Pašėlusiai triukšmingam pasauliui reikia tylos
Ži­no­mas ko­mu­ni­ka­ci­jos eks­per­tas iš Pra­ncū­zi­jos Do­mi­ni­que'as Wol­to­nas sa­ko, kad gy­ve­na­me di­džiu­lio in­for­ma­ci­nio triukš­mo są­ly­go­mis, esa­me per­ne­lyg pri­klau­so­mi nuo in­ter­ne­to, per­ne­lyg in­te­rak­ty­vūs. Anot jo, tu­ri­me su­grįž­ti į ti­krą­jį gy­ve­ni­mą, kur svar­biau­sia – ne grei­tai gau­na­ma in­for­ma­ci­ja, o ge­bė­ji­mas su­pras­ti, kas vyks­ta pa­sau­ly­je.

Prancūzų instituto Lietuvoje kvietimu Vilniuje paskaitą skaitęs žiniasklaidos, mokslo, technologijų ir visuomenės santykių specialistas D. Woltonas pažymi, kad kol kas mums patinka šurmuliuojantis pasaulis, triukšmas, greitis ir interaktyvumas. Tačiau tam tikru metu pavargsime nuo nesibaigiančio naujienų srauto. „Nebegalime 24 valandas per parą būti interaktyvūs, sekti informaciją, reikšti nuomonę ir panašiai. Turime pradėti gyventi kitaip, sugrįžti į tikrąjį gyvenimą. Svarbiausia yra ne informacijos greitis, kaip greitai ji mus pasieks, bet sugebėti suvokti pasaulį, kas jame vyksta. Tam, kad jį suprastume, turi įsivyrauti tyla, jog išgirstume, kas vyksta“, – interviu „Lietuvos žinioms“ teigė Dominique'as Woltonas.

Dominique‘as Woltonas: „Kai informacijos yra daugiau, kai ji trumpesnė ir pateikiama greitu srautu, ta informacija ima prieštarauti pati sau, nes nebelieka kultūrinio konteksto, istorinio matmens.“

Informacinė beprotybė

– Gyvename labai intensyviu informaciniu laikotarpiu. Plačiajai visuomenei galimybės ieškoti ir gauti informacijos, dalyvauti kuriant , aptariant naujienas, netgi paveikti politinius procesus – kaip niekada didelės. Tačiau kokių grėsmių dėl to kyla?

– Iki šiol žurnalistai kontroliavo informaciją. Galbūt ji ir nebuvo ypač geros kokybės, bet buvo kontroliuojama žurnalistų. Buvo susikūręs tam tikras santykis tarp politikų ir žurnalistų. Dabar atsiranda trečias partneris – socialiniai tinklai. Žinoma, tai yra pažanga, nes piliečiai gali išreikšti savo nuomonę, net dalyvauti kuriant informaciją. Tačiau čia labai svarbu užtikrinti pusiausvyrą. Jeigu viską atiduosime į piliečių rankas, nebus gerai, nes tai – žurnalistų darbas, jų profesija. Taip ir turi likti. Piliečiams turi būti palikta galimybė išreikšti savo nuomonę, bet ji negali prilygti žurnalisto atliekamam darbui.

Tai, kad žmonės turi galimybę reikšti savo nuomonę, yra labai geras dalykas. Tačiau tai nėra informacija, tos nuomonės raiškos negalime prilyginti žurnalistų pateikiamai informacijai. Kyla rizika, nes piliečiai ima save laikyti žurnalistais. Kai informacija nekontroliuojama, atsiranda tam tikra informacinė beprotybė. Pastaruoju metu puikiai matome, kad kuo daugiau informacijos, tuo daugiau atsiranda gandų, klaidingų pranešimų ir tam tikrų manipuliacijų. Demokratija yra žodžio laisvė, tai yra labai teigiamas dalykas. Tačiau informacija neturi būti nekontroliuojama. Žurnalisto profesija turi išlikti.

