Pasikėsinimas į Aleksandrą Zacharčenką: užkulisiai ir detalės
Rugp­jū­čio 31 d. Do­nec­ke, taip va­di­na­mo­je, ne­pri­pa­žin­to­je Do­nec­ko Liau­dies Res­pub­li­ko­je (DLR), apie 17:00 vie­tos lai­ku ka­vi­nė­je „Se­pa­ras“ įvy­kus spro­gi­mui žu­vo šio ne­pri­pa­žin­to se­pa­ra­tis­ti­nio da­ri­nio va­do­vas, mi­nis­trų ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Alek­sand­ras Za­char­čen­ko.

Praėjus mėnesiui po pasikėsinimo, Rusijos žiniasklaida paviešino „iki šiol dar niekam nematytus kadrus“:

Be, abejo, jų niekas ir negalėjo matyti, kol nepateikė separatistų saugumo tarnybos. Trumpai apžvelgsiu vaizdo įrašą (pateiktas dviejų kavinėje sumontuotų kamerų vaizdas: vienos išorėje, ir vienos viduje).

Prie kavinės privažiuoja keturi prabangūs juodos spalvos visureigiai. Tą, kuriama atvyko A. Zacharčenko, apsaugos automobiliai pridengia iš abiejų šonų ir galo. Keletas asmens sargybinių išsiskleidžia rateliu, užimdami perimetrą aplink automobilius ir įėjimą į kavinę, vienas nuskuba į kavinės vidų. Atrodo kaip Rusijos provincijos milijonieriaus apsauga, tiktai ne su kostiumais, o su karine uniforma, ekipuote ir „Kalašnikovo“ automatais rankose. Nors vaikinai juda ir ginklus laiko pakankamai profesionaliai, bendras apsaugos lygis labiau saviveiklinis, tinkamas atremti kelių asmenų grupės su lengvais šaunamaisiais ginklais puolimui atremti, rimtesniems saugumo iššūkiams jie nepasirengę.

Šalia profesionalų išsiskirtų iš karto. Na, tai būtų taip pat akivaizdu, tarsi prie juodų kostiumų avėtų baltais batais. Vienas nuskuba į kavinės vidų. Iš vidurinio visureigio išlipa A. Zacharčenko, jo asmens sargybinis, Mokesčių ministerijos (pažodinis vertimas skambai „pelno ir surinkimo“ – banditiškas įprotis rinkti „duokles“ atsispindi net nepripažinto darinio įstaigos pavadinime) ir „jaunųjų zacharoviečių“ (sic! Kokie užmojai) vadė Natalija Volkova.

Prieš pat sprogimą: Natalija Volkova įeina į kavinę „Separas“ kalbėdama mobiliuoju telefonu.

Visam šiam būreliui įėjus pro kavinės duris kamera fiksuoja sprogimo bangą iš vidaus į išorę, jos pargriautus kelis apsauginius, kurie po kelių sekundžių atsikelia akivaizdžiai kontūzyti.

Vidinė kamera fiksuoja, kaip į kavinės vidų įeina apsauginis, apsidairo ir, neatsitraukdamas nuo durų duoda ženklą, kad bosas gali įeiti. Visiškai neprofesionalus veiksmas – jeigu viduje būtų ginkluota, išpuoliui pasiruošusi grupė, ją, apsidairęs nuo durų neaptiksi. Žinoma, tai niekaip negalėjo išgelbėti nuo įvykusio pasikėsinimo, tiesiog konstatuojame dar vieną nekompetencijos ženklą. Ši, viduje sumontuota kamera netrukus fiksuoja sprogimą ir akimirksniu vaizdas užgęsta.

Veiksmas baigtas, uždanga. Išpuolio rezultatas – tą patį vakarą oficialiai pateiktais duomenimis du žuvę, devyni sužeisti, iš jų šeši ligoninėse. Pagrindiniai sužeidimai skeveldriniai, nuo stiklo šukių ir įvairių daiktų, taip pat apdegimai. Aleksandras Zacharčenko mirė pakeliui į ligoninę nuo sužeidimo į galvą. Taip pat žuvo jo asmens sargybinis. Mokesčių ministras Aleksandras Timofejevas sužeistas, jo būklė sunki, bet stabili, dviejų sužeistųjų – kritinė.

Paviešinta keletas pikantiškų detalių: A. Zacharčenko visada sėdėjo tame pačiame kampe (atvirame – su dideliais langais, tiesiog diversanto svajonė), prie krosnelės „buržuikės“ ant kurios jo laukdavo arbatinis su karšta arbata. Ant stalo visada buvo lentelė su užrašu „užminuota“.

