Putino planas rusifikuoti Kaukazą gali rikošetu šauti atgal
Šiuo me­tu Ru­si­ja iš­gy­ve­na fun­da­men­ta­lią vi­di­nę trans­for­ma­ci­ją. Bir­že­lio 17 die­ną Ru­si­jos Dū­ma pri­ėmė įsta­ty­mą, pa­veik­sian­tį dau­giau nei šim­tą vals­ty­bė­je gy­ve­nan­čių ma­žu­mų. Ruo­šia­mas įsta­ty­mo pro­jek­tas pa­sken­do tarp ži­niask­lai­dos an­traš­čių apie Pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­tą, Hel­sin­kio su­si­ti­ki­mą bei ne­si­bai­gian­čias Mask­vos ir Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės grum­ty­nių dėl Skri­pa­lių ap­nuo­di­ji­mo. Apie tai ra­šo „Fo­reign Af­fairs“.

Pagal naująjį įstatymą 34 iš 35 oficialių rusų kalbų mokymas taps neprivalomu, o etninių mažumų mokyklose pamokų gimtąja kalba skaičius bus sumažintas iki dviejų valandų per savaitę. Anksčiau gimtosios kalbos mokymas buvo regioninių valdžių kompetencijoje. Dažnai bent pirmaisiais pradinio mokslo metais pradinukai būdavo mokomi oficialia mažumos kalba. Dabar federaliniu potvarkiu situacija bus keičiama.

1922 metais tuometinis liaudies komisaras Josifas Stalinas čerkesus išskirstė į tris grupes – adygus, čerkesus ir kabardinus. Šis skirstymas buvo dirbtinis, atliktas remiantis vos jaučiamu skirtumu tarp jų dialektų.

Apie tokią politikos kryptį Vladimiras Putinas užsiminė praėjusių metų liepą. Marių respublikos sostinėje Joškar Oloje, kurioje marių kalbos statusas yra toks pat, kaip rusų kalbos, vykusioje spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas pradėjo netikėtai kritikuoti ir peikti etninių mažumų kalbas. Jis teigė, kad rusų kalba – „dvasinis šalies karkasas“, „mūsų valstybinė kalba“ ir „negali būti pakeista niekuo“. Etninių mažumų kalbų mokymas taps pasirinkimo reikalu, neva norint išvengti „prievartos mokytis kalbą, kuri asmeniui nėra gimta“.

Nors tuo metu tokių pastabų paskirtis nebuvo aiški, greitai tapo akivaizdu, kad tai yra naujos pastangų rusifikuoti etnines Rusijos Federacijos teritorijoje gyvenančias mažumas bangos pradžia. 1999 metais Vladimirui Putinui tapus valstybės prezidentu vienu iš pagrindiniu jo uždavinių tapo Maskvos kontrolės centralizavimas Rusijos regionuose. Anuomet visuotiniam tokios ambicijos įgyvendinimui koją kišo Tatarstano Respublika, kuri 1994 metais su prezidentu Borisu Jelcinu buvo pasirašiusi specialią suvereniteto sutartį. Sutartimi buvo užtikrinta Tatarstano išskirtinė teisė į savo gamtinius išteklius bei apsaugotas totorių kalbos statusas. 2007 metais sutartis buvo atnaujinta, o 2017 metų liepą jos galiojimas baigėsi. Vladimiras Putinas Marių Respublikoje pasakytoje kalboje totorių valdžiai buvo pasiųsta aiški žinutė, kad jis naujos sutarties tokiomis pačiomis sąlygomis nepasirašys. Pastarasis kalbų įstatymas tai tik patvirtino.

Tačiau įstatymas yra nukreiptas ne vien į totorius. Juo taip pat siekiama pažaboti etnines mažumas ir ištrintų jų tapatybę kitame regione, dėl kurio etninio nacionalizmo taip ilgai baiminosi Vladimiras Putinas: Šiaurės Kaukaze. Naujoji Kremliaus kalbos politika liudija apie norą pažaboti to regiono mažumų populiacijas, kurios ilgai priešinosi centrinei Maskvos valdžiai.

