Okultinė Kremliaus propagandos mašinos dalis (I)
Vie­ną sau­lė­tą 2017 me­tų ge­gu­žės po­pie­tę no­rė­da­ma nu­ke­liau­ti į ne­to­lie­se esan­tį Ma­chač­ka­los mies­tą ir ap­lan­ky­ti ten gy­ve­nan­čią sa­vo drau­gę ke­tu­rio­lik­me­tė Ali­na Gu­sei­no­va pa­li­ko Ru­si­jos Šiau­rės Kau­ka­zo Da­ges­ta­no res­pub­li­ko­je, ma­ža­me Kas­pijs­ko mies­te­ly­je esan­čius na­mus. Ke­liau­da­ma į ge­le­žin­ke­lio sto­tį mer­gai­tė pa­skam­bi­no sa­vo ma­mai, idant pra­neš­tų apie trum­pą ke­lio­nę, į ku­rią pla­nuo­ja leis­tis. Vė­lai va­ka­re Ali­nai ne­grį­žus na­mo jos tė­vams ne­pa­vy­ko pri­sis­kam­bin­ti į jos mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną – šis bu­vo iš­jung­tas. Apie tai ra­šo­ma por­ta­le Me­dium.com.

Mergaitės paieška prasidėjo tą patį vakarą. Jai vadovo Alinos mama, mat policija nesiteikė pagelbėti. Šeimyna dvi savaites praleido ieškodama mergaitės ir bandydama įtikinti policiją bendradarbiauti paieškose. Po trylikos dienų Alinos kūnas buvo rastas apleistame Machačkalos bėgių fabrike. Policijos ekspertas tėvams pasakė, kad mergaitės mirties priežastis negali būti nustatyta dėl „pažengusio palaikų irimo“.

Greitai po to, 1991 metais, oficialus jaunųjų komunistų laikraštis „Moskovskij Komsomolec“ pirmasis valstybėje pradėjo publikuoti astrologines prognozes.

Policija užregistravo Alinos šeimynos užpildytą nusikaltimo ataskaitą tačiau nemanė, kad reikia pradėti tyrimą. „Kaspijsko policijos pareigūnai ir tyrėjai mane visiškai ignoruoja, – vietinėje spaudoje praėjus nedaug laiko po dukros kūno atradimo skauduliais dalinosi Alinos motina. – Jie į mane žiūri kaip į kvailę ir bando įtikinti, kad dukra tiesiog nuėjo į fabriką ir mirė.“ Kol jos teisininkas reikalavo vizito pas Dagestano teisėsaugos viršininką, moteris nenustojo rašyti skundų ir peticijų vietiniam policijos komisariatui.

Rugsėjį vietinėje spaudoje pasirodė keli pranešimai – tik tuomet byla pateko į vyriausiojo Dagestano prokuroro „stebėjimo sąrašą“. Tai reiškė papildomą dėmesį tyrimui. Tačiau policija reikalavo, kad būtų laikomasi savižudybės naratyvo, kuriam Alinos šeima smarkiai priešinosi. Veltui mėgindama įtikinti policijos pareigūnus, kad Alina buvo gyvybinga, laiminga paauglė, jos motina griebėsi paskutinio šiaudo: ji nuvyko į Maskvą, kad sudalyvautų viename iš populiariausių televizijos realybės šou Rusijoje – „Ekstrasensų mūšis“. Moteris tikėjosi, kad atsakymus, kurių nesugebėjo pateikti policija, gaus iš aiškiaregių.

2017 metų gruodį viename iš populiariausių Rusijos TV kanalų, „Gazprom“ priklausančiame TNT, pasirodė „Ekstrasensų mūšio“ serija, kurios epicentre buvo Alinos istorija. Keturi save aiškiaregiais vadinantys asmenys turėjo nustatyti Alinos mirties priežastį. Vienas šamanas Alinos motinai pasakė, kad jos dukra nušoko nuo pastato stogo. Kita dalyvė, „miesto ragana“, teigė, kad mergaitę užpuolė vyrų gauja ir ją nužudė dėl to, kad ji vilkėjo „vyriškais drabužiais“. Galų gale save ekstrasensu įvardinęs Konstantinas Gecatis pareiškė, kad jis sugebėjo „įjungti“ Alinos paskutinių valandų vaizdą ir matyti dalykus „jos akimis“. Jis sakė, kad kaltinamieji turėtų būti trys palei traukinio bėgius sekę Aliną ir ją nužudę jauni vyrai, mergaitės kūną paslėpę po tuščiu konteineriu apleistame bėgių fabrike. Jis visus tris netgi apibūdino: vienas esą buvo plikas, kitas susikūprinęs, o trečias užsimaukšlinęs kapišoną. Po dviejų savaičių Konstantiną Gecatį publika išrinko 2017 metų „Ekstrasensų mūšio“ sezono nugalėtoju.

