Okultinė Kremliaus propagandos mašinos dalis (IV)
Ana­to­li­jus Kaš­pi­rovs­kis, „Kar­mos Diag­nos­ti­ka“, „Ne­paaiš­ki­na­mi fak­tai“, „Eks­tra­sen­sų mū­šis“ – po So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties įsi­su­ku­sios okul­tiz­mo ka­ru­se­lės ryš­kiau­si pa­va­di­ni­mai. Kaip ir dau­ge­lį sfe­rų – žmo­nių ti­kė­ji­mą ant­gam­ti­niais da­ly­kais Krem­lius sten­gia­si iš­nau­do­ti ir įjun­gė į ofi­cia­lų­jį dis­kur­są. Apie tai ra­šo­ma Me­dium.com.

Čia galite rasti pirmąją, antrąją ir trečiąją dalis.

Akivaizdu, kad Rusijos žiniasklaidos pastangos skleisti tikėjimą ezoterika visuomenėje buvo vaisingos, tačiau to pasekmė nėra tokia, kokios tikėjosi Kremliaus strategai.

Bažnyčios tyla

Pastaraisiais metais Rusijos stačiatikių bažnyčia nepaliauja smerkti įvairių fenomenų, įvairiausių socialinių, kultūrinių ir politinių reiškinių, įskaitant homoseksualumą, liberalizmą ir roko muziką. Įdomu yra tai, kad joks oficialus Rusijos ortodoksų Bažnyčios atstovas, įskaitant pačios Bažnyčios lyderį patriarchą Kirilą, niekada neužsiminė apie okultizmo populiarinimą žiniasklaidoje. 2004 metų spalį Rusijos stačiatikių Bažnyčia paskutinį sykį formaliai atsižadėjo bet ko, nors kiek primenančio okultizmą, kuomet patriarchas Aleksijus II pasisakė prieš neopagonis. Kirilo tyla šia tema yra gana neįprasta patriarchui, kuris yra pagarsėjęs itin konservatyvaus požiūrio taikymu pačiose įvairiausiose situacijoje, kad ir feminisčių grupės „Pussy Riot“ performansu Maskvos katedroje. Jo pozicija grupės atžvilgiu ir jos niekinimas buvo cituojamas spaudoje ir tapo itin reikšmingu faktoriumi teismui priimant sprendimą.

Tačiau ši tyla klaidina ne tik publiką, bet ir mokslinę bendruomenę. 2014 metais Rusijos mokslo akademijos Pseudomokslo komisija parašė kreipimąsį, kuriame prašė religinių lyderių pasinaudoti savo galia ir „padėti pašalinti okultizmo subjektą iš didžiosios viešojo diskurso dalies.“ Bažnyčia į tai niekaip nesureagavo – tai buvo gana keista, turint omenyje jos dažnus komentarus tokiomis skirtingomis temomis kaip vaikų skiepijimas, surogatinė tėvystė, nepilnamečių teismai, karas Sirijoje ir netgi duomenų apsauga bei surinkimas.

Tiesa, problema sykį buvo paminėta. Tai įvyko 2017 metų lapkričio mėnesį, kuomet vienos Maskvos istorinės bažnyčios vyskupui Andrejui Tkačevui tiesioginės televizijos transliacijos metu buvo užduotas klausimas apie Bažnyčios abejingumą okultiniams šou populiariojoje televizijoje. Jo atsakymas buvo stulbinantis: „...aukštasis menas – toks kaip Didysis teatras – būna populiarus tik laisvose valstybėse. Pavergtiems žmonėms reikia tik vadinamųjų pramoginių programų.“

Tačiau daugelis Rusijoje turi pagrindo tikėti, kad Patriarcho Kirilo abejingumas okultizmui yra apsimestinis. Jaunystėje Kirilas – kaip ir daugelis KGB kadrų tuo metu – domėjosi ekstrasensine įžvalga bei telekineze ir pasitaikius progai netgi buvo susitikęs su žymia telepate ir „biolaukų gydytoja“ Džuna Davitašvili, tarp kurios pacientų buvo aibė sovietinių pareigūnų – manoma, kad pati Džuna Davitašvili buvo KGB darbuotoja. 1981 metais savo namuose Maskvoje Džuna priėmė anuometinį Leningrado teologinės akademijos prorektorių Kirilą, o liepą pati jo kvietimu praleido kelias dienas Leningrade. Gana neseniai šiai Kirilo gyvenimo detalei pasiekus viešumą kai kurie pradėjo sarkastiškai spekuliuoti, ar Kirilas nesimokė magijos iš Džunos. Kiti, Rusijos stačiatikių Bažnyčią laikantys tik „KGB ar FSB šaka“ teigė, kad tai jų visiškai nestebina. Šią ir taip paplitusią nuomonę 2012 metais sustiprino buvusio KGB generolo Olego Kalugino interviu populiarioje Ukrainos televizijos laidoje „Dmitrijaus Gordono svečias“. Olegas Kaluginas pasakojo apie tai, kad sovietmečiu ryšių su KGB turėjo visi Bažnyčios lyderiai. Patriarchus Kirilą ir Aleksį II šis pavadino „senais draugeliais“.

