Prezidentas, kuris nori suskaldyti savo paties šalį
Ne­daug ly­de­rių sa­vo pa­čių ša­lį pa­va­din­tų „neį­ma­no­ma vals­ty­be“. Dar ma­žiau jų ener­gin­gai agi­tuo­tų už ša­lies su­skal­dy­mą. Ir var­gu ar nors vie­nas ri­zi­kuo­tų prieš de­šimt­me­čius pa­si­ra­šy­tu tai­kos su­si­ta­ri­mu, kad tai pa­siek­tų. Ta­čiau vi­sa­da pa­si­tai­ko iš­im­čių. Vie­na jų – Bos­ni­jos ir Her­ce­go­vi­nos ser­bų ly­de­ris Mi­lo­ra­das Do­di­kas. Apie tai ra­šo „The At­lan­tic“.

„Aš esu serbas. Bosnija tėra tik mano darbovietė“, – teigė M. Dodikas, praėjus vos dienai, kai tapo Bosnijos ir Hercegovinos trinario prezidiumo pirmininku. Būdamas serbų nacionalistas, jis yra viešai agitavęs, kad politinis darinys, iš kurio jis yra kilęs, Serbų respublika, atsiskirtų nuo Bosnijos. O kaip Bosnijos ir Hercegovinos prezidentas jis pareiškė, jog vykdamas į vizitus užsienyje naudosis savo Serbijos, o ne Bosnijos pasu.

Miloradas Dodikas: „Aš esu serbas. Bosnija tėra tik mano darbovietė.“

Tačiau ne visada M. Dodikui būtų tikusi Balkanų Donaldo Trumpo pravardė. Buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright politiką anksčiau yra pavadinusi „gaivaus oro gūsiu“. Ji, kaip ir daugelis kitų, tikėjosi, jog jis simbolizuoja lūžį šalies istorijoje, kai ją nustojo valdyti karo nusikaltėliai. Praėjus dviem dešimtmečiams, tarptautinė bendruomenė į M. Dodiką ėmė žiūrėti kaip į nacionalistą, kuris kelia grėsmę trapiai taikai. Kas pasikeitė?

Daug pastatyta ant kortos

Tam tikrais aspektais M. Dodiko istorija yra gana tipiška: jis yra politikas, išvertęs savo kailį, kai jam buvo tai naudinga, ir ėmęs gretintis prie Rusijos. Tačiau Bosnijoje ant kortos pastatyta daug daugiau nei kitose valstybėse. Nusitaikęs į Bosnijos valstybę, M. Dodikas taip pat kelia grėsmę ir 1995 metų Deitono taikos susitarimui, kuris užbaigė vieną siaubingiausių konfliktų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, nusinešusių per 100 tūkst. gyvybių.

Nė viena konflikto šalis nebuvo patenkinta Deitono sutartimi, tačiau ji padėjo sukurti trapią taiką. Šis procesas suteikė kontūrus moderniai Bosnijos ir Hercegovinos valstybei – šalies Konstitucija yra sutarties priedas, teritoriją etniniu pagrindu padalijęs į du panašaus dydžio politinius darinius. Tai Bosnijos ir Hercegovinos federacija, kurioje didžiąją gyventojų dalį sudaro Bosnijos musulmonai ir kroatai, bei Serbų respublika, kurioje dominuoja Bosnijos serbai. Abu dariniai turi po savo prezidentą, premjerą ir kitus autonominiams subjektams būdingus atributus, o juos prižiūri silpna centrinė vyriausybė, įsikūrusi šalies sostinėje Sarajeve. Tarp šių darinių nėra realios sienos, tačiau skirtingos Bosnijos bendruomenės gyvena gana paskirus gyvenimus.

Geležinė uždanga

Be darbo prezidiume, į kurį jis buvo išrinktas praeitų metų spalį, M. Dodikas pastaruosius 8 metus vadovavo Serbų respublikai. Regis, kad jis turi didelių planų šiai teritorijai: kaip ir daugelis Bosnijos serbų, M. Dodikas Serbų respubliką laiko užgimstančia šalimi, kurios visiškam suverenumui trukdo Deitono taikos sutartis.

Spalio mėnesį bosniai į šalies prezidiumą išsirinko tris narius, kurių kiekvienas atstovauja vienai iš pagrindinių šalies etninių grupių. Pirmininkavimas šiam prezidiumui vyksta rotacijos principu. Ateinančius 8 mėnesius ši pozicija priklausys M. Dodikui, ir savo kadenciją jis pradėjo jam būdingu skandalingu stiliumi. Prieš lapkričio mėnesį vykusią inauguraciją politikas į Sarajevą atsivežė Serbų respublikos vėliavą ir ją pasikabino ant prezidiumo pastato. Bosnijos musulmonų ir kroatų bendruomenės pareikalavo,kad vėliava būtų pašalinta. M. Dodikas ne tik nenusileido, bet netgi pridėjo savo reikalavimą: jei pastate nebus Serbų respublikos vėliavos, jis nerengs prezidiumo posėdžių.

M. Dodikas neapsiriboja tik retorika. Naujai parengtame reformų pakete Serbų respublikai numatyta dar daugiau galių. Pavyzdžiui, šis politinis darinys ateityje gali turėti savo žvalgybos agentūrą.

Serbų respublikos sostinėje Bania Lukoje visur plevėsuoja šio politinio darinio vėliavos, bet vargiai galima pamatyti Bosnijos ir Hercegovinos valstybės simbolių. O miesto muziejaus ir teatro pavadinimuose puikuojasi žodis „nacionalinis“.

