Nesutariame dėl migracijos? Pakalbėkime apie Eritrėją
Po Vi­dur­že­mio jū­rą ke­lias die­nas bir­že­lį plau­kio­jęs dvie­jų ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų lai­vas „A­qua­rius“ įkū­ni­jo ir ilius­tra­vo ak­li­gat­vį, ku­ria­me yra Eu­ro­pos ša­lių prie­globs­čio po­li­ti­ka. Kai lai­vas ga­vo pa­vo­jaus sig­na­lą ir Li­bi­jos te­ri­to­ri­niuo­se van­de­ny­se pri­ėmė 629 as­me­nis, ke­liems iš jų rei­kė­jo me­di­ci­nos pa­gal­bos.

Tačiau Italijos ir Maltos vyriausybės susiginčijo, kuriai iš jų priklausytų priimti laivą į savo uostą, nes išgelbėti žmonės – afrikiečiai, o išsilaipinę jie turi teisę ir greičiausiai planų pasiprašyti prieglobsčio. Po „Aquarius“ panašioje padėtyje atsidūrė dar keli laivai.

Kai kalbame apie Viduržemio jūrą kertančius žmones, tampa akivaizdu, kad nesusikalbame, neturime nei bendro žodyno, nei bendro vertybinio pagrindo kaip visuomenė nutarti, kaip elgtis.

Ar įmanoma bent įsivaizduoti, kaip veiktų teisinga migracijos sistema?

„Leiskite šiems žmonėms išsilaipinti, o teisinius klausimus galėsite spręsti vėliau“, – prašė nevyriausybinės ir tarptautinės organizacijos.

Tuo tarpu migracijos priešininkai piktinosi: dar vienas būrys „nelegalų“, dar vienas „vandens taksi“, kuris migrantus perima iš žmonių gabentojų ir pristato į Europą, dar vienas kalnas pinigų visokioms paslaugoms jų labui.

Nevyriausybinės organizacijos prašo pasigailėti individų. Įvairovę pripažįstantis verslas ragina naudotis jų gebėjimais.

Vyriausybės bijo nebebūti perrinktos. Nauja Italijos vyriausybė užsibrėžė nutraukti tą praktiką, kai dauguma jūrą iš Afrikos kertančių migrantų prieglobsčio bylų pirmiausia svarstomos būtent čia. Galiausiai laivą „Aquarius“ pasikvietė Ispanija, kurioje neseniai paskirta nauja kairioji vyriausybė.

Žodynas, kuriuo kalbame apie migrantus, taip smarkiai skiriasi tarp ideologinių srovių, kad nebegalime šia tema pasikalbėti su kitaip manančiais giminaičiais, bendraklasiais ar viešosios erdvės dalyviais. Bet ar galėtume išsirinkti vieną konkretybę ir pabandyti susitarti bent dėl jos?

Kaip pavyzdį siūlyčiau Eritrėją – Rytų Afrikos valstybę, iš kurios vyrai ir moterys sprunka nuo sistemos, primenančios carinius rekrūtus Rusijos imperijoje.

Tiems, kas mokykloje skaitė su rekrūtais susijusią lietuvių literatūrą, neturėtų būti sunku įsijausti į eritrėjiečių baimę ir viltį. Jei nelengva, galiu pacituoti liaudies dainą, kurią radau tinklalapyje aruodai.lt:

Eritrėjos migrantai.

Broleli dobilėli,

O kaip augino tave

Radna motulė

[...]

Tai ji mislino,

O kad užaugsia

Jos mielas sūnelis,

O tai jis pavaduosia

Sa tikrą tėvulį.

O tai negalvojo

Ma radna motulė,

O kad eisia

Jos mielas sūnelis

Ant vožytos duonelės,

Ant mieruotos druskelės!

Kadangi pabėgusiems iš rekrūtų gresia kankinimai, daugumoje Europos šalių eritrėjiečiai pripažįstami vertais prieglobsčio. Be to, prasidėjus 2015 m. krizei, net dešinieji komentatoriai teigė, kad krikščionis, įskaitant eritrėjiečius, priimti reikėtų.

Taigi pakalbėkime apie Eritrėją. Jei sugebėsime sutarti, kaip elgtis su jos išeiviais, galbūt atrasime siūlo galą, kurio vedami kaip visuomenė išvyniosime migracijos debatų kamuolį. Šią šalį 25 metus valdo nerinktas prezidentas Isajas Afeverkis, kurio režimą Jungtinės Tautos pripažino totalitariniu. Rekrūtų tarnybos ir gyvenimo sąlygos prilyginamos vergovei ir apima ne tik karines pratybas, bet ir civilinius statybų projektus vyriausybės, taip pat karininkų naudai. Kaip rašo organizacija „Human Rights Watch“, 2015 m. Eritrėjos vyriausybė mainais už paramą pažadėjo Europos Sąjungai apriboti tarnybos laiką naujiems šauktiniams, bet vėliau apsigalvojo.

Kadangi pabėgusiems iš rekrūtų gresia kankinimai, daugumoje Europos šalių eritrėjiečiai pripažįstami vertais prieglobsčio.

