Palestina niekur nedingo: 70 katastrofos metų
Iz­rae­liui ne­se­niai at­šven­tus 70-ąsias įkū­ri­mo me­ti­nes, pa­les­ti­nie­čiai ge­gu­žės 15 die­ną mi­nės 70-tus Nak­bos ar­ba Ka­tas­tro­fos me­tus. Ku­riant Iz­rae­lio vals­ty­bę, apie 750 tūkst. pa­les­ti­nie­čių bu­vo iš­va­ry­ti iš sa­vo na­mų. Ta­čiau kaip ra­šo pa­les­ti­nie­čių kil­mės aus­tra­lų ra­šy­to­ja Ran­da Ab­del-Fat­tah: „Nak­ba nė­ra su­kak­tis. Ji kar­to­ja­ma kiek­vie­ną die­ną Va­ka­rų Kran­te, Ga­zo­je, pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je ir dias­po­ro­je“. Že­miau pa­tei­kia­me vi­są Aus­tra­li­jos na­cio­na­li­nio trans­liuo­to­jo tink­la­la­py­je „ABC“ iš­spaus­din­tą ra­šy­to­jos teks­tą: „Gy­ven­ti Nak­bą: liu­di­ji­mai apie trau­mą, pra­ra­di­mą, pyk­tį ir vil­tį“.

Kiekvienais metais, per kiekvieną 1948 metų Nakbos minėjimą iš mūsų, palestiniečių, tikimasi, jog rašysime ir kalbėsime.

Jau praėjo 70 metų žodžių.

Šimtai tūkstančių skausmo, traumos, vilties, nevilties, pykčio žodžių. Žodžių apie pažeistus įstatymus, apie apibrėžimus ir principus, kurie turi būti iššifruoti, dekonstruoti ir paaiškinti, pasitelkus dar daugiau žodžių. Įtikinančių žodžių, kurie sakomi nesikarščiuojant. Šaltakraujiškų, faktais grįstų, analizuojančių žodžių, kurie pasaulį įtikintų, jog už jų slypi žmogus.

Tačiau yra ir kitų žodžių. Parašytų krauju, žodžių, kurie išlenda už popieriaus kraštų ir ekrano ribų ir perveria širdį. Žodžiai, kurie reikalauja, kad būtume išgirsti, kurie siekia įsiskverbti į kiekvieną mūsų skaitytojų kūno ląstelę ir paliesti jų širdis.

70 metų žodžių. Poetų, teisininkų, aktyvistų, tinklaraštininkų, mokslininkų, žurnalistų liudijimų ir komentarų, reportažų ir analizių. Apie pabėgėlius, nelegalias nausėdijas, taikos procesą, ginklų sandėrius, Ahed Tamimi, patikros punktus, Jungtinių Tautų rezoliucijas.

O štai žodžiai istoriniuose archyvuose: etninis valymas ir sugrįžimo teisė. Va, įstatymai ir rezoliucijos: dėl neteisėtos okupacijos, neteisėtų nausėdijų ir nusikaltimų žmogiškumui. Štai statistika, tiesioginės žinutės tviteryje, ant liemenės užrašytas žodis „Žiniasklaida“.

Šiais metais nerašysiu, kodėl kova už mūsų laisvę yra teisinga kova. Nerašysiu apie vis augantį Boikoto, sankcijų ir investicijų nutraukimo (BDS) judėjimo palaikymą ar didėjančią Izraelio izoliaciją. Jei žmonės nori žinoti, kas vyksta, jei jiems rūpi, parašyta daugybė tai atskleidžiančių žodžių. Būkite su mumis, ar prieš mus – atvirai ar būdami „neutralūs“. Pasirinkite žodžius, į kuriuos atkreipsite dėmesį ir kuriuos ignoruosite.

