Nevykusios A. Merkel užsienio politikos palikimas
Kai Do­nal­das Trum­pas at­ėjo į val­džią JAV, Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė An­ge­la Mer­kel pra­dė­ta va­din­ti „lais­vo­jo pa­sau­lio ly­de­re“. Ta­čiau, kaip ar­gu­men­tuo­ja PO­LI­TI­CO au­to­rius Matt­hew Kar­nitsch­ni­gas, tam prieš­ta­rau­ja jos 13 me­tų vyk­dy­ta už­sie­nio po­li­ti­ka.

Niekas niekada Vokietijos kanclerės A. Merkel nėra pavadinęs talentinga oratore. Turbūt todėl praeitą mėnesį Miuncheno saugumo konferencijoje jos pasakyta kalba buvo sutikta ovacijomis ir kai kurių asmenų giriama kaip „istorinė“. Vokietijos vadovė, užuot kalbėjusi monotoniškai, kaip įprasta, pasirodė esanti gyvybinga, kovinga ir atvira dėl to, kaip mato pasaulį.

Vis dėlto daugelis komentatorių neatkreipė dėmesio į vieną dalyką: A. Merkel pirmą kartą, nors ir netiesiogiai, prisipažino dariusi klaidų.

Negirdėti Vokietijos balso

Sakydama pusvalandžio trukmės kalbą kanclerė nesąmoningai atliko savo užsienio politikos autopsiją – atskleidė, kad per 13 jos vadovavimo metų Vokietija ne kartą tapo ne tokia jau nekalta viena po kitos kilusios krizės liudininke. Šalis ignoravo pūliuojančias klaidas ir leido šioms virsti katastrofomis. O tais atvejais, kai Berlynas vis dėlto nuspręsdavo veikti, jo politika neretai situaciją tik pablogindavo.

Pavyzdys – Graikija, kurią A. Merkel probėgšmais paminėjo kaip vieną didžiausių savo iššūkių. Berlyno reikalavimas, kad Atėnai, norėdami gauti finansinę paramą, privalo drakoniškai apkarpyti išmokas, padidino Graikijos ekonominę krizę, destabilizavo jos politinę sistemą ir taip ištęsė bei pabrangino tas pačias „gelbėjimo“ pastangas.

Arba pažvelkime į Ukrainą. A. Merkel po Kremliaus įvykdytos Krymo aneksijos ilgus mėnesius primygtinai stengėsi palaikyti bevaisį dialogą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, nors Maskvos remiami kovotojai kurstė karą Rytų Ukrainoje. Tik po 2014-ųjų liepos, kai separatistai numušė „Malaysia Airlines“ lėktuvą, kuriuo reisu MH17 iš Amsterdamo į Kvala Lumpūrą skrido 298 žmonės, Berlynas sutiko su JAV reikalavimu įvesti Maskvai sankcijas. Bet tada V. Putinas jau buvo pasiekęs, ko norėjo.

A. Merkel skundėsi Miunchene, kad dėl Ukrainos karo „vis dar esame labai toli nuo sprendimo“. Taip pat tvirtino esanti nusivylusi dėl Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), kurios Rusija nesilaikė ilgus metus, žlugimo. „Susidarė labai įdomi situacija, – teigė Vokietijos kanclerė. – Susitarimą, kuris buvo sukurtas Europai, nusiginklavimo sutartį, susijusią su mūsų saugumu, atšaukė JAV ir Rusija, o mes čia sėdime.“ Nors A. Merkel pabrėžė, kad INF sutartis itin svarbi Europai, kanclerė nepaaiškinimo, kodėl Berlynas nedėjo daugiau pastangų jai išsaugoti.

„Pagrindinėse mūsų laikų diskusijose Vokietijos balsų paprasčiausiai negirdėti, – rašė Julianne Smith, ankstesnio JAV prezidento Baracko Obamos administracijos nacionalinio saugumo pareigūnė. – D. Trumpo administracijai nusprendus pasitraukti iš INF sutarties, Vokietija negali rasti savo balso. Net 2014 metais, kai prezidentas B. Obama oficialiai pareiškė, kad Rusija pažeidinėja sutartį, Vokietija atsakė tyla.“

Daugiašališkumo deklaracija

Tiesą sakant, tylima buvo ne visuose frontuose. Tuomet, kaip ir dabar, A. Merkel pabrėžė „daugiašališkumo“ ir „partnerystės“ poreikį siekiant spręsti politinius skirtumus. „Kai kas nors turi kokių klausimų, mes vieni su kitais kalbamės, – Miunchene dėstė kanclerė, aiškindama savo požiūrį į Vakarų valstybių sąjungą. – Taip veikia pasaulis. Tuomet randame sprendimą.“

Jei tik Vokietijos vadovės žodžius patvirtintų jos veiksmai. Ar daugiašališkumas lėmė A. Merkel sprendimą priimti per 1 mln. pabėgėlių ir tikėtis, kad kiti Europos lyderiai pasidalys našta, nors prieš tai su jais dėl to nesitarė? Šis kanclerės žingsnis gal ir pavergė žmogaus teisių aktyvistų širdis visame pasaulyje, tačiau jo politinės pasekmės Europoje jaučiamos iki šiol.