Paprastai nenoras tarnauti armijoje nėra pakankama priežastis suteikti prieglobstį, bet eritrėjiečiams jis suteikiamas, nes yra įrodymų, kad dezertyrai kankinami ir kalinami be teismo. Europos prieglobsčio paramos biuras (EASO) išgirdo ir liudijimų, kad ne visi baudžiami taip griežtai, kai kurie neina į tarnybą ir dirba kitus darbus arba, pabėgę iš tarnybos, kalinami tik jei įvykdo papildomą nusižengimą. Tačiau nėra jokios teisinės struktūros, kuri numatytų teises ir bausmes, viskas priklauso nuo karininkų ir biurokratų valios. Šalyje likę dezertyrai negali legaliai įsidarbinti, nes neturi pažymos, kad atliko privalomąją tarnybą. Moterys, kurios irgi šaukiamos tarnauti, atleidžiamos nuo tarnybos, jei šaukimo metu laukiasi ar jau turi vaikų.

Valstybėje leidžiamos keturios religijos: musulmonų sunitų, Eritrėjos stačiatikių, Romos katalikų ir evangelikų liuteronų. Kitų religijų išpažinėjai persekiojami. Iš šios šalies, kurios gyventojų skaičius kiek didesnis už Lietuvos, paspruko apie pusė milijono gyventojų. Nors šaliai galioja ginklų embargas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija bendradarbiauja su Eritrėja, nes ji patogiai arti Jemeno, kuriame Saudo Arabija turi strateginių interesų. Kinijos ir kitų šalių investicijos į metalų kasyklas papildo režimo biudžetą. Gali būti, kad kai kuriose kasyklose priverstinai dirba ir rekrūtai. ES teikia finansinę paramą „migracijai valdyti“.

Pagal Eritrėjos įstatymus, legaliai išvykti iš šalies gali tik armijoje atitarnavę asmenys, be to, jie turi pagrįsti, kodėl važiuoja į užsienį. Taigi išsigelbėti nuo totalitarinės sistemos dauguma bando nelegaliais būdais. Nuteisti už nelegalų bandymą išvykti, eritrėjiečiai praranda teisę dirbti ir turėti žemės. Taigi emigrantai siekia niekada nebegrįžti (skirtingai nei nemažai Vakarų afrikiečių), išvykdami iš šalies per Sudaną į Egiptą, Libiją, Izraelį ir kitas regiono šalis. „Eurostat“ duomenimis, Lietuva per praėjusius metus gavo 30 eritrėjiečių paraiškų suteikti prieglobstį.

Ten, kur gyvenu, dviejose bažnyčiose vyksta eritrėjiečių krikščionių mišios. Plaukus dengiančios moterys su mažais vaikais laukia ant laiptų, tarp surikiuotų maldininkų batų. Iš patalpų sklinda neįprastos giesmės. Jei tai vyktų ne kryžių apsuptyje, paviršutiniška stebėtoja neatskirtų šių krikščionių nuo regiono musulmonų. Statistiškai aštuonios iš dešimties visų religijų moterų vaikystėje apipjaustomos. Kai bandau pasmalsauti apie kaimynų kultūrą, nesusikalbu su maldininkais jokia savo mokama kalba, skirtingai nei su migrantais iš Vakarų Afrikos, kurie puikiai kalba angliškai ar prancūziškai. Nespaudžiu jų ir nesistebiu, kad, po visų sunkumų patekus į nepažįstamą aplinką, norisi būti su savais, atsipalaiduoti, kuriant erdvę, kurioje bent kas nors pažįstama. Taigi jei kas nors tikisi lengvos eritrėjiečių, ypač krikščionių, kultūrinės integracijos, tegu verčiau ruošiasi – tai gali užtrukti.

Eritrėjiečiai, atvažiuojantys į Europą, greičiausiai patyrė daug prievartos (tiek „dedovščinos“, tiek išnaudojimo pakeliui), savo akimis matė mirtį ir žiaurumą, kurį reikėjo detaliai atpasakoti per prieglobsčio bylos nagrinėjimą. Jiems reikės kompleksinės psichologinės ir tarpkultūrinės pagalbos bei profesinio orientavimo. Ar kaip visuomenė, kurios ne viena karta mokykloje skaitė liaudies dainas ir graudinančią prozą apie rekrūtus, galime užjausti šiuos žmones? Ar realistiška išgelbėti visus rekrūtus? Ar galime tikėtis, kad politika pasikeis, jei dar daugiau žmonių išvyks? Ar sąžininga neteikti paramos, kol žmonės šalyje kankinami ir kalinami be teismo?

Kviečiu įvairių pažiūrų komentatorius labai konkrečiai padiskutuoti, kaip turėtume elgtis šiuo atveju. Jei sugebėsime rasti bendrą diskusijų pagrindą dėl Eritrėjos, galbūt savo diskusijose susprogdinsime kelis burbulus, už kurių ribų vengiame diskutuoti, ir rasime bendrą žodyną.