Po 70 metų jau nesistengiu įtikinti žmonių dėl mūsų kovos. Jos nereikia ginti, humanizuoti, teisinti. Mano žodžiai jau nebėra argumentai. Mes tą ginčą laimėjome per Deir Yassin žudynes (čia 1948 metų balandžio 9 dieną sionistų sukarintų grupuočių nariai nužudė apie kelis šimtus palestiniečių, – GJ.), Jungtinių Tautų pabėgėlių stovyklose, palaidotuose kaimuose, kartų kartomis, kurios gyvena be valstybės, milijardais Vakarų valstybių dolerių, kurie plaukia ten, ką Jungtinės Tautos, Pietų Afrikos respublikos diplomatai ir su apartheidu kovoję aktyvistai, tarp jų ir žydai, yra pavadinę „apartheidine valstybe“, į Gazos protestuotojus paleistais šūviais.

Šiais metais aš tiesiog noriu paliudyti, ką man reiškia būti palestiniete diasporoje.

Protėviai

Įsijungiu televizorių ir žiūriu „Who Do You Think You Are?“ (Kas manaisi esąs?): stebiu, kaip per dokumentus ir archyvus, muziejus ir civilinės metrikacijos įstaigas atsekamos žmonių istorijos. Matau tęstinumo privilegiją: nenutrūkstančių biografijų ir šeimų grandines. Tyrimas – kolonizatorių prabanga.

Ar kas nors man papasakos, kas nutiko mano tėvo prodėdei Jafoje? Mūsų šeima težino, kad jis buvo pakartas per Arabų sukilimą (1916–1918). Ar jį pakorė britai? Kur jis palaidotas? Ar jis rašė dienoraštį? Koks tiksliai buvo jo vaidmuo per sukilimą prieš britus? Ką jis pasakytų, jei žinotų, kad palestiniečiai vis dar reikalauja neprikausomybės?

Kas manaisi esąs? Aš žinau, kas esu ir kas atėmė iš manęs galimybę pažinti protėvius.

Autorės namas Burqa kaimelyje, Vakarų Krante.Randa Abdel-Fattah nuotrauka

Kaimelis Burqa

Pilkų kalkakmenių namas su žaliomis arkos formos durimis. Jis glaudžiasi netoli didelės alyvmedžių giraitės. Kalkakmenių atraminė siena pamažu griūva, dalies jos jau nebėra. Tuščias, neapsaugotas namas, iš kurio kaimo gyventojai pavogę blokus akmenų.

Burqa – kaimas Vakarų Krante. 1945 metais, kuriais gimė mano tėvas, kaime gyveno apie 400 žmonių. Jis gimė trims metams likus iki Nakbos, trims metams iki jų gyvenimai ir likimai buvo sugriauti.

Burqa įsikūrusi aukštai kalnuose. Ją supa mėlyno dangaus ir kalnų bei kalvų horizontas. Kukli, nepretenzinga, užsispyrusi Burqa išlieka. Praeitais metais ją lankydama pastebiu ant gretimo kalno stovinčio nelegalios žydų nausėdijos sargybinio akylas akis. Jaučiu kylanti įniršį.

Per pirmą mūsų kelionę autobusu į tėvo kaimą, jis sėdi tiesia nugara, jo rankos nenustygsta vietoje, kojos dreba, o akys gerte geria išsiilgtą kraštovaizdį. Kylant į kalvą, autobuso vairuotojas sustoja ir išleidžia du keleivius: tėvą ir sūnų.

Abiems išlipus, pagyvenęs vyriškis įkiša galvą atgal ir paklausia:

– Ką tu dar atsimeni?

Mano tėvas pasižiūri tiesiai jam į akis:

– Viską.

Mes važiuojama toliau. Mums lenkiant apšiurusį baraką, kur nedidelė grupė vaikų sėdi ant sugriuvusios tvoros, mano tėvas netikėtai sušunka:

– Tas barakas! Čia buvo policijos skyrius, tiesa?.

