Norvegijos jaunimas dar turtingesnis
Va­ka­rų pa­sau­ly­je jau­ni žmo­nės ne­tru­kus taps pir­mą­ja kar­ta, gy­ve­nan­čia skur­džiau nei jų tė­vai. Ta­čiau jau­ni nor­ve­gai džiau­gia­si 13 proc. di­des­nė­mis pa­ja­mo­mis, ir tai prieš­ta­rau­ja ten­den­ci­jai ki­to­se stip­rios eko­no­mi­kos ša­ly­se. Kiek truks šis auk­so am­žius?

Nėra nieko naujo, kad skolos už mokslą universitete ir kosminiu greičiu brangstantis būstas yra didžiausias žmonių, gimusių laikotarpyje nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio iki šio amžiaus pirmojo dešimtmečio, rūpestis.

Kiekvienas, baigęs mokyklą Norvegijoje, gauna asmeninį skambutį telefonu tolesnėms galimybėms aptarti, jei, pavyzdžiui, toliau nesimoko arba neįsiliejo į darbo rinką.

Taip yra Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų šalių. Daugybė tyrimų rodo, jog ši grupė bus pirmoji pastarojo meto istorijoje, gyvenanti skurdžiau nei ankstesnės kartos. Bet gal ši išvada per ankstyva. Šiauriausioje Europos šalyje reikalai klostosi visai kitaip.

Garsėjanti vikingų praeitimi, žiemos sportu ir pribloškiamo grožio fiordais Norvegija jau pelnė reputaciją tarp stipriausios ekonomikos šalių Europoje kaip kraštas, kuriame jaunimas yra daug turtingesnis. Vos 30 metų perkopusių norvegų namų ūkiai vidutiniškai per metus gauna maždaug 460 tūkst. kronų (apie 56 200 dolerių) grynųjų pajamų. Jie turi maždaug 13 proc. daugiau pajamų, nei turėjo to paties amžiaus karta X (gimusieji nuo 1966 iki 1980 metų). Šiuos stebinančius duomenis pateikė didžiausia pasaulyje gerovės duomenis lyginanti bazė Liuksemburge (Liuksemburgo pajamų duomenų bazė), juos analizavo Jungtinės Karalystės smegenų centras „The Resolution Foundation“.

Kitose aukšto gerovės lygio šalyse skaičiai visai kitokie: JAV tūkstantmečio kartos atstovų gerovė mažesnė 5 proc., Vokietijoje – 9 proc., o tų, kurie gyvena Pietų Europoje, disponuojamos grynosios pajamos sumažėjo 30 proc. (pietinės euro zonos šalys labiausiai nukentėjo nuo 2008 metų pasaulinės ekonomikos krizės). Norvegijos jaunimo (nuo 15 iki 29 metų) nedarbo lygis taip pat gana žemas – 9,4 proc., palyginti su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių 13,9 proc. vidurkiu.

Laisvalaikiui pinigų neskaičiuoja

Gražią dieną, kokių nedaug pasitaiko, Norvegijos sostinėje Osle nesunku rasti vietos jaunimo, įkūnijančio šalies sėkmę. „Iš tiesų aš nemąstau, kaip išleidžiu savo pinigus, – sako 25 metų aukštąjį išsilavinimą turintis Aleksanderas Aarnesas. – Maždaug po kartą per mėnesį einu į teatrą, kiną, galiu išeiti pavalgyti ir išgerti su draugais, vykstu atostogų.“ A. Aarnesas siekia karjeros rašydamas muzikiniam teatrui, bet iš to dar nieko neuždirbo, tad savo gyvenimą finansuoja dirbdamas vos vieną ar dvi pamainas per savaitę prekybos centre Korsvole, apsnūdusiame sostinės medinių namų priemiestyje. Kitame kvartale, maždaug už 20 min. kelio autobusu nuo miesto centro, jis su draugu dalijasi nuomojamu butu. „Man nereikia pernelyg aukotis siekiant norimos karjeros“, – sako jis.