„Daug jaunų žmonių Serbų respublikoje neturi supratimo apie jokią kitą politinę realybę, – teigia Bania Lukos universiteto politikos mokslų profesorius Milošas Šolaja ir priduria, jog niekada nėra buvęs Sarajeve. – Tokia mentalinė geografija yra labai stipri – lyg smegenyse būtų geležinė uždanga.

Politikos veteranas

M. Dodikas užaugo netoli sostinės esančiame nedideliame Laktašų miestelyje. Per socialistinės Jugoslavijos saulėlydį tarnavo miestelio savivaldybėje. Vietiniai didžiuojasi savo lyderiu. „Jis gina Serbų respubliką, – teigė vietos gyventoja Branka Trniinič. – Aš žaviuosi jo energija ir ryžtingumu.“

22 metų studentas Ljupko Mišeljičius tvirtino: „M. Dodikas yra vienintelis politikas, kurį atsimenu iš vaikystėje matytų afišų ir kurio veidas iš reklaminių stendų neišnyksta ir šiandien.“ Toks karjeros ilgaamžiškumas iš dalies susijęs su M. Dodiko sugebėjimu vis perkurti save kaip politiką.

Pirmą sykį į valdžią jis atėjo 1998 metais, tapęs Serbų respublikos premjeru. Jis iškilo kaip opozicija karo nusikaltėliams, kurie vis dar turėjo didžiulę įtaką. Per keletą metų M. Dodikas kiek pataisė Serbų respublikos įvaizdį, sutikdamas bendradarbiauti su karo nusikaltimų tribunolais ir perduodamas jiems karo nusikaltėlius.

„M. Dodikas išties buvo gaivaus oro gūsis“, – teigė tarptautinės bendruomenės aukščiausiasis atstovas Bosnijoje ir Hercegovinoje Valentinas Inzko. Šiam diplomatui iš Austrijos ir jo komandai patikėta užduotis užtikrinti Deitono taikos sutarties laikymąsi ir neleisti, kad Bosnija ir vėl nugrimztų į smurtą.

Tačiau ilgai laukti nereikėjo, kad politiko požiūris imtų keistis. „M. Dodikas yra viešai sakęs, kad jam kalbant nuosaikiai ir konstruktyviai niekas jo nerėmė. Tad jis pasikeitė, nes norėdamas pelnyti balsų privalai vartoti etninę, nacionalistinę retoriką, – dėstė V. Inzko. – Tam tikra prasme jis buvo teisus. Nuo tada jis laimėjo visus rinkimus.“

2013 metais M. Dodikas jau gynė Radovaną Karadžičių – buvusį Bosnijos serbų lyderį, kurį tarptautinis tribunolas pripažino kaltu dėl genocido Srebrenicoje, kur buvo nužudyti 8000 bosnių vyrų ir berniukų. Kai 2016 metais Palės mieste R. Karadžičiaus garbei buvo pavadintas studentų bendrabutis, M. Dodikas atidengė lentelę su karo nusikaltėlio vardu.

Užsienio kryptys

M. Dodikas kaunasi ne tik namuose, bet ir tarptautinėje arenoje. Nors jis remia Bosnijos ir Hercegovinos siekį tapti Europos Sąjungos nare, politikas griežtai nusistatęs prieš šalies narystę NATO. M. Dodikas Vakaruose laikomas prorusišku politiku. Kovo mėnesį jis pasveikino į Bosniją atvykusią, glaudžius ryšius su Kremliumi palaikančią baikerių grupę „Naktiniai vilkai“, o spalį paragino šalį pripažinti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. Šie ryšiai su Kremliumi vis labiau tampa oficialūs: po kelių dienų, kai atsivežė Serbų respublikos vėliavą į Sarajevą, M. Dodikas nuvyko į Sankt Peterburgą, kad atidarytų savo atstovaujamo politinio darinio prekybos atstovybę šiame mieste.

Tačiau M. Dodikas veikia ir kita kryptimi. Jo partija ne tik pasisamdė du buvusius D. Trumpo rinkimų kampanijos darbuotojus kaip savo lobistus. Serbų respublikos vyriausybė leidžia dešimtis milijonų dolerių lobistinei veiklai Jungtinėse Valstijose. Manoma, kad M. Dodikas arba siekia apeiti tokius tarptautinius atstovus Bosnijoje kaip V. Inzko ir kreiptis į Vašingtoną tiesiogiai, arba jis bando įtikinti JAV atšaukti jam taikomas sankcijas, kurios įvestos dėl jo kenkimo Deitono sutarties įgyvendinimui.

Nors M. Dodikas laikosi opozicijoje Deitono sutarties atžvilgiu, būtent jos sukurta Bosnijos politinė struktūra iš dalies atsakinga už lyderio sėkmę. Institucionalizuodama etniškumą kiekvienu valdžios lygmeniu, Bosnijos politinė struktūra užkerta kelią politikų, kurie siekia peržengti etniškumo takoskyras, sėkmei. Kaip rašo politologas Gerardas Toalas, atlikęs M. Dodiko politinės kalbos studiją, jo „retorikos politika yra įmanoma dėl neišspręsto Bosnijos karo palikimo“.

„M. Dodikas ir kiti Balkanų politikai jau seniai išmoko tai, kas tik neseniai buvo pastebėta Vakaruose: rinkimai laimimi per emocijas, o ne dėl nagrinėjamų klausimų, – teigia Bosnijos politikos analitikas Srečko Latalis. – Daugelį metų mums buvo sakoma, kad Bosnija atsilieka nuo Vakarų, o iš tiesų ji yra jų priešakyje.“