Negailestinga karo realybė: kaip buvo išlaisvintas Mosulas
Mo­su­le vy­ku­sio mū­šio me­tu „The Guar­dian“ žur­na­lis­tas Ghait­has Ab­du­las-Aha­das ėjo pa­skui Ira­ko pa­jė­gas pa­sku­ti­nė­se ko­vo­se su „Is­la­mo vals­ty­be“ (ISIS ar­ba „Daesh“) ir fik­sa­vo ne tik per­ga­lę Mo­su­le, bet ir po to pra­si­dė­ju­sią nau­ją smur­to ban­gą.

Labai karštą praėjusių metų liepos mėnesį Mosule vykusių mūšio metu grupė Irako kariškių pietavo rekvizuotame civilių name, netoli Al-Nuri mečetės, kurioje prieš trejus metus ISIS lyderis paskelbė apie naujo kalifato sukūrimą, griuvėsių.

Jūs turite susitvarkyti su sulaikytaisiais. Negalime jų laikyti dėl žmogaus teisių tarnybų ir Raudonojo kryžiaus patikrinimų.

Prie stalo sėdėjo vadas, o šalia jo du majorai. Likę kariškiai buvo susodinti pagal rangą. Vadas, kuris stengėsi numesti svorio, uždraudė savo virėjui tiekti mėsą, bet šįvakar buvo ypatinga proga. Dieną prieš jo kariuomenės padalinys išlaisvino dar vieną Mosulo senamiesčio gatvę. Nuostolių buvo išvengta. Šventės metu ant stalo buvo ne tik duona, bet ir troškinta egzotiška daržovė okra, skrudinta mėsa, susmulkinta ir patiekta su ryžiais, pagardinta riešutais ir razinomis.

Per pastaruosius aštuonerius mėnesius, kai vadas ir jo vyrai pradėjo kovą Mosule, ISIS kovotojai susikoncentravo senamiestyje tarp Tigro upės ir žengiančių į priekį kariuomenės bei policijos pajėgų. Tūkstančiai ISIS kovotojų, kurie 2014 m. užėmė miestą, dabar buvo įkalinti, gyveno be vandens ar elektros energijos, mažėjo maisto ir vaistų atsargos, kiekvieną dieną ir naktį juos bombardavo JAV bepiločiai orlaiviai ir reaktyviniai lėktuvai. Tūkstančiai civilių taip pat pateko į apsuptį. Kai kurie jų sugebėjo pabėgti, bet buvo nualinti troškulio ir nuolatinio bombardavimo.

Tą vakarą per vakarienę susirinkę kariškiai buvo karo su ISIS veteranai. Tačiau niekas neprilygo tam, ką jie per pastaruosius keletą savaičių patyrė Mosule. Jie kovojo siaurose gatvėse, senuose akmeniniuose namuose, sudėtinguose tunelių ir rūsių tinkluose. Puolimo pažanga buvo matuojama metrais, o nuostolių kiekis buvo didžiulis.

„Mūsų laukia dar vienas mūšis, o Mosulas bus visiškai išlaisvintas, jei Alachas to nori“, – pasakė vadas, kai pradėjo valgyti. Kapitonas, kuris vis dar neatsigavo po neseniai patirto sužeidimo, pridūrė: „Mūsų tėvai kalbėjo apie Irano ir Irako karą, kaip apie „ilgą“ karą. Tai tęsėsi aštuonerius metus. Na, netrukus šis karas su ISIS jį pranoks“.

Juokdamasis vadas paprašė kolegų atsidaryti karinius žemėlapius savo telefonuose ir paaiškino kitos dienos išankstinį planą. „Jūs užimsite šį pastatą, pradėsite šaudyti čia ir čia gatvės kampuose, – sakė jis, nurodydamas jiems gatvės koordinates. – Jūs eikite link šio aukšto pastato. Jūsų flangai bus apsaugoti kitų karinių padalinių. Kai užimsite pastatą, su savo snaiperiais dominuosite visoje teritorijoje ir per kelias valandas galėsite pasiekti upę.“

Ką daryti su belaisviais?

Prieš išsiskirstant žemesnio rango kariškis vardu Taha paklausė vado: „Pone, ką mes darysime su dviem sulaikytaisiais?“ Šie kirto fronto liniją naktį ir priėjo pastogę su civiliais, kurie juos demaskavo. „Mes bandėme juos perduoti žvalgybos tarnybai, bet jie atsisakė juos paimti“, – pridūrė Taha.