Kaukazo nuraminimas

Vladimiras Putinas į Rusiją atnešė stabilumo, lyginant su praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio chaosu. Niekur kitur tai nesijautė taip stipriai, kaip neramiose Šiaurės Kaukazo respublikose. Vos atėjęs į valdžią Vladimiras Putinas pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą, kurio pabaigoje Ičkerijos-Čečėnų respublikos separatistai buvo sugniuždyti. Karo metu Rusijos ginkluotos pajėgos netramdomos smurtavo regione, buvo bombarduojami bet kokie urbanistiniai objektai, civiliams gyventojams vykdytos masinės egzekucijos. Tokiu būdu Rusijos valdžia parodė visišką abejingumą vietos populiacijos atžvilgiu. Maskvos atsakas į Šiaurės Kaukaze bręstantį sukilimą po karo buvo ne ką mažiau brutalus.

Nuo 2014 metų situacija Šiaurės Kaukaze daugmaž stabilizavosi. Tačiau Vladimiras Putinas vietines etnines mažumas, puoselėjančias savo kultūras ir tapatybes, ir toliau vertino kaip grėsmę Maskvos autoritetui. Paskutinį dešimtmetį Šiaurės Kaukazo etninių mažumų kalboms jau buvo keliamas pavojus – nuolatiniai biudžeto karpymai, rusų kalbos svarbos diegimas, kliūčių švietimui etninių mažumų kalbomis kūrimas. Tačiau pastarųjų metų sąlyginė ramybė regione atvėrė duris ambicingesniems tapatybės ištrynimo planams.

Kai Dūmoje buvo pateiktas naujojo kalbos įstatymo projektas prieš jį nebalsavo nei vienas Šiaurės Kaukazo respublikų atstovas. Tai neturėtų stebinti, nes šie atstovai yra pasirinkti dėl savo ištikimybės Kremliui. Tačiau pilietinės visuomenės reakcija buvo visai kitokia. Prieš priimant įstatymo projektą 12 atstovų iš Rusijos etninių mažumų respublikų grupė, kurioje buvo ir penki atstovai iš Šiaurės Kaukazo, kvietė blokuoti įstatymą. Kai šis buvo priimtas neprieštaraujant Šiaurės Kaukazo atstovams, socialiniuose tinkluose etninėms mažumoms tose respublikose priklausantys asmenys aršiai išreiškė savo nepasitenkinimą, pradėjo keikti savo atstovus Dūmoje ir vadinti juos „bailiais“, neturinčiais drąsos pasipriešinti ir neįgaliais atstovauti tautos valiai. Čečėnijoje mokytojai įstatymą laiko nepriimtina ir vadina mažumų kalbų „pabaigos pradžia“ Rusijoje. Tarptautinė čerkesų organizacija kvietė atšaukti naująjį įstatymą dar prieš jam įsigaliojant. Ingušijos, vienos iš Šiaurės Kaukazo respublikų, visuomenės aktyvistai projektą pavadino „ciniška diskriminacija“ ir atkreipė dėmesį į Rusijos pozicijos dviveidiškumą – Kremlius nuolat šakojasi dėl neva pažeidžiamų etninių rusų teisių Baltijos valstybėse. Šiaurės Osetijos lyderis Viačeslavas Bitarovas pažadėjo, kad osetų kalbos mokymą savo respublikoje išlaikys privalomu. Tiek etniniai kabardinai, tiek balkarai

Marių respubliką, jau dabar smarkiai rusifikuotą, anot aktyvistų jau dabar „tik dėl pavadinimo galima laikyti tautine respublika“, kurios kultūrinis paveldas per ilgus metus sistemingo įdirbio buvo sugriautas.

Šiaurės Osetijos lyderis Viačeslavas Bitarovas pažadėjo Osetų kalbos mokymąsi išlaikyti privalomu savo respublikoje. Tiek etniniai kabardinai, tiek balkarai savo respublikos sostinėje Nalčike viešai pasmerkė naująjį įstatymą. Vienas vyresnysis balkaras teigė, kad jo anūkai net dabar nežino nei vieno savo gimtosios kalbos žodžio.