Daug vertingesnė informacija, kurią išgirdome iš eksperto kriminalisto lūpų. Sprogmuo buvo sumontuotas tambūre tarp lauko ir vidaus durų, prie lubų, išmuštų lentelėmis. Dar įdomesnis faktas, kad kartu su sprogmeniu buvo sumontuota ir wi-fi stebėjimo kamera, kuri leido stebėti aukas ir laiku detonuoti sprogmenį distanciniu būdu.

Tokie faktai, o domintis įvykiu giliau pradėjo ryškėti pikantiškesnės detalės. Pirma, oficialiai buvo pateikta informacija, kad apsaugos automobiliuose buvo sumontuota aparatūra, blokuojanti elektroninius distancinio detonavimo įrenginius keliasdešimties metrų spinduliu, tačiau neva į šį radiusą nepateko kavinė. Tai akivaizdi netiesa, nes kavinė yra labai arti, o „jaunųjų zacharoviečių“ vadė naudojosi mobilaus ryšio telefonu nuo pat išlipimo iš automobilio iki sprogimo. GSM signalas yra pats populiariausias detonavimo būdas, ir jis tikrai nebuvo blokuojamas. Žinoma, visas įrašas pilnas priminimų, kad sprogmenys ir distancinė detonavimo sistema buvo amerikiečių gamybos.

Ir šis spektaklis buvo skirtas įtikinti žiūrovus, t.y. ir mane su jumis, kad pasikėsinimą įvykdė tie patys asmenys, kurie 2016 m. gyvenamojo namo lifte susprogdino separatistų bataliono vadą Arseną Pavlovą, žinomą pravarde „Motorola“.

Antra, ekspertas paėmė nuo žemės (po mėnesio nuo sprogimo!) labai patogiai po jo kojomis besimėtančius švariai nuvalytus metalinius šratus ir pasakė, kad tokiais buvo užtaisytas sprogstamasis užtaisas. Galbūt ir buvo. Tačiau, kaip netrukus paaiškėjo, šis jo veiksmas greičiausiai buvo dalis spektaklio, kurį mums netrukus pademonstravo kanalas „Rossija1“. Ir šis spektaklis buvo skirtas įtikinti žiūrovus, t.y. ir mane su jumis, kad pasikėsinimą įvykdė tie patys asmenys, kurie 2016 m. gyvenamojo namo lifte susprogdino separatistų bataliono vadą Arseną Pavlovą, žinomą pravarde „Motorola“, ir kad tai yra tų pačių Ukrainos diversantų darbas. Kuo toliau, tuo ryškiau švietė raudona lemputė, signalizuojanti apie tai, kad mus mulkina. Taip „Motorola“ buvo susprogdintas lifte, ant kurio lubų buvo padėtas sprogstamasis užtaisas, tikrąja to žodžio prasme „nunešęs“ pusę jo galvos.

Deja, visi faktai rodo, kad abu šie pasikėsinimai galbūt ir buvo organizuoti tų pačių asmenų, tačiau tai nebuvo ukrainiečiai. Nors panašu, kad ir organizatoriai bei vykdytojai buvo skirtingi, tačiau buvo mėginama inscenizuoti A. Zacharčenkos atvejo panašumą su pasikėsinimu į „Motorolą“, taip sukuriant menamą ukrainietišką pėdsaką. O labiausiai šį pėdsaką turėjo sustiprinti „sugauti ukrainiečių diversantai“. Ir čia buvo patirtas visiškas fiasko. Po „Motorolos“ nužudymo iš karto buvo sulaikyti 6 jaunuoliai, kurie nedelsdami prisipažino įvykdę pasikėsinimą ir, be jokios abejonės, prisipažino vykdę Ukrainos specialiųjų tarnybų nurodymus. Kaip, beje, ir kitais atvejais – visada nedelsiant sulaikomi įtariamieji, jie prisipažįsta, tačiau nepranešama nei apie tolimesnę tyrimo eigą nei apie priimtus teismo nuosprendžius. Kodėl? Todėl, kad tai tiesiog propaganda, tai primityvus melas, visų pirma skirtas Rusijos ir separatistų valdomų teritorijų gyventojams mulkinti. Ir pigus, neparengtas melas – minimos Ukrainos specialiosios tarnybos ir jų karininkų, neva organizavusių pasikėsinimus, pavardės nuolat keičiasi, nes šiandien pamirštama legenda, pagal kurią buvo meluojama vakar, o rytoj bus pamiršta tai, ką melavo vakar. Lygiai taip pat tą patį pasikėsinimo į A. Zacharčenko vakarą buvo pranešta apie grupę išpuolį įvykdžiusių asmenų, kurie „tardymo metu jau prisipažino vykdę Ukrainos diversinių grupių nurodymus“. Paskui jie kažkur prapuolė ir po mėnesio niekas jų nebeminėjo. Ne, jų nesunaikino, tiesiog tai buvo nekalti žmonės, papuolę „po ranka“ ir kankinami prisipažinę viską, ko iš jų reikalavo. Deja, jokiam, bent panašiam į teismo, procesą jie netinka, todėl tyliai išspiriami lauk, liepus tylėti.