Moteriai mezgant prie savo namų Hamerfeste ganosi šiaurės elniai - tarp kartų paskirstyta gerovė prisideda prie didelio pasitenkinimo gyvenimu Norvegijoje.Reuters/Scanpix nuotrauka

A. Aarneso uždarbis per valandą prasideda nuo 164 Norvegijos kronų (maždaug 20 dolerių) ir didėja savaitgaliais bei per vakarines pamainas. Sumokėjus mokesčius, kurie yra tikrai nemaži Skandinavijoje, jam lieka maždaug 14 tūkst. kronų (1700 dolerių) per mėnesį. Pusę tų pinigų jis atideda buto nuomai, transportui ir kitoms sąskaitoms padengti, o kitą pusę išleidžia „kam panorėjęs“.

Kiek tolėliau Korsvole 31 metų verslo analitikas Oystenas krauna į savo BMW viską, ko reikia mėsai kepti. Viso savo vardo jis nepasako, nes mano, kad „nors Norvegija ir turtinga, žmonės nemėgsta atskleisti, kiek jie asmeniškai yra turtingi“. Tačiau jis prisipažįsta uždirbęs pakankamai, kad nusipirktų dviejų miegamųjų butą prie vandens dar būdamas 27-erių, ir reguliariai vyksta atostogų į JAV bei Aziją.

Ką Norvegija daro kitaip?

Fantastiškas jaunų norvegų gyvenimo būdas daugiausia priklauso nuo spartaus šalies ekonomikos augimo. Nuo 1980 iki 2013 metų vidutinis uždarbis Norvegijoje augo sparčiausiai iš visų šalių, kuriose gyventojai gauna dideles pajamas, tad dabar Norvegija pirmauja pasaulyje visuose gerovės ir turto reitinguose. Šalis taip pat labai gerai atlaikė pasaulinę recesiją. Pernai ji užėmė pirmą vietą „Legatum Prosperity“ gerovės indekse (tyrimas apėmė 110 pasaulio valstybių).

Norvegijos klestėjimą jau daugiau kaip tris dešimtmečius lemia milžiniškas naftos ir dujų sektorius. Tai prasidėjo Šiaurės jūroje aptikus didžiulius išteklius. Pastaraisiais metais sumažėjusios šių išteklių kainos atsiliepė ir Norvegijai, tačiau specialistai sako, jog svarbiausia ne tai, kiek pinigų Norvegija uždirba, o tai, kur juos padeda. Su naftos pinigais šalis tvarkosi labai gerai: juos taupo, o dalį įdeda į visuomenę, todėl nėra taip, kad tik labai maža dalis gauna labai daug – gerovė pasiekia daugelį žmonių.

Norvegija kaupia savo pinigus didžiausiame pasaulyje valstybiniame turto fonde. Paprastai kalbat, tai – milžiniškas santaupų puodas, į kurį dar pribyra pinigų iš investicijų į daugiau nei 9 tūkst. bendrovių. Šiuo metu šiame puode yra maždaug 1 trilijonas dolerių. Tačiau mokesčiai šalyje išlieka dideli, o darbo užmokesčio struktūra griežta. Tai reiškia, kad dėl minimalių algų reikia derėtis su profesinėmis sąjungomis. Jaunimas ir žmonės, dirbantys mažiausiai mokamose šakose, kasmet pajunta algų kilimą. Be to, skirtumai tarp tų, kurie uždirba mažai, ir tų, kurie uždirba daug, nėra tokie dideli kaip kitose šalyse.

Didėjanti nelygybė yra esminis veiksnys, mažinantis tūkstantmečio kartos grynąsias pajamas kitose stiprios ekonomikos šalyse, tokiose kaip JAV, Jungtinė Karalystė ir Vokietija. Šalyse, kur algų skirtumai gerokai didesni, jauni žmonės labiausiai susiduria su atlyginimų augimo ir darbo mobilumo stoka.