Bažnyčios pateptas: Vladimiro Putino galios sakralizacija

Nors Rusijos ortodoksų bažnyčia nesutinka komentuoti okultizmo žiniasklaidoje skatinimo, ji palaiko Vladimiro Putino režimo „sakralumo“ idėją. Šimtmečių senumo tikėjimas anapusine iš Bizantijos paveldėta Rusijos politinės valdžios prigimtimi padeda legitimuoti jau ketvirtą prezidento kadenciją tokiu pačiu būdu, kokiu būdavo laiminamos ištisos Rusijos monarchų dinastijos. Dievišką prigimtį turinčiais buvo laikomi ne vien Rusijos carai, bet ir 1833 metų Rusijos konstitucija, galiojusi iki carui Nikolajui II apleidžiant sostą. Joje buvo įrašyta, kad „paklusti imperatoriaus galiai mums liepia pats Dievas – ne iš baimės, bet dėl sąžinės.“

2017 metų liepą žymus teologas, Bažnyčios istorikas ir Išorinių Bažnyčios santykių departamento vadovas vyskupas Hilarijonas Alfejevas, interviu valstybiniame televizijos kanale „Rossija-1“ sakė, kad absoliutinė monarchija, kurioje valstybės vadovą visam gyvenimui patepa Bažnyčia ir kurio galią paveldi jo palikuonys, yra geresnė politinio valdymo forma, nei renkamos valdžios formos.

Nors sakralizacija yra universalus, arhajinis valdžios įtvirtinimo būdas, Rusijoje žodis „sakralus“ turi platesnę reikšmę, nei žodis „Religinis“. „Sakralus“ žymi visą keliems išrinktiesiems prieinamą antgamtišką pasaulį, priešingai nei organizuota religija, kurios durys yra atviros kiekvienam. To rezultatas – bet kurio laikotarpio Rusijos vadovų susidomėjimas metafizine už krikščionybės ribų esančia plotme tapo savotišku Rusijos istorijos leitmotyvu. Tai puikiai iliustruoja Nikolajaus II pasitikėjimas apsiskelbusiu mistiku ir gydytoju Grigorijumi Rasputinu.

Vos žlugus Sovietų Sąjungai kai kurie radikalių Rusijos promonarchistinių stačiatikių ratų atstovai reikalavo kanonizuoti Rasputiną ir paskelbti jį „liberalų nužudytu“ šventuoju kankiniu. Pagrindinis siūlymo iniciatorius buvo metropolitas Jona, iki mirties 1995 metais buvęs Sankt Peterburgo ekleziastinės provincijos galva, gerai žinomas rašytojas ir publicistas, susilaukdavęs kritikos už savo nacionalistines ir antisemitines pažiūras.

Dar ir šiandien oficiali Bažnyčios pozicija dėl Grigorijaus Rasputino kanonizacijos išlieka ambivalentiška. 2017 metų kovo mėnesį vyskupas Tichonas, patriarchalinės kultūros tarybos galva ir, anot kai kurių, Putino „dvasinis patarėjas“, savo paskaitos valstybės istorijos muziejuje metu pasakė, kad norint išaiškinti ir nustatyti, kas toks iš tikrųjų buvo Rasputinas, turi būti atliktas „labai rimtas tyrimas“. „Aibė žmonių bando paskelbti Rasputiną šventuoju, – jis sakė. – Aš nenoriu tam kategoriškai sakyti „ne“, bet ši problema turi būti ištirta labai nuodugniai.“ Tačiau nors Bažnyčia dar nėra pasirengusi kanonizuoti šundaktario-burtininko, ji jau kanonizavo Rasputino magija tikėjusį carą ir 2000 metais jį paskelbė „šventuoju kankiniu“, kentėjusiu bolševikų rankose.