Vieno pagrindinių Rusijos populiariosios masinio vartojimo kultūros produktų, „Ekstrasensų mūšio“, pirmasis sezonas pasirodė 2007 metais. Nuo to laiko kiekvieną rudenį pasirodantys nauji sezonai reguliariai patenka į labiausiai žiūrimų Rusijos TV laidų dešimtuką. Milijonai žiūrovų mėgaujasi žiūrėdami tariamai nesurežisuotas tikro gyvenimo situacijas, kuriose burtininkais ar aiškiaregiais apsiskelbę žmonės mėgina surasti dingusius žmones, nustatyti ligas ir surasti blogiečius neišspręstose žmogžudystėse ar nusikaltimuose. Sunku pasakyti, ar Konstantinui Gecačiui pavyko Alinos šeimai suteikti šiokią tokią paguodą, tačiau kiek žinoma, bent šiandien byla dar nėra užbaigta.

Vis dėlto Rusijos žiniasklaidos kraštovaizdyje „Ekstrasensų mūšis“ toli gražu nėra kažkas neįprasto. Priešingai – dabartinėje populiariojoje televizijoje, kuri nuo pat XXI amžiaus pradžios buvo užtvindyta „okultiniais šou“, tai yra standartas ir norma. Panašių populiarių programų apstu: NTV, kitame „Gazprom“ priklausančiame kanale, rodomi „Ekstrasensai prieš detektyvus“, REN TV kanale buvusios šnipės Annos Chapman vedamos „Pasaulio paslaptys“, bei visas antgamtiškiems dalykams paskirtas TV-3 kanalas, kuriame transliuojami ir kuriami „okultiniai dokumentiniai filmai“, mistiniai realybės šou ir serialai, kurių siužetas sukasi aplink paranormalius reiškinius. Kaip TNT ir NTV, TV-3 taip pat priklauso „Gazprom“.

Jeigu sovietmečiu visi paranormaliais ir antgamtiškais vadinti fenomenai žiniasklaidoje vadinti „atavistiniais“ ir „nemoksliškais“ dalykais, šiandienos Rusija okultizmą priima plačiai išskėstomis rankomis. 2015 metais valstybei priklausančiam ir vyriausybės valdomam Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centrui atlikus apklausą net 48 procentai visų respondentų prisipažino tikintys magija, o 55 procentai tuo, kad žmogaus likimas yra apspręstas iš anksto. Rusijoje savo verslu užsiima apie milijoną raganių-gydytojų, burtininkų, nekromantų, magų ir ekstrasensų. Daugelis jų yra legitimuoti licencijas teikiančių organizacijų – nuo neaiškių privačių klubų iki visuotinai žinomų viešų organizacijų, tokių, kaip licencijas „liaudies medicinos“ praktikams suteikianti Rusijos Sveikatos ministerija ar Vinogradovo centras, valdomas aukšto rango policijos psichologo Michailo Vinogradovo.

1988 metais, likus vos kelioms dienoms iki Sovietų Sąjungos aižėjimo pradžios, televizijoje pradėtos transliuoti Alano Čumako ir Anatolijaus Kašpirovskio „nuotolinio gydymo“ serijos, tokiu būdu pranešdamos apie oficialios ideologijos žlugimą ir baigtį.

Pasak skaičiavimų, 2016 metais „okultinių paslaugų teikėjų“ pajamos Rusijoje siekė apie 1,7 milijardo eurų.

Kaip viskas prasidėjo: okultizmo manija prie Gorbačiovo ir Jelcino

Nors oficialioji sovietinė retorika ir neigė antgamtinių dalykų egzistavimą bei smerkė bet kokius „nemoksliškus prietarus“, žlugus Sovietų Sąjungai stebėtinai gausus paprastų žmonių kiekis pradėjo pripažinti savo tikėjimą paranormaliais reiškiniais. Pagal Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro apklausą – net du trečdaliai 1990 metų balandį apklaustų respondentų netikėjo Michailo Gorbačiovo reformų sėkme, tačiau tikėjo telekineze, telepatija ir ekstrasensinėmis garsių telepatų gydytojų – tokių, kaip Alano Čumako ir Anatolijaus Kašpirovskio – galiomis. 1988 metais, likus vos kelioms dienoms iki Sovietų Sąjungos aižėjimo pradžios, televizijoje pradėtos transliuoti Alano Čumako ir Anatolijaus Kašpirovskio „nuotolinio gydymo“ serijos, tokiu būdu pranešdamos apie oficialios ideologijos žlugimą ir baigtį. Programos prie televizijos ekranų pritraukė milijonus rusų (ir ne tik), iš kurių vėliau daugelis paskelbė apie spontanišką chroniškų ligų pagijimą. Greitai po to, 1991 metais, oficialus jaunųjų komunistų laikraštis „Moskovskij Komsomolec“ pirmasis valstybėje pradėjo publikuoti astrologines prognozes.