Tokia Šiaurės Kaukazo aktyvistų reakcija neturėtų stebinti. Nepaisant valstybės paramos trūkumo, pilietinės visuomenės grupelės jau įgyvendino aibę pilietinių projektų, siekdami išsaugoti ir plėtoti savo kalbas, kurias vertina kaip pamatinį savo kultūros ir tapatybės elementą. Viena tokia grupė išvertė populiaraus Rusijoje socialinio tinklo „Vkontakte“ „interface‘ą“ į septynias Šiaurės Kaukazo kalbas. Ingušijoje aktyvistai pradėjo ingušų kalba garsinti populiarius animacinius filmukus – gegužę pasirodė į ingušų kalbą išversta „Liūto karaliaus“ versija. Nalčike esanti čerkesų sąjunga pradėjo čerkesų kalbos dialektų suvienijimo projektą – vakarinio, adygų, ir rytinio, kabardinų – tikėdamiesi, kad tokiu būdu bus lengviau mokytis kalbą. Kai kurie aktyvistai netgi teigia, kad derėtų apleisti kirilicą, kuri nėra pati tinkamiausia ženklų sistema, norint užrašyti platų Šiaurės Kaukazo kalbų balsių ir priebalsių asortimentą.

Prasti kaimynai

Sudėtingi Rusijos santykiai su Šiaurės Kaukazo tautomis driekiasi atgal net kelis šimtmečius. Galutinai regioną Rusijos imperija užkariavo 1864 metais, beveik visiškai sunaikindama anuomet didžiausią regiono etninę grupę, čerkesus. Net 90 procentų čerkesų buvo arba nužudyti, arba ištremti. Panašiai, tačiau mažesniu mastu, buvo pasielgta ir su Čečėniją bei Dagestanu. Iki Rusijos imperijos žlugimo Šiaurės Kaukazo etninės mažumos buvo ignoruojamas, įgyvendintas savotiškas apartheido scenarijus, kurio metu su vietiniais elgtasi kaip su antrarūšiais piliečiais, jiems buvo uždrausta kurdintis didžiuosiuose miestuose.

Sovietmetis Šiaurės Kaukazo regionui buvo vos švelnesnis. Nors komunistinė valdžia teoriškai užtikrino autonomiją etninių mažumų regionams, tai buvo padaryta itin egoistiška maniera. 1922 metais tuometinis liaudies komisaras Josifas Stalinas čerkesus išskirstė į tris grupes – adygus, čerkesus ir kabardinus. Šis skirstymas buvo dirbtinis, atliktas remiantis vos jaučiamu skirtumu tarp jų dialektų. Antrajam pasauliniam karui artėjant link pabaigos įvyko dar viena didelė tragedija – Stalinas įsakė deportuoti ištisas čečėnų, ingušų, karačiajų ir kitų Šiaurės Kaukazo etnines grupes į Kazachstano stepes, tokiu būdu norėdamas sunaikinti jų tautines tapatybes.

Net kai 1957 metais jiems buvo leista grįžti namo, šiaurės kaukaziečai suprato, kad net savo pačių žemėse juos marginalizuoja auganti rusų populiacija. Čečėnai ir jų kalba buvo itin stigmatizuojami, ypatingai Čečėnijos sostinėje Grozne, kur etniniai rusai sudarė daugiau, nei pusę visos populiacijos. Vienas čečėnas yra pasakojęs istoriją, kaip jis praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje augo Grozne. Jam ir draugui viešąjame transporte kalbantis čečėniškai juos nugirdo rusė moteris ir rusiškai liepė „kalbėti žmonių, o ne gyvulių kalba“. Deja tokios istorijos nėra retenybė ir jos atspindi Kremliaus požiūrį į čečėnus – net iki 1989 metų Čečėnų-Ingušų Sovietinė Respublika buvo vienintelė etninė respublika, kurią valdė etninis rusas.

Tačiau valdant sovietams etninių mažumų kalbų statusas buvo dalinai užtikrintas: greta rusų kalbos bent jau pradinėje mokykloje buvo įmanomas švietimas vietinėmis kalbomis. Priimdamas naująjį kalbų įstatymą Vladimiras Putinas nusprendė eiti toliau, nei jo pirmtakai, visai eliminuodamas vietinę kalbą.