Nikolajaus II palikimas šiandieninei Kremliaus ideologijai didelės įtakos gal ir neturi, tačiau sakralios Vladimiro Putino galios idėja nuo šio dešimtmečio pradžios susilaukia vis daugiau dėmesio. „Vladimirą Putiną regiu kaip vyrą, kuriam Rusija buvo suteikta visagalio valia,“ – 2011 metais interviu Čečėnijos televizijos kanalui sakė Vladislavas Surkovas. Tarsi pats norėdamas užbaigti su savo dieviškumu susijusias dvejones, likus vos kelioms savaitėms iki 2018 metų Rusijos prezidento rinkimų savo sprendimo procesą Vladimiras Putinas pavadino „sakraliu“. Pokalbyje su Kremliaus propagandiniu žurnalistu Vladimiru Solovjovu, kokie faktoriai lemia jo politinius sprendimus, Vladimiras Putinas nepateikė atsakymo į klausimą, pasakydamas: „Tai – sakrali problema.“

Magiškos priemonės, kuriomis dalinamasi ir kurios rekomenduojamos „Čiornaja Magija“ forume yra beribės – nuo nekromantijos iki planetų magijos.

Korumpuoto policininko užkalbėjimas: paprastų žmonių okultizmas kaip asmeninio saugumo paieška

Nepaisant Kremliaus ideologų pastangų užmesti metafizinį rūką aiškinant augančią Rusijos izoliaciją pasaulyje, ezoterikų ir okultistų bendruomenės tuos aiškinimus vertina su pasyviu abejingumu. Nors susidomėjimas raganystėmis, liaudies magija ir burtais vis plinta paprastų rusų tarpe, to priežastys nėra susijusios su nacionalistine Rusijos propaganda. Turint omenyje žmogaus teisių eroziją, nepriklausomų teismų naikinimą, smegenų plovimą ir nykstančius švietimo standartus, pavergti ir politinės laisvės neturintys Rusijos piliečiai gręžiasi į prietarus ir magiją. Tokiu būdu žmonės ieško pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmo, kurį iš jų atiminėja vyriausybinės institucijos.

Maskvos valstybinio universiteto Socialinių mokslų mokyklos mokslininkas Aleksandras Grebeniukas naujienų portalui lenta.ru 2017 metais teigė, kad „europietiškos ir, konkrečiai, anglosaksiškos šalys iš Rusijos išsiurbia jos talentingiausius žmones kaip dulkių siurblys.“, Rusijos mokslų akademijos Sociologijos instituto profesorius Vladimiras Mukomelis sutiko su Aleksandru Grebeniuku: „Jauni žmonės mato, kad socialinės apsaugos ir pagalbos garantijos yra labai svarbios, o mes būtent šioje srityje turime išties didelių problemų. Jauniems žmonėms taip pat labai svarbu gyventi teisingoje visuomenėje. Tai yra ne vien politinė, bet ir socialinė problema.“

Rusiją kasmet palieka apie 100 000 žmonių. Nors menkstantys švietimo standartai nėra vienintelis tai skatinantis faktorius, daugeliui sociologų tai yra vienas iš pagrindinių susirūpinimo šaltinių. Pasaulio banko išlaidų švietimui reitinge užima 98 vietą – tarp Slovakijos ir Paragvajaus, o „Times“ Aukštojo mokslo pasaulio universitetų reitingų ataskaita 2018 metais atskleidė, kad nei vienas Rusijos universitetas nepatenka į geriausiųjų šimtuką – aukščiausiai esantis Maskvos valstybinis Lomonosovo universitetas užima 194 vietą.

Žinoma – niekur nedingsta kitos vidaus politikos problemos. 2018 metų Žmogaus teisių stebėtojų ataskaitoje, skirtoje Rusijai, tarp pagrindinių nerimą keliančių problemų pažymi susirinkimo laisvės pažeidimus. 2017 – 2018 metų ataskaitoje „Amnesty international“ atkreipia dėmesį į kultūrinių teisių žabojimą ir teismų sistemos neskaidrumą.

Populiariausi Rusijos autoriai, rašantys apie misticizmą – tokie, kaip Vadimas Zelandas ar Aleksejus Pochabovas – apie nacionalizmą kalba su nepasitikėjimu, o savo pasekėjus skatina domėtis visomis pasaulio tradicijomis ir tik susipažinus su jomis atrasti savo dvasinį kelią.

Iš dalies dėl pilietinių teisių ir institucijų erozijos, iš dalies dėl okultizmo skatinimo žiniasklaidoje, nuo šio dešimtmečio pradžios nesiliauja internetinių ezoterinių forumų ir diskusijų platformų plėtra. Čia buhalteriai, sekretorės, mažų verslų savininkai, studentai ir klerkai dalinasi burtų formulėmis, dvasių kvietimo technikomis ir visokiais kitokiais ritualais, kurie turėtų padėti susirasti darbą, susitvarkyti su priekabiavimu darbe ar korumpuotu policininku. Didžiausias tokio pobūdžio forumas yra „Čiornaja Magija“ (Juodoji Magija), kuriame šiandien yra daugmaž 1 571 744 įrašai, 12 764 temos ir 25 118 registruoti naudotojai.

