Populizmas: kaip sunkiai juo serga Vakarai?
Bri­tų lei­bo­ris­tų par­ti­ja, va­do­vau­ja­ma mark­siz­mui pri­jau­čian­čio Je­re­my Cor­by­no, ža­da pa­teik­ti pa­siū­ly­mą, pa­gal ku­rį stam­bio­sios vers­lo įmo­nės 10 proc. nuo­sa­vy­bės per­leis­tų dar­buo­to­jų fon­dams. Pra­ei­tų me­tų Pra­ncū­zi­jos pre­zi­den­to rin­ki­mų pir­ma­ja­me tu­re an­tii­mig­ra­ci­nę re­to­ri­ką įval­džiu­si Ma­ri­ne Le Pen nuo rin­ki­mus lai­mė­ju­sio nuo­sai­kių pa­žiū­rų Em­ma­nue­lio Mac­ro­no at­si­li­ko vos ke­liais pro­cen­ti­niais punk­tais. Veng­ri­jo­je aps­kri­tai ne­ma­žai po­pu­lis­ti­nių par­ti­jų: val­dan­čio­ji „Fi­desz“ ir Veng­ri­jos so­cia­lis­tų par­ti­ja pa­brė­žia, kaip svar­bu plės­ti so­cia­li­nę rū­py­bą, o kraš­tu­ti­niai de­ši­nie­ji „Job­bik“ vis daž­niau sa­vo prog­ra­mo­se mi­ni na­cio­na­liz­mą.

Populizmas yra įvairiais – kairiaisiais, dešiniaisiais, nacionalistiniais, antiimigraciniais ir kt. – simptomais pasireiškianti liga, kuriai, deja, nėra greitai veikiančių vaistų.

Plonytė ideologija

Populizmas neturi vieno aiškaus apibrėžimo, bet visų šio reiškinio aiškinimų centre – nuolatinė menkai atstovaujamų masių ir jas skriaudžiančio elito kova. Politikai populistai save pateikia kaip vienintelius galinčius šią problemą išspręsti. Populizmas netgi nėra tikra ideologija: jis dažnai apibrėžiamas kaip patologija, politinis stilius, sindromas, netgi doktrina (Ben Stanley, „The thin ideology of populism“, Journal of Political Ideologies, 2008, 13:1, p. 95–101). Ne veltui populizmas kartais vadinamas „plona“ arba „siaura“ ideologija, kuri, kitaip negu tradicinės ideologijos, turi atsakymus tik į dalį klausimų, pavyzdžiui: kaip nubausti pernelyg daug pinigų uždirbančius firmų bosus? Kaip atsikratyti imigrantų? Kaip sustiprinti patriotinius sentimentus? Nors terminas „populizmas“ yra itin mėgstamas žurnalistų ir politikos komentatorių, jo analitinė nauda nėra iki galo aiški. Nėra aišku ir kas yra tipiniai populistus palaikantys rinkėjai: politinės elgsenos tyrimai rodo, kad tai toli gražu nėra vien referendumų diktatūrą įvesti siekiantys euroskeptikai, kita vertus, dažnas už populistus balsuojantis rinkėjas bus linkęs nepasitikėti politika (Matthijs Rooduijn, „What unites the voter bases of populist parties? Comparing the electorates of 15 populist parties“, European Political Science Review, 2018, 10:3, p. 351–368).