Taigi, tame pačiame siužete apie A. Zacharčenkos nužudymą buvo parodytas ir „diversantas“, neva susprogdinęs „Motorolą“. Ir visas jo pasakojimas taip gražiai sutapo su pasikėsinimu į A. Zacharčenko, kad bet kuris patyręs tyrėjas būtų priverstas suabejoti. Pirmiausia į akis krito faktas, kad „diversantas“ visiškai nesijaudina ir neturi tų tipinių požymių, kurie neišvengiamai pasireiškia duodant parodymus įvykio vietoje. Antra, neva ilgą laiką sulaikytas asmuo atrodė tarsi būtų gerai išsimiegojęs savo lovoje, sočiai papusryčiavęs, parūkęs, pasikartojęs tekstą ir atvykęs suvaidinti spektaklį – ir nė vieno ženklo, kuris neišvengiamai įsibrėžia kiekvieno iš areštinės „pakelto“ sulaikytojo veide, laikysenoje ir net drabužiuose. Trečia, keletą kartų buvo akivaizdu, kad yra tik filmavimo grupė bei „diversantas“, o apsauga tik papozavo įrašo pradžioje ir vėliau kažkur dingo. Ketvirta, ir ši detalė pati svarbiausia, sklandžiai išmoktą tekstą pasakojęs „diversantas“ visiškai išsidavė kai tik priėjo prie jam nesuprantamų detalių – rodydamas, kaip jis išvedė kartu su sprogmeniu neva sumontuotos stebėjimo kameros laidą pro lifto duris į laiptinę Kameros laido taip išvesti nereikia, tokia mintis gali kilti tik nieko bendro su šiuo realiu pasikėsinimu neturėjusiam asmeniui. Išsiduoti jam padėjo ir rusų žurnalistas norėdamas pabrėžti, jog buvo panaudota stebėjimo kamera, kad mes, žiūrovai, būtinai susiprastume, kad čia toks pat braižas, kaip ir A. Zacharčenko atveju.

O dabar šiek tiek išvadų. Pastebėsiu, kad kavinė „Separas“ yra pačioje judriausioje Donecko vietoje, vos už 150 m nuo A. Zacharčenkos rezidencijos. Iš Ukrainos atvykusiai diversinei grupei naktį slapta patekti į kavinę ir padėti sprogmenį teoriškai įmanoma, tačiau praktiškai – beveik ne. Vietinių gyventojų grupė tą taip pat nepadarytų. Kodėl? Todėl, kad tai akivaizdus aukštos klasės profesionalų darbas. Tai – ne karinių diversantų darbas, tai kaip diena nuo nakties skiriasi ir nuo Rusijos GRU pulkininkų-turistų metodų ir galimybių. Tokio lygio pasikėsinimą negali organizuoti ir vietiniai banditėliai. Galimai vykdytojai – tik rusų FST (Federalinė saugumo tarnyba) ir ukrainiečių UST (Ukrainos saugumo tarnyba). Tačiau UST siųsti tokio lygio specialistus būtų nepateisinama rizika ir nedovanotina politinė savižudybė.

O štai FST čia galėjo dirbti dar ramiau, nei namuose, nes tik ji gali gauti saugią vietinių priedangą ir bet kada gali būti priglobtaRusijos karinių pajėgų, prieš kurias nedrįstų pajudėti joks vietinis vadukas, net ir pats A. Zacharčenko. Taigi, turėdami vietinių palaikymą, kažkurios Rusijos specialiosios tarnybos agentai, greičiausiai Rusijos FST, slapta įsigavo į kavinės „Separas“ patalpas, per keletą valandų profesionaliai sumontavo sprogmenį ir stebėjimo įrangą, ir išvyko iš Donecko, sprogmenį detonuoti keletu dienų vėliau patikėję vietoje dirbantiems tarnybos rezidentams. Kadangi nuolat vyksta Rusijos kariuomenės ir įvairių tarnybų judėjimas į Donecką ir iš jo, net ir labiausiai nepatenkintiems vietiniams saviveiklininkams-saugumiečiams nebus taip lengva atsirinkti šią grupę, kaip su GRU karininkais padarė itin profesionalios britų tarnybos.