Magiškos priemonės, kuriomis dalinamasi ir kurios rekomenduojamos „Čiornaja Magija“ forume yra beribės – nuo nekromantijos iki planetų magijos. Forume niekada neaptariami nacionalizmas arba rasinė narių tapatybė. Kaip ir karas, politika ar Vladimiras Putinas. Pasiteiravus, kas privertė juos atsigręžti į magiją, dauguma forumo narių pateikė tokias priežastis kaip „gyvenimo krizė“, „pašlijusi sveikata“, „šeimos problemos“ ir „nedarbas“. Forumo nariai apie Rusijos stačiatikių Bažnyčią dažnai atsiliepia neigiamai, tačiau jaučiama ne neapykanta, o panieka. Su Rusijos mažumų tikėjimais (Islamu, Judaizmu, Budizmu) susijusios temos atsiranda nedažnai, o religijos figūruoja vien „praktiniame“ kontekste. Nariai ieško informacijos apie tai, kaip skirtingose tradicijose šalinami „piktos akies nužiūrėjimai“ žinių – kaip skirtingos tradicijos pašalina „piktos akies nužiūrėjimus“, „pinigų magiją“ ir „padeda susirasti darbą“.

Tvarkymasis su korumpuotais policininkais yra viena iš didžiausių temų forume, kas nestebina visuomenėje, kurioje nepasitikima policija ir jos bijome. Vieno nario detalizuotų kapinių ceremonijų aprašymai, kurias jis atliko, kad ją paliktų korumpuotas policininkas, sulaukė didelio susidomėjimo, su daug prašymų daugiau detalių apie tai, kaip atlikti panašius ritualus. Tokios istorijos yra ne tik tipinės, bet yra visur: nuo ieškojimo metodų, kaip tvarkytis su neetišku policininku, psichopatu viršininku ir sadistiniais šeimos nariais, besikabinėjančiais nuomuotojais, alkoholikais kaimynais, paprasti rusai siekia normalizuoti savo gyvenimus tada, kai institucijos juos pamiršta ir nuvilia.

Populiariausi Rusijos autoriai, rašantys apie misticizmą – tokie, kaip Vadimas Zelandas ar Aleksejus Pochabovas – apie nacionalizmą kalba su nepasitikėjimu, o savo pasekėjus skatina domėtis visomis pasaulio tradicijomis ir tik susipažinus su jomis atrasti savo dvasinį kelią. Aleksejus Pochabovas yra linkęs pabrėžti, kad priešpriešos tarp nacionalinių, etninių ar religinių grupių yra „dirbtiniai sistemos konstruktai“.

Tai nereiškia, kad Kremliaus propagandistai – tokie, kaip Aleksandras Duginas ar Aleksandras Prokachnovas ir jų pastangos save įstatyti į „liaudies filosofų“ vaidmenis lieka visiškai nepastebėti. Abu yra gerai žinomi visoje šalyje, tačiau, kitaip, nei Aleksandras Solženycinas, kuris laikomas patikimu nacionalistiniu mąstytoju, socialiniuose tinkluose šie yra nuolat pašiepiami ir regimi kaip patys sau veikiantys vyresnio amžiaus nacionalistai.

Panašu, kad paprasti rusai išjuokia arba ignoruoja Kremliaus metafizikus. Tuo pačiu iš rankų į rankas plintančios burtų instrukcijos, nesusijusios su politika, išlieka absoliučiai visur. Tebūnie tai protėvių garbinimas, ar ceremoninė magija, ar archajinė saviterapija – ji išlieka individualaus pasitikėjimo savimi įrankiu ir netampa keliu į kolektyvinį tikslą. Racionaliam savisaugos instinktui tarnaujantys iracionalūs dalykai yra pagrindinė okultizmo populiarumo Rusijos visuomenėje priežastis.

Akivaizdu, kad Rusijos žiniasklaidos pastangos skleisti tikėjimą ezoterika visuomenėje buvo vaisingos, tačiau to pasekmė nėra tokia, kokios tikėjosi Kremliaus strategai. Užuot įprastų rusų priartinimo prie Vladimiro Putino nacionalistinio diskurso, visuomenė buvo suskaldyta. Praktikuojančių okultinius dalykus asmenų, kaip ir kiekvieno šiandienio Rusijos piliečio moto yra „kiekvienas už save“.