Po Bolsonaro triumfo: pasvarstymai apie kraštutinumą ir „brolystę“ su JAV
Na štai: maž­daug prieš du mė­ne­sius iš­klo­jus „Šiau­rės At­ėnuo­se“ gal kiek per grės­min­gai nu­skam­bė­ju­sius pa­svars­ty­mus apie be­si­ri­tan­čią per pa­sau­lį po­pu­liz­mo ban­gą (ar vei­kiau cu­na­mį, tu­rint gal­vo­je, kiek dė­me­sio „siau­ros ideo­lo­gi­jos“ te­mai ži­niask­lai­do­je ski­ria­ma šio­mis die­no­mis), spa­lio pa­bai­go­je Bra­zi­li­jos pre­zi­den­to rin­ki­mus lai­mi kraš­tu­ti­nis de­ši­ny­sis, ang­lo­sak­sų ži­niask­lai­dos jau pa­krikš­ty­tas tro­pi­kų Trum­pu.

Egzotizuojantį poskonį turinti pravardė nėra iki galo korektiška, bet tokia pati yra ir Jairo Bolsonaro asmenybė: jis atvirai simpatizuoja diktatoriškai Brazilijos praeičiai, dar atviriau niekina homoseksualius asmenis ir yra užkietėjęs seksistas. Taigi, Brazilijoje, kurioje balsavimas rinkimuose yra privalomas, pirmąją ateinančių metų dieną prezidentu prisieks dar vienas asmuo, siekiantis savo šalį vėl paversti didžia. Koks yra platesnis šiuos įvykius supantis kontekstas ir kodėl tai svarbu?

Kodėl verta domėtis Brazilijos politika?

Tarp pokomunistinio bloko (arba Rytų Europos) ir Lotynų Amerikos esama įdomių politinių panašumų, dėl kurių lietuviams pastarojo žemyno politika neturėtų atrodyti svetima, neaktuali ar tropinė. Per pastaruosius keletą dešimtmečių abu regionai išgyveno tiek demokratinių jėgų pergalę, tiek aktyvų ekonomikos liberalizavimą: pokomunistinė Europa mokėsi gyventi nebe planinės, o rinkos ekonomikos sąlygomis, o Lotynų Amerika siekė modernizuoti ir diversifikuoti nuo pirminių žaliavų eksporto smarkiai priklausomą žemyno ekonomiką, kam reikėjo reguliarių Tarptautinio valiutos fondo injekcijų.

Brazilijos politika sufleruoja, kokia gali būti regiono politinė dinamika. ­ 2002 m. šalies prezidentu tapus ekonominį neoliberalizmą kritikavusiam Luizui Inácio Lulai da Silvai, per Lotynų Ameriką nusirito vadinamoji „kairioji banga“: kairiųjų pažiūrų arba Vašingtono konsensusą atvirai kritikavę kandidatai panašiu metu buvo išrinkti Argentinoje, Bolivijoje, Čilėje, Ekvadore ir dar keliose regiono šalyse (žr. Andy Baker, The Markets and Masses in Latin America, Cambridge University Press, 2009). Ar Bolsonaro taps didesnės bangos dalimi, dar teigti ankstoka, kita vertus, galima prisiminti, kad š. m. birželį Kolumbijos prezidentu taip pat išrinktas dešiniųjų pažiūrų atstovas Ivánas Duque Márquezas.

Santykių su JAV pokyčiai

Jeigu manome, kad tarptautinei politikai diriguoja asmenybių kaprizai, tai dėl giminingos politinių lyderių pasaulėžiūros JAV ir Brazilijos laukia darnūs artimiausi metai. Donaldas Trumpas šaudynių mokyklose problemą spręsti siūlo apginkluojant mokytojus ir dar pamokant juos šaudyti, o Jairas Bolsonaro rinkimų programoje žadėjo lengvinti ginklų kontrolę šalyje, turinčioje vienus aukščiausių nusikalstamumo rodiklių pasaulyje. Šiek tiek tai iliustruojančių skaičių: apie 50 proc. visame pasaulyje nuo ginklų žūstančių žmonių yra nušaunama šešiose valstybėse ir Brazilija yra viena iš jų (deja, JAV irgi patenka į šį sąrašą; žr. German Lopez, „America is one of 6 countries that make up more than half of gun deaths worldwide“, Vox, 2018 m. rugpjūčio 29 d.). Be sutampančio Trumpo ir Bolsonaro požiūrio į kovą su ginkluotu nusikalstamumu (abudu vadovaujasi paradoksalia logika, kad bėdą išspręs būtent didesnis ginklų prieinamumas), Trumpo administracija ir naujai išrinktas brazilų prezidentas neseniai pašlovino vienas kitą „Twitter“ pranešimais. O istorija buvo tokia: Bolsonaro pasmerkė humanitarinę programą „Mais Médicos“, leidžiančią skurdžiausiuose Pietų Amerikos regionuose dirbti Kubos medikams, Baltieji rūmai pasveikino tokią poziciją, nes jie taip pat abejoja, ar viskas gerai su Kubos daktarais ir žmogaus teisėmis, na, o Jairas Bolsonaro savo ruožtu širdingai padėkojo JAV už palaikymą.

Laukiantiems šiltos JAV ir Brazilijos bendrystės vertėtų prisiminti, kad tapęs prezidentu Trumpas labai simpatizavo kai kuriems autoritariniams pasaulio lyderiams, bet klausimas, ar tai ką nors pakeitė. JAV ir Rusijos santykiai šiuo metu nėra itin draugiški; klausimų kyla ir dėl to, ar susitikimas su Šiaurės Korėjos lyderiu buvo efektyvus. Kad autoritarinės asmenybės bendrą kalbą randa lengviau, yra tiesa, bet tos asmenybės reprezentuoja milijonus piliečių turinčias valstybes: produktyvus dvišalių santykių plėtojimas yra gerokai sudėtingesnis procesas negu dviejų politikų dalinimasis kontroversiškomis vertybėmis.

Tarp triumfo priežasčių

Įdomiau negu klausti, kodėl Jairas Bolsonaro tapo Brazilijos prezidentu, yra pasvarstyti, kodėl nebuvo balsuota už kitus kandidatus. Iš vienos pusės, didžiulius socialinės atskirties, nusikalstamumo ir korupcijos mastus turinti šalis norėjo stipraus lyderio, bet iš kitos – atrodo, kad geresnių galimybių paprasčiausiai nebuvo. Prezidento rinkimų karštligę Brazilijoje lydėjo eiliniai korupcijos skandalai: nelegalių kampanijos lėšų naudojimu buvo apkaltinti tiek kitas dešinysis Geraldo Alckminas, tiek kairysis Fernando Haddadas. Beje, pastarajam šis vaidmuo buvo skirtas vietoj buvusio prezidento Lulos da Silvos, kuriam Brazilijos teismai kandidatuoti uždraudė, nes jis užsiiminėjo korupcija ir pinigų plovimu. Taip pat ir dėl to, kad šiuo metu sėdi kalėjime. Gali būti, kad Bolsonaro susirinko nemažai balsų ne vien iš jį atvirai šlovinančių piliečių, bet ir iš tų, kuriems juodai atsibodo geriau pažįstami, korupcija susitepę veidai.

Tegu tai būna gera pamoka JAV demokratams, renkantiems 2020 m. prezidento rinkimų kandidatą.

– – –

Pastaba: nuo teksto rašymo datos, 2018 m. lapkričio 19 d., kai kurie įvykiai galėjo pakisti.