Šią versiją sustiprina ir tai, kad tyrėjai nepateikė jokių ankstesnių video įrašų, kuriuose būtų matyti pasikėsinimą parengusi grupė. Pirmą kartą į Donecką atvyko ir FST tyrimo grupė, kuri neva turėtų padėti surinkti įrodymus, tačiau greičiausiai jos užduotis yra priešinga – išvalyti pėdsakus. Pirmą kartą Rusijos Tardymo komitetas pradėjo baudžiamąją bylą pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso straipsnį „tarptautinis terorizmas“. Tai – unikalus atvejis, kadangi tokios praktikos Rusija anksčiau netaikė niekada, o nei A. Zacharčenko, nei kiti nukentėję asmenys nėra Rusijos piliečiai. Net kai žuvo Rusijos pilietis „Motorola“, Rusija tokio dėmesio neparodė.

Ukrainos portalas cenzor.net, beje, kiek anksčiau paviešino įdomų pokalbio įrašą. Pokalbis neva vyko Turkijoje tarp DLR aukščiausios tarybos pirmininko Deniso Pušilino padėjėjo Aleksandro Lavrentjevo ir dviejų nenustatytų asmenų, kaip galima suprasti, Rusijos FST agentų.

Pokalbio įraše girdime, kaip tariamasi pašalinti A. Zacharčenko, kadangi su juo neįmanoma dėl kažko susitarti, ir vietoje jo pastatyti D. Pušiliną, kuris išspręstų visas problemas palankiai, taip kaip reikia pašnekovų atstovaujamai „kontorai“. Nors tai skamba labai įtikinamai, tenka pripažinti, kad šio įrašo tikrumu besąlygiškai tikėti negalima – tai gali būti gerai parengtas UST šūvis informaciniame kare. Tuo labiau, kad A. Zacharčenkos įpėdiniu tapo ne D. Pušilinas, o DLR vicepremjeras, t.y. ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Trapeznikovas.

Tačiau kritiškai įvertinus esamą situaciją matome, kad A. Zacharčenko pašalinimas yra naudingas tik jo sosto perėmėjams ir Rusijai. Ukrainai tai visiškai nenaudinga, nes tai būtų triuškinantis smūgis jos reputacijai Vakarų akyse, už kurį tektų brangiai sumokėti.

Rusijos URM atstovė Marina Zacharova iš karto po A. Zacharčenko susprogdinimo pareiškė: „tie, kas užsakė šias kruvinas žmogžudystes, deda kryžių taikiai Ukrainos ateičiai [...] ir tie Minsko susitarimai, kurie buvo kuriami taip sunkiai, ir tie Minsko susitarimai, kurie buvo įgyvendinami taip sunkiai, o paskui mes matėm visišką blokadą ir oficialaus Kijevo pusės, šiandien jiems yra tiesioginė grėsmė“.

GRU diversantai „pozuoja“ kameroms po pasikėsinimo į Skripalius

Jai antrino Rusijos žiniasklaida. TV kanalo Rossija 1 žinių laida „Viesti“ pranešė, kad Ukrainos kariuomenės kolonos juda prie DLR sienos, kad tai vyksta ir prie nepripažintos Luhansko Liaudies Respublikos sienų, ir „tai yra tiesioginis patvirtinimas, kad šis teroristinis aktas ir tolimesnis situacijos vystymasis yra glaudžiai susiję“.

Taigi, net jeigu šį terorizmo aktą įvykdė ir ne Rusijos specialioji tarnyba, Rusija jį sugebėjo išnaudoti konfrontacijos Rytų Ukrainoje eskalacijai ir galimybei pagrasinti trauktis iš Minsko susitarimų. Galima neabejoti, artėjančiuose DNR „rinkimuose“ laimės ir kertinius postus išsidalins žmonės, kurie bus dar labiau priklausomi ir kontroliuojami Kremliaus. Ir čia iškyla nauja problema – nė vienas iš šių žmonių nebeturės tokio svorio separatistų valdomame darinyje, ir susiskaldymas į įvairias interesų grupuotes nuolat kels grėsmę bet kokiems mėginimas pasiekti taikius susitarimus. Gaila, tačiau Lietuvoje nėra žmonių, nuosekliai besigilinančių į Rytų Ukrainos separatistų vidaus virtuvę, todėl objektyvios ir tikslios informacijos iš čia nelabai sulauksime.

Tekstas pirmą kartą publikuotas https://egidijuspapeckys.blogspot.com/