Pavojingas žaidimas

Kalbos įstatymas tėra paskutinis žingsnis ilgai besitęsiančiame Maskvos ir Šiaurės Kaukazo santykių atšalime. Maskva Šiaurės Kaukazą kuo toliau, tuo labiau vertina kaip koloniją. Sovietmečio pabaigoje etniniai rusai Šiaurės Kaukaze sudarė apie 75 procentus visų miestiečių, tačiau 1999 metais apie 350 000 rusų paliko regioną ir tuomet jų populiacijos dalis Čečėnijoje nukrito iki vos 1,5 procento.

Išsikėlus rusams regiono svarba Maskvai atitinkamai sumenko, o aiškiausias tokio kolonialistinio požiūrio pavyzdys yra tai, kad Dagestano respublikos naujuoju gubernatoriumi praėjusį spalį Kremlius paskyrė etninį rusą Vladimirą Vasiljevą. Jis yra pirmasis Dagestaną valdantis kitatautis nuo 1948 metų. Vladimiras Vasiljevas savo administraciją pripildė kitais nevietiniais, tokiu būdu norėdamas eliminuoti Dagestano gyventojus iš politinio proceso. Tikriausiai vienintelė tendencijos neatitinkanti respublika yra Ingušija. Junus-Bekas Jevkurovas, Ingušijos lyderis tarp ingušų yra tikrai populiarus, nes tikrai atstovauja vietos interesams. Tačiau ir jis buvo kritikuojamas dėl to, kad deda per mažai pastangų į ingušų kalbos plėtojimą ir saugojimą. Praėjusiais metais jis įsivėlė į skandalą, kuomet ingušų kalba išspausdinti vadovėliai buvo išsiųsti į respubliką, tačiau kurį laiką nepasiekiami gulėjo sandėlyje, nes vyriausybė neskyrė lėšų jiems įsigyti.

Egzistuoja nelaimę pranašaująs elgesio su tautinėmis mažumomis valdant Vladimirui Putinui precedentas. Nuo 2001 iki 2017 metų Marių Respubliką, kurioje Vladimiras Putinas sakė savo įžymiąją kalbą, valdė etninis rusas Leonidas Markelovas. Anot vieno pilietinio aktyvisto jis „paprasčiausiai nekentė marių“. Jam valdant marių tauta, kalbanti panašia į suomių kalba, beveik du dešimtmečius gyveno vykdant prieš jų kalbą ir tapatybę nukreiptą politiką. Anksčiau marių kaimuose namai buvo žymimi tiek rusų, tiek marių kalbomis užrašytais ženklais – dabar liko tik rusų kalba. Kai kuriuose rajonuose marių vaikai jau dabar mokytis marių kalba gali vos vieną valandą per savaitę. Tokiu būdu užtikrinama, kad jie savo kalbos gerai neišmoks. Marių respubliką, jau dabar smarkiai rusifikuotą, anot aktyvistų jau dabar „tik dėl pavadinimo galima laikyti tautine respublika“, kurios kultūrinis paveldas per ilgus metus sistemingo įdirbio buvo sugriautas.

Vladimiras Putinas tikisi, kad naujuoju įstatymu pasieks panašių rezultatų Šiaurės Kaukaze, tačiau potencialus atgalinis smūgis gali būti baisus. Nors Kremlius nori panaikinti bet kokios etninės mobilizacijos galimybę, tokios politikos padariniai jau yra priešingi. Šiaurės Kaukazo pilietinė visuomenė, nepaisant beveik visiško sunaikinimo ginkluoto sukilimo metu, yra gyvybinga, Vladimiro Putino trečiosios kadencijos metu vis stiprėjo. Aiškus naujo įstatymo keliamas pavojus etninei tapatybei išprovokavo nacionalizmo ir aktyvizmo bangą net čerkesų tarpe, kurie iki šiol buvo neveiksnūs.

Bandydamas asimiliuoti Šiaurės Kaukazo tautas Vladimiras Putinas žaidžia pavojingą žaidimą ir griauna viso regiono saugumą.