– Pastebite tendenciją, kad demokratijai turintis tarnauti internetas visiškai nereguliuojamas tampa tam tikra tironija. Ką turite mintyje?

– Internetas yra geras dalykas, žodžio laisvė. Tačiau jam reikalinga demokratinė kontrolė, antraip atsiras vadinamosios išgalvotos naujienos – „fake news“.

– Kyla konfliktas tarp informacijos sklaidos greičio ir komunikacijos, žmonių bendravimo. Atrodytų, internetas turėtų padėti mums geriau pažinti vieniems kitus, bet sakote, kad vienas didžiausių jo pavojų – neapykantos kitaip atrodantiems, mąstantiems ar kitos odos spalvos žmonėms skatinimas. Kaip to išvengti?

– Komunikavimas tarp žmonių yra labai lėtas procesas. Tai – priešprieša sparčiam internetui. Internetas yra informacijos sklaidos sistema, techninė, veikianti interaktyviai. Mes linkę manyti, kad tai ir yra tikroji komunikacija. Tačiau iš tiesų reikia atskirti techninę ir žmogiškąją komunikaciją.

Tiesa, internetas, dabartinės mūsų turimos techninės galimybės viską paspartina, ir mums atrodo, kad komunikacija vyksta daug paprasčiau. Tačiau iš tikrųjų – ne visai taip. Žmonės turėtų kalbėtis.

Egzistuoja konfliktas tarp techninės ir žmogiškosios komunikacijos. Yra žmonių, dievinančių internetą, socialinius tinklus, nes jiems atrodo, kad tokiu būdu komunikuoti yra labai paprasta. Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie verčiau išjungia kompiuterį ir eina pabendrauti, pasikalbėti, pavakarieniauti su kitais. Nors techninė komunikacija yra paprastesnė, mes nesame robotai. Esame žmonės, gyvos būtybės.

Techninė komunikacija vyksta daug greičiau. Žmonių bendravimas yra lėtesnis, nes tai yra derybos, kalbėjimasis, keitimasis nuomonėmis, džiaugsmo reiškimas, įvairiausios emocijos. Tai daug sudėtingiau nei vien techniškas pasikeitimas informacija. Esame linkę manyti, svajoti apie tai, kad techninė komunikacija pakeis žmogiškuosius ryšius. Tačiau taip negali būti. Pavyzdžiui, pažinčių svetainės – internete viskas atrodo labai gražu, susipažindami tokiu būdu žmonės vieni kitiems meluoja. Tačiau susitikus tiesiogiai kavinėje prie kavos puodelio atsiskleidžia tikroji tiesa apie žmogų.

Mėgstame paskalas ir gandus

– Kasdieniame gyvenime socialiniai tinklai tapo tokie svarbūs, kad atsirado tokių reiškinių kaip „tviterio diplomatija“, juokaujama, jog kai kurios valstybės yra valdomos naudojantis tviteriu. Koks jūsų požiūris į socialinius tinklus ir sparčią jų plėtrą?

– Iš tiesų labai didelė klaida manyti, kad valstybės gali būti valdomos naudojantis tviteriu ir kitais socialiniais tinklais. JAV prezidentas Donaldas Trumpas labai klysta taip elgdamasis, siuntinėdamas tas trumpas, greitas žinutes tviteryje. Diplomatija yra derybos, skirtingų filosofinių krypčių, mąstymų derinimas. Šio proceso negalima paspartinti. Kai informacijos yra daugiau, kai ji trumpesnė, pateikiama greitu srautu, ta informacija ima prieštarauti pati sau, nes nebelieka kultūrinio konteksto, istorinio matmens. Manau, kad taip elgtis yra kvaila. Tai ir rodo D. Trumpo pavyzdys. Manoma, kad kuo daugiau bus žinučių, kuo jos trumpesnės, greitesnės, tuo bus daugiau demokratijos. Ne, priešingai. Atsiranda daugiau manipuliavimo, nevyksta derybos, pamirštamas istorinis kontekstas, susiformuoja sąlygos demagogijai. Nors atrodytų, kad tai yra demokratinis procesas, bet tai yra demagogija, nes už viso to slepiasi didžiosios ekonominės galybės, šnipinėjimo skandalai ir panašiai.