„Jei ne A. Merkel šūkis „Wir schaffen das“ („Mes sugebėsime“) ir 2015 metais milijonas Vokietijos priimtų pabėgėlių, „Brexito“ niekada nebūtų įvykę, – dienraščiui „Die Welt“ neseniai tvirtino garsus prancūzų intelektualas Alainas Finkielkrautas. – Europai tai sukėlė šoką. Niekas europiečių neatsiklausė.“

Kitas A. Merkel požiūrio į daugiašališkumą pavyzdys galėtų būti „Nord Stream 2“ – iš Rusijos į Vokietiją per Baltijos jūrą planuojamas tiesti dujotiekis. Sunku rasti nors vieną Vokietijos sąjungininkę, kuri neprieštarautų šiam projektui. JAV, Skandinavijos valstybės ir Vidurio Europos šalys išsakė rimtų nuogąstavimų, kad „Nord Stream 2“ padidins regiono priklausomybę nuo Rusijos ir pakenks Ukrainai, kuri šiuo metu Rusijos dujoms yra svarbi tranzitinė šalis. Ką atsakė A. Merkel? Nepaisyti sąjungininkių ir toliau įgyvendinti projektą. „Manau, būtų klaida tyčia izoliuoti Rusiją“, – pareiškė ji Miunchene.

Net jei Angelos Merkel pasiekimai tarptautinėje arenoje menki, ji visada teisingai kalba apie daugiašališkumą, taisyklėmis paremtą tvarką, dialogą ir pan.

Teisingi žodžiai

Gali būti, jog didžiausias A. Merkel laimėjimas tarptautinėje arenoje per 13 metų – gebėjimas pelnyti užsienio politikos elito susižavėjimą. Šis laiko kanclerę „laisvojo pasaulio lydere“, nors įžvelgia ir tam tikrų prieštaravimų jos veiksmuose.

Net jei A. Merkel pasiekimai tarptautinėje arenoje menki, ji visada teisingai kalba apie daugiašališkumą, taisyklėmis paremtą tvarką, dialogą ir pan. Kanclerė nėra nei netaktiška, nei triukšminga. Kitais žodžiais, ji – ne D. Trumpas.

Štai kodėl A. Merkel, kuri atsisakė palengvinti Graikijai naštą, kai ši sunkiai dorojosi su finansinės pagalbos programos primestais reikalavimais, atleidžiama tokiais klausimais kaip Vokietijos nesugebėjimas vykdyti NATO prašymo iki 2024 metų gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Ir visiškai nesvarbu, jog Vokietija, viena turtingiausių šalių pasaulyje, gali laisvai sau tai leisti.

Štai kodėl visi Miunchene ignoravo jos valstybės milžinišką prekybos perteklių su pasauliu ir pritarimo šūksniais palydėjo kanclerės pareiškimą, kad vokiečiai turi teisę didžiuotis savo automobilių industrija.

Štai kodėl susirinkusieji vis tiek plojo A. Merkel, nors ši neįstengė pateikti aiškaus atsakymo į auditorijos nario klausimą, koks buvo didžiausias jos pasiekimas per 13 valdymo metų.

Ir štai kodėl visi atleido kanclerei už tai, ką kritikai laiko didžiausia Vokietijos vadovės klaida, – nenorą kartu su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu siekti didesnės Europos integracijos.

A. Merkel nesugebėjimas pastverti šios galimybės bus tikrasis jos palikimas. Kaip rašė Wolfgangas Munchau iš euro zonos analizę atliekančio tinklaraščio „Eurointelligence“, „ES egzistencinės krizės variklis“ yra ne D. Trumpas ir ne V. Putinas. Tai – vergiškas A. Merkel Vokietijos ekonominės ortodoksijos laikymasis ir jos atsisakymas imtis euro zonos reformų.

Tačiau Miunchene kanclerė apie tai net nekalbėjo. „Mes pasiekėme progresą daugeliu klausimų“, – savo gerbėjams sakė A. Merkel. O kad tai būtų tiesa.