Autobuso vairuotojas palinksi galvą.

Staiga dulkėtas, siauras kelias išsišakoja ir mano tėvas giliai įkvepia, nes mus ima supti namai.

Burqa – užsikirsdamas sušnabžda jis.

– Mano pradinė mokykla!, – sušunka tėvas, mums važiuojant pro nedidelį melsvą pastatą. Mūsų autobuso vairuotojas paspaudžia garso signalą ir priešais pastatą žaidę vaikai atsisuka ir mums mojuoja, kol pravažiuojame. Įvažiavus į žvyruotą kelią, mano tėvas išsišiepia ir parodo į mečetę, kurioje, būdamas vaikas, melsdavosi kartu su savo tėvu.

Mečetė

2011 metais žydų naujakuriai sudarko ir padega šią mečetę.

Kapas

2000-ieji. Mano tėvas neranda savo tėvo kapo. Kapinėse įsigalėję krūmokšniai ir piktžolės. Tyliai ir susikaupęs jis šokinėja nuo vieno antkapio prie kito, atidžiai žiūrėdamas, kur statyti kojas. Jis sustoja ir analizuodamas rankoje laikomą popieriaus lapą susiraukia. Ant lapo – mamos instrukcijos, kaip rasti kapą. Jos surašytos ankštame bute Jordanijoje, kuriame priversta gyventi mama su visa šeima.

Jis vis labiau nervinasi ir nuo antkapių trindamas purvą stengiasi iššifruoti nykstančius ant akmens iškaltus žodžius. Galiausiai jis pasiduoda ir grįžta į automobilį. Važiuojame tylėdami.

Sionistinis projektas Palestinoje išardo šeimas: atskiria gyvuosius nuo gyvųjų ir gyvuosius nuo mirusiųjų.

Sudie

Praėjus 11 metų, per antrąjį ir paskutinį mūsų vizitą, mums pavysta rasti mano senelio kapą. Atsisveikiname su juo. Kas žino, ar izraeliečiai leis mums sugrįžti?

Politiškumas

Sakau kalbą per mitingą, kuris surengtas protestuojant dėl mūsų vyriausybės Benjaminui Netanyahu surengto iškilmingo priėmimo. Po kelių savaičių viena iš Sidnėjaus privačių mergaičių mokyklų atšaukia kvietimą sakyti kalbą. Jie yra už įvairovę ir panašiai, bet aš pernelyg politiška.

Aš esu pernelyg politiška.

Pusiausvyra

„Gal galėtum įterpti balansuojantį sakinį, pasmerkiantį „Hamas“ raketas?“, – manęs klausia komentarų redaktorius.

„Nuomonių puslapis nėra skirtas suvesti sąskaitas“, – man sako vienas iš komentarų skilties redaktorių viename pagrindinių Australijos dienraščių, kai paprašau galimybės atsakyti į straipsnį, kurį išspausdino „Australijos/Izraelio ir žydų reikalų tarybos“ atstovas.

„Gal pažįsti kokių žmonių Gazoje, kurie nukentėjo nuo bombų, bet taip pat nepritaria tam, kad „Hamas“ leistų raketas į Izraelį?“, – teiraujasi reporteris.

„Šiandien mes norėtume išgirsti abiejų pusių argumentus. Randa, pradėsime nuo tavęs. Gal galėtum papasakoti savo istorijos versiją ir tada išklausysime kitą pusę...?“. O, juk čia lygių pusių, reliatyvios tiesos konfliktas, vidurio kelio konfliktas, jei tik abi pusės žengtų žingsnius, leidžiančius jį pasiekti. Jei tik jos viena su kita kalbėtųsi!

Pusiausvyra: įsivaizduoju supimosi lentą. Ten yra pusiausvyros palaikymo struktūros iliuzija, bet svarbiausias dalykas – svorio paskirstymas.