Populizmas Europoje

Ar Europa serga populizmu? Lengviausiai pamatuojami – rinkimų – rezultatai rodo, kad simptomai jau perauga į ligą. 2017 m. Vokietijos Bundestago rinkimuose antiimigracinė „Alternatyva Vokietijai“ laimėjo 12,5 proc. balsų. Šį rugsėjį Švedijoje vykusiuose rinkimuose 17,6 proc. balsų atiteko kraštutiniams dešiniesiems, Švedijos demokratams, nuo ankstesnių rinkimų pagerinusiems rezultatą beveik penkiais procentiniais punktais. Be minėtosios prancūzų Marine Le Pen, populistinės jėgos sustiprėjo ir pastaruosiuose Austrijos bei Italijos rinkimuose. Ar tarp pagrindinių šio reiškinio priežasčių yra „Brexit“ efektas? Pabėgėlių krizės poveikis žemyno šalims? Sunku pasakyti, ar ateityje populistinių jėgų sėkmė didės su kiekvienais nacionaliniais rinkimais, ar ji sumažės klausimams, dėl kurių populistinės partijos mobilizuoja savo rinkėjus, tapus nebe tokiems aktualiems (pavyzdžiui, JK nepriklausomybės partija įvykdė savo pagrindinį egzistavimo tikslą – britai traukiasi iš ES).

„Brexit“ ir Trumpas – priežastis ar simptomas?

Jungtinės Karalystės ir JAV politika pasižymi stabiliomis dvipartinėmis sistemomis, turinčiomis „apsaugoti“ šalį nuo radikalų patekimo į politiką, to daug labiau galima tikėtis daugiapartinėse kontinentinės Europos sistemose (2017 m. „Alternatyvos Vokietijai“ atvejis arba nacionalsocialistų patekimas į valdžią tarpukariu). Ironiška, kad kol kontinentinėje Europoje populistinės jėgos stiprėja pamažu, t. y. su kiekvienais rinkimais jos pagerina savo rezultatus keliais procentiniais punktais, Jungtinės Karalystės ir JAV politinės taisyklės sudarė galimybių populizmui atsiristi it netikėtam cunamiui, sukeltam tylių, nuoskaudų jautusių masių. Britai rinkosi „tautos balso“ – referendumo – metodą sudėtingam tolesnės narystės ES klausimui išspręsti. Politologas Andre Krouwelas teigia, kad referendumo institucija prieštarauja atstovaujamosios demokratijos principui, ir lygina ją su situacija, kai sudėtinga operacija yra patikima mėsininkui, o ne ilgus metus žinias kaupusiam medikui (Eglė Krištopaitytė, „Olandų profesorius A. Krouwelas: „Lietuviai, nebalsuokite už populistus, nes nebegalėsite jų atsikratyti“, 15min). O JAV yra šalis, kurioje prezidento rinkimus galima laimėti nesurinkus populiariosios daugumos balsų, nes piliečiai nerenka prezidento ir viceprezidento tiesiogiai: jų balsai yra „perfiltruojami“ per Rinkikų kolegiją, XVIII a. reliktą, kuris Konstitucijos kūrėjų buvo įsteigtas kaip atsvara tiesioginei demokratijai, bet gali neproporcingai išpūsti palyginti mažą gyventojų skaičių turinčių valstijų balsus. XIX a. šiuo būdu prezidentais tapo keli politikai; XX a. to buvo išvengta; XXI a. taip buvo išrinkti George᾿as W. Bushas ir Donaldas Trumpas.

Kas toliau?

Pokomunistinėse Rytų Europos valstybėse, kuriose susiklostė stipri politikų „baudimo“ kultūra, populistinėms partijoms įveikti tradicines partijas visuomet buvo lengviau negu Vakarų Europoje. Lietuvoje kalbama apie ketinimus rengti referendumą dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo; artėja ir prezidento rinkimai, bet sunku pasakyti, ar kol kas turime išskirtinai populistinių kandidatų. Grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo, ar Vakarai serga populizmu, galima pasakyti, kad nors simptomai pasireiškia daug kur, sunkiai serga tik kelios vietos, daugiausia tos, kuriose to buvo galima tikėtis mažiausiai. Greitų vaistų nuo populizmo nėra, bet esama siūlymų didinti piliečių pasitikėjimą politika, mažinant korupciją ir lobizmą („A. Applebaum: norite nugalėti kraštutinį populizmą – kovokite su korupcija“, ­15min). Švietimo plėtra irgi padėtų, bet, matyt, reikia susitaikyti su tuo, kad populizmas gali pasireikšti įvairiais būdais, įvairiomis formomis ir – svarbiausia – kai to galbūt mažiausiai tikiesi.