Alanui Čumakui ir Anatolijui Kašpirovskiui per ekranus kalbant apie doktriniškai neutralius fenomenus – tokius, kaip „vandens atmintis“ ar „nuotolinis gydymas“ – 1993 metais visuotinis susižavėjimas antgamtiškais reiškiniais patyrė mesianišką lūžį: Sergejus Lazarevas išleido savo bestselerį „Karmos diagnostika“. Nors tuo metu Sergejus Lazarevas buvo baigęs tik vidurinę mokyklą, jis „diagnozuodavo“ paprastų žmonių fizinius alimentus ir santykių problemas kaip „karmos bausmes“ už tai, ką jis vadino „egoizmu“, „nepriklausomybės siekiu“, „mėginimais save apspręsti“ bei „individualizmu“. „Didžiavimasis“ ir „prisirišimas prie idealų ir principų“ Sergejaus Lazarevo vadinti sunkiausiais „karmą gadinančiais faktoriais“.

Nuo pirmos 1993 metais pasirodžiusios publikacijos Sergejus Lazarevas pardavė daugiau nei milijoną „Karmos diagnostikos“ kopijų vien Rusijoje, o šiandien ir toliau sėkmingai gastroliuoja po Rusijos Federaciją, Izraelį, Rytų Europą, skaito paskaitas ir veda seminarus, į kuriuos susirenka didelis kiekis rusakalbės publikos. Tai – iš tiesų įspūdingas pasiekimas žmogui, kuris dar šiandien yra Sankt Peterburgo mokytojų kolegijos ketvirto kurso studentas ir baigė vienerių metų psichologijos kursą Sankt Peterburgo valstybiniame universitete. Pastaruoju metu Sergejus Lazarevas pagarsėjo tokiais pasisakymais, kaip kad „Rusija išgelbės visą pasaulį“, ar „Stalinas išgelbėjo Rusiją“.

Sergejaus Lazarevo karjeros pradžioje buvusiose Sovietų Sąjungos teritorijose atsirado daug žmonių, apsiskelbusių dvasiniais lyderiais, apsiginklavusių ediktų rinkiniais ir nustatytomis pasekėjų elgesio normomis. Marija Devi Christos – Marina Mamonova, gimusi 1960 metais Stalino (dab. Donecko) mieste, buvusi komunistų partijos narė – į savo įkurtą „Baltosios brolijos“ sektą sutraukė dešimtis tūkstančių pasekėjų. Save moteris vadino „Visatos motina“ ir per trumpą trijų metų nuo 1990 iki 1993 laikotarpį sugebėjo įsteigti po skyrių beveik kiekviename Sovietų Sąjungos, vėliau Rusijos, mieste. Iki kartu su žmona įkuriant sektą, Marijos Mamonovos vyras Jurijus Krivonogovas dirbo Novosibirsko Klinikinės ir eksperimentinės medicinos institute ir Nikolajevo srities KGB direktorato laboratorijoje, kurioje nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio buvo vykdomi vadinamieji „minčių valdymo eksperimentai“, dirbo prie įvairių projektų.

Vladimiro Putino laikais, Rusijos vyriausybė pilnu pajėgumu pradėjus naudotis masiniu tikėjimu antgamtiniais reiškiniais.

Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio antroje pusėje Boriso Jelcino administracija net kelis kartus mėgino dėti pastangas į šio itin sparčiai augančio susidomėjimo paranormaliais reiškiniais pažabojimą. 1996 metais Rusijos Sveikatos ministerija išleido administracinį įsakymą, kuriuo siekta reguliuoti visus psichoterapeutus ir ekstrasensus – gydytojus. Nors šis potvarkis 2007 metais ir buvo panaikintas, galiojimo laikotarpiu jis vis dėlto sukėlė tam tikras bangas. Neilgai trukus po potvarkio įsigaliojimo, Alano Čumako ir Anatolijaus Kašpirovskio laidas uždraudė rodyti per televiziją, o Marija Devi Christos buvo nuteista ketveriems metams kalėjimo. Tiesa – 1997 metais pasitikint jos garbės žodžiu moteris buvo paleista į laisvę ir iki šių dienų aktyviai užsiima prorusiška politine agitacija Ukrainoje, save vadindama „kovotoja su Kijevo chunta“, kovotoja prieš „reptiloidus“ ir prieš „šėtono vaikus“, o Europos Sąjungą moteris vadina „visų slavų kartuvėmis“.

Nepaisant Boriso Jelcino vyriausybės dėtų pastangų pažaboti praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje įsišėlusią paranormalių reiškinių madą, pasak kai kurių tyrėjų būtent tuo metu banga tapo nesulaikoma. Saratovo valstybinio technikos universiteto filosofė Valentina Jarskaja – Smirnova ir sociologas Pavelas Romanovas šį momentą identifikuoja kaip lūžio tašką, kuomet paranormalūs reiškiniai įsitvirtino Rusijos masių sąmonėje, bei buvo legitimuoti žiniasklaidos su nebyliu politinių institucijų pritarimu. 1999 metų ataskaitoje Rusijos mokslų akademijos Pseudomokslo komisija perspėjo apie „ateityje laukiantį organizuoto pseudomokslo viešojo diskurso perėmimą.“ Tačiau taip nutiko tik Vladimiro Putino laikais, Rusijos vyriausybei pilnu pajėgumu pradėjus naudotis masiniu tikėjimu antgamtiniais reiškiniais.

Tęsinys – netrukus.