai kontroliuoja, ką jie skelbia tikintiesiems. Kiekvieno penktadienio pamokslai yra tokie pat, kokie skamba Turkijoje. Tai verčia nerimauti Europos valstybių pareigūnus, nes Turkijos kišimasis į imigrantų religinį gyvenimą trukdo sėkmingai jų integracijai.

Turkijos religinė diplomatija nebuvo itin sėkminga Vidurio Rytuose ir dabar sulaukia neigiamos reakcijos Europoje, tačiau kol šalį valdys islamistinių šaknų turinti partija, tol Ankara, tikėtina, vykdys užsienio politiką, kurioje religija vaidina didžiulį vaidmenį. Vis dėlto ateityje Turkijai gali būti daug sunkiau skleisti savo religinį modelį, nes visame pasaulyje stiprėja nacionalistinės jėgos.