Norvegijos egalitarinis požiūris – gerovės paskirstymas visoms kartoms – prisidėjo prie didelio pasitenkinimo gyvenimu ir padėjo išvengti socialinių neramumų. Didelės socialinės išmokos ir smarkiai subsidijuojama sveikatos apsauga irgi prisideda lyginant norvegų tūkstantmečio kartos ir kitur Europoje gyvenančio jaunimo perspektyvas. Nedarbo pašalpos dosnios: dauguma žmonių gali gauti maždaug 60 proc. savo buvusio atlyginimo dvejus metus. Per tą laiką jie gali ramiai ieškotis darbo. Kaip ir visose Šiaurės šalyse, mažos vaikų priežiūros išlaidos ir tėvams palanki nedarbingumo sistema garantuoja didelį moterų įsitraukimą į darbo rinką. Dar reikia pridurti nemokamą mokslą daugumoje mokyklų ir valstybinių universitetų bei lengvai gaunamas paskolas (studijuojant nereikia mokėti palūkanų) bei aukštą studentų įsidarbinimo lygį. Norvegijoje jauniems žmonėms labai svarbu, kad mokydamiesi jie gali dirbti. Tas atsitiktinis darbas Norvegijoje labai dažnai duoda jauniems žmonėms kur kas daugiau pajamų nei kitose Vakarų šalyse. „Darbus rasti nesunku ir jie visuomet gerai mokami. Tai labai padeda susimokėti už studijas ir laisvalaikį“, – sako 27 metų Gabriella Sanzana iš Čilės. Ji rašo magistro darbą žmogaus teisių srityje ir ne visą darbo dieną dirba padavėja. „Turiu mokėti daug mokesčių, bet iš tikrųjų man tai nerūpi, nes aš žinau, kad tuo pačiu metu valstybė duoda labai daug dalykų“, – priduria ji.

Ar klestėjimas truks amžinai?

Nepaisant spindinčio Norvegijos CV, esama susirūpinimo, ar ši sėkmė tvari. Mat didelis jaunimo užimtumas mažėja. Vienas EBPO tyrimas parodė, kad darbo galimybių 15–29 metų žmonėms pasiūla neatitinka kiekio, reikalingo didėjančiai jaunimo grupei (ji padidėjo 18 proc. nuo 2007 iki 2016 metų). Keturis penktadalius šio padidėjimo lėmė imigracija. Nedarbas tarp užsienyje gimusių gyventojų šiuo metu siekia 10 procentų. Darbo rinkoje paprastai gerai jaučiasi išsilavinę tarptautiniai studentai bei migrantai iš kitų Europos šalių, tačiau darbdaviai vis dar nenoriai priima kitos kilmės asmenis, o šie dažnai stokoja kvalifikacijos. Antros kartos imigrantams, gimusiems ir išsilavinusiems Norvegijoje, taip pat gali būti sunkiau rasti darbą.

Nors Skandinavijos šalys didžiuojasi savo egalitarine sistema, randasi ženklų, kad ir jose nelygybė didėja. EBPO skaičiai rodo, kad 2015 metais mažiau nei pusę vidutinės algos uždirbančių norvegų buvo 8,1 proc., o 2004 metais – tik 6,9 procento. Ir vis dėlto šie skaičiai labai maži, palyginti su pasauliniais standartais (Jungtinėje Karalystėje tokių žmonių yra 10,9 proc., JAV – 16,8 proc.).

Norvegai pratę prie gero gyvenimo, turi ilgus savaitgalius ir suvokia tai kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau tai nereiškia, kad taip truks amžinai. Specialistai seniai kalba, kad norėdami ateityje likti konkurencingi norvegai turėtų labiau diversifikuoti savo pramonę, plėsti technologijų ir atsinaujinančios energetikos sektorius. Pastaraisiais metais šalyje sparčiai daugėja startuolių, bet šiuo požiūriu Norvegija atsilieka nuo savo Šiaurės kaimynių. Darbdaviai taip pat turės labiau atsiverti, kad pritrauktų tarptautinių talentų į darbo vietas, kurios turės būti sukurtos ne naftos ir dujų sektoriuje. Gali būti, kad jauni norvegai, pratę dirbti kur panorėję, turės įgyti daugiau specifinių įgūdžių, kad išlaikytų tokius pačius aukštus savo gyvenimo standartus.

Kad ir su kokiais iššūkiais susiduria Norvegija, daugelis ekspertų mano, kad kitos šalys galėtų labai daug iš jos pasimokyti. Kur kas labiau nei kitose valstybėse susietas švietimas, įdarbinimas ir socialinės paslaugos yra veiksmingas būdas paremti jaunus žmones ankstyvoje jų karjeros stadijoje. Kiekvienas, baigęs mokyklą Norvegijoje, gauna asmeninį skambutį telefonu tolesnėms galimybėms aptarti, jei, pavyzdžiui, toliau nesimoko arba neįsiliejo į darbo rinką. Norvegija turi tik 5,1 mln. gyventojų, bet ir daug didesnės šalys galėtų kopijuoti tokią praktiką, jei norėtų.