– Nerimą kelia išgalvotos naujienos ir jų sklaida. Kodėl melagingos žinios taip išplito? Kaip su jomis kovoti?

– Žmogus yra keista būtybė. Sako, kad nori tiesos, bet iš tikrųjų jam nepaprastai patinka netikra, melaginga informacija, pavyzdžiui, tai, kas nutiko kieno nors miegamajame. Jis mėgsta stebėti pro rakto skylutę, mėgsta paskalas, gandus. Melas, paslaptys mums patinka labiau negu tiksli informacija.

Išgalvotos naujienos mus pasiekia daug sparčiau nei tikros, kokybiškos viešosios žinios. Ilgą laiką buvo siekiama, kad atsirastų kuo daugiau viešosios informacijos. Taip ir nutiko – dabar jos turime daugiau. Tačiau žmogus ir toliau dievina melagingas žinias.

Šios problemos sprendimas yra vienintelis: žurnalistai turėtų liautis žavėtis socialiniais tinklais, piliečių viešai reiškiama nuomone ir pasakyti: „Žurnalistai esame mes, tai mūsų darbas, profesija. Jūs galite reikšti savo nuomonę, tai yra gerai. Tačiau žinias formuluojame mes, žurnalistai, nes tokia mūsų profesija.“ Žinoma, žurnalistų darbą galima kritikuoti, jie daro klaidų, bet žinios – jų darbas.

Turime pristabdyti

– Sakote, kad dabartiniu informacinio triukšmo laikotarpiu tyla tampa vertybe. Tačiau ar įmanoma ją rasti?

– Kol kas mums labai patinka šurmuliuojantis pasaulis, triukšmas, greitis, interaktyvumas. Tačiau tik kol kas. Tam tikru metu pavargsime nuo viso to. Manau, jog žurnalistai turėtų būti tie pirmieji, kurie pasakytų, kad viskas, gana to 24 valandas per parą einančio žinių srauto. Jeigu to nepadarys žurnalistai, greičiausiai patys piliečiai atsiribos nuo socialinių tinklų, ims sodininkauti, važinės dviračiais, leis laiką su mylimais žmonėmis.

Dominique‘as Woltonas: „Buvo sukurtas tam tikras santykis tarp politikų ir žurnalistų. Dabar atsiranda trečias partneris – socialiniai tinklai.“

Žurnalistai gali ir toliau dirbti dabartiniu naujienų ritmu. Tačiau kiti žmonės – ne. Dabar tampame tam tikromis techninės pažangos aukomis. Tai kenkia ir demokratijai, nes ji turi mus skatinti domėtis ir būti aktyvius, bet tam tikromis proporcijomis, saikingai.

– Kokią matote interneto ateitį? Kaip įsivaizduojate žmones komunikuojant po kelerių ir keliasdešimties metų?

– Turime pristabdyti gyvenimo ritmą, sumažinti interneto daromą spaudimą, sugrąžinti vaidmenį spaudai – dienraščiams, savaitraščiams, taip pat radijui, knygoms, televizijai ir mažinti interaktyvumą. Nebegalime 24 valandas per parą būti interaktyvūs, sekti informaciją, reikšti nuomonę ir panašiai. Turime pradėti gyventi kitaip, sugrįžti į tikrąjį gyvenimą. Svarbiausia – ne informacijos greitis, kaip greitai ji mus pasieks, bet sugebėjimas suvokti pasaulį, kas jame vyksta. Tam, kad jį suprastume, turi įsivyrauti tyla, jog išgirstume, kas vyksta. Svarbiausia – ne gauti informaciją 24 valandas per parą, o nebūti rasistais, sugebėti gerbti vieniems kitus, sukurti ir išsaugoti taiką. Internetas čia nėra pagrindinė priemonė.