Metinės

Mūsų liudijimų niekada neužtenka. Mūsų kūnų skaičiaus, mūsų sužeistųjų, traumuotųjų, patyrusių žiaurų elgesį niekada nepakanka.

Šį straipsnį pateikiu progresyviam dienraščiui. Redaktorius mandagiai man atsako: „Mes paprastai nespausdiname metinėms skirtų straipsnių, bet linkiu sėkmės, ieškant kur jį patalpinti“. Aš atrašau: atmeskite jį dėl to, kad jis blogai parašytas ar dėl to, kad nėra vietos, bet tikrai ne todėl, kad tai „metinių rašinys“?

Tik dar viena diena „Progresyvioje, išskyrus Palestinos klausimą“ politikoje.

Redaktorius atsako, atsiprašydamas, kad nebuvo „jautresnis“ savo laiške, „turint omenyje, kad tai atsiminimai“. Jis tęsia: „Deja, mes neužsiimame istorinius įvykius pažyminčia žurnalistika. Dėl šios priežasties atmečiau šimtus tekstų – daugelis iš jų buvo apie ANZAC mūšius.“

Nesu įskaudinta. Sprendimas priimtas ne dėl mano rašinio žanro. ANZAC dienos palyginimas su Nakba yra absurdiškas. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi: Izraelio okupacija ir palestiniečių priespauda tęsiasi: Ahed Tamimi, palestiniečių protestuotojų šaudymas Gazoje kiekvieną penktadienį, JAV ambasados perkėlimas.

O kad Nakba tebūtų metinės. Bet ji tebesitęsianti, nepaliaujama, kasdieninė.

Blokada

Pertoje, Vakarų Australijoje, gyvenanti palestinietė draugė kreipiasi į žmones feisbuke: jos mamai paskutinė vėžio stadija, ji kenčia nepakeliamus skausmus, o nuskausminamųjų Gazoje nėra. Gal kas nors žino, kaip jos mama galėtų gauti tablečių?

Paramos žinutės užplūsta jos puslapį. Ji sugeba užmegzti ryšį su asmeniu, kuris pažįsta kitą asmenį, kuris gabena vaistų kontrabandą į Gazą. Laikinas skausmo numalšinimas, kol pasibaigs tabletės, o tada – dar vienas prašymas feisbuke padėti.

Nebereikia. Mama miršta po kelių savaičių.

Jie žudo palestiniečius kulkomis, raketomis ir bombomis. Tačiau daug daugiau žmonių jie nužudo lėčiau, tyliai, be jokių pėdsakų.

Kokia grotažymė skelbia mirtį okupacijai?

Okupacija

Mūsų seno šeimos draugo broliui, kuris taip pat mano brolio giminaitis, apie septyniasdešimt metų ir jį kamuoja širdies liga. Kita jį kamuojanti problema – Izraelio naujakuriai. Kiekvieną savaitę jis gina savo žemę nuo jų skverbimosi ir priekabiavimo. Kiekvieną savaitę vaidas, mūšis, senas žmogus prieš jaunuolių gaują. Septyni kilometrai pirmyn ir atgal. Viena dieną jis miršta miegodamas. Kiek anksčiau tądien vyko vienas iš tų susidūrimų.

Dar sykį primink, kokia grotažymė skelbia mirtį okupacijai?

Liudijimas

Mes pradedame kalbėti, rašyti ir nežinome, kada ir kaip sustoti, nes tai niekada nesibaigia. Nakba nėra sukaktis. Ji kartojama kiekvieną dieną Vakarų Krante, Gazoje, pabėgėlių stovykloje ir diasporoje. 70 metų pasakojimų. 70 metų, kupinų milijonų liudijimų. Mes rašome ir mes kalbame, nes mums tik tai ir beliko.

Randa Abdel– Fattah – apdovanojimų pelniusi 11 knygų autorė. 10 metų ji dirbo kaip teisininkė ir turi sociologijos daktaro laipsnį.