„Taip, – atsakė vadas, – Jie man pasakė: „Jūs turite susitvarkyti su sulaikytaisiais. Negalime jų laikyti dėl žmogaus teisių tarnybų ir Raudonojo kryžiaus patikrinimų.“

„Mes dirbome su jais visą naktį, – pasakojo toliau Taha. – Vienas galų gale prisipažino, kad jis buvo su „Daesh“, bet sakė, kad pasitraukė iš ten prieš du mėnesius“.

Tuo metu visi kambaryje pradėjo juoktis. „Kitas, – tęsė Tahą. – Mes jį smarkiai mušėme, bet jis neatgailavo, todėl manau, kad jis yra nekaltas.“

„Tiesiog juos pribaik“, – atsakė majoras.

„Paleiskite vieną ir pribaikite kitą“, – galutinį nuosprendį paskelbė vadas.

Mirtini juokeliai

Po šio sakinio kilo klausimas, kam atiteks garbė nužudyti ISIS kovotoją. Kifah, aukštas ir liesas kareivis, stovėjo prie stalo ir pasiprašė, tačiau Taha pasiūlė atiduoti kalinį kapitonui, kuris vis dar verkė dėl savo brolio mirties, kurį prieš mėnesį nužudė ISIS.

„Skambinkite jam ir atiduokite jam sulaikytąjį“, – įsakė vadas, pakilęs nuo savo kėdės. Karininkai irgi greitai pakilo.

Kaimyniniame name du sulaikytieji sėdėjo kampe. Kitame kambaryje kariai vaikščiojo pirmyn ir atgal, nekreipdami dėmesio į du belaisvius.

„Jis yra sužeistas kovotojas, – sakė vienas kareivis. – Nešk jį ten, kur yra jo broliai.“ Du vyrai padėjo sužeistajam atsistoti ir nuvedė jį per gatvę į tuščią parduotuvę, kur jis buvo nušautas.

Netrukus Taha įėjo į kambarį ir sugriebė jaunesnio vyro, kuris turėjo būti paleistas vado įsakymu, galvą. Jis buvo taip smarkiai sumuštas, kad jo dešinės akies vietoje matėsi tik kraujas, o jo lūpos buvo mėlynos, ištinusios. „Eh, tu netekai akių, kas tau taip padarė?“ – juokdamasis paklausė Taha.

Iš grupės kareivių pasisakė labai lieknas kareivis.

„Kodėl? Kodėl tu taip padarei šiam vargšui piliečiui?“, – toliau juokavo Taha, o kareiviai taip pat juokėsi. Jaunas sulaikytasis žiūrėjo į kareivius.

„Tu, – pasakė Taha kitam belaisviui. – Eik su manimi.“ Kai jie išėjo į gatvę, du kariai sugrūdo kalinį į „Humvee“ galą ir jis buvo nuvežtas kaip dovana dėl brolio liūdinčiam kapitonui.

Kai „Humvee“ išvažiavo, buvo atvežtas antrasis kalinys. Kareiviai jį nustūmė į tamsią gatvę ir pasakė kuo greičiau bėgti. Jei jis sugrįš, jie jį nušaus. Žmogus paniro į tamsą, vilkdamas savo sužeistą kūną, jam grėsė sulaikymas ir kankinimas, jei jį sulaikytų kiti Irako kariuomenės padaliniai.

Kitą rytą Taha ir du pareigūnai nuėjo į senamiestį, norėdami ištirti fronto liniją prieš būsimą mūšį. Jie vaikščiojo gatvėmis, kuriose galima buvo pamatyti automobilių ir sunkvežimių liekanas, sugriautus namus ir kraterius, paliktus smūgių iš oro. Kai jie pasiekė alėjos galą, išgirdo moters riksmus.

Kareivis iš kito padalinio tempė liekną jauną moterį už rankos. Jos marškinėliai buvo suplėšyti, o šalikas nukrito ant peties, matėsi ploni plaukai. Ji bandė priešintis, stovėjo basa ant akmenų, raudodama ir prašydama pagalbos, tačiau karys įstūmė ją į subombarduotą namą. Du kariai, kurie sekė paskui jį, papasakojo, kad jie žino, jog moteris buvo kartu su „Daesh“, nes pas ją rado „penkis ryšulius“ – 50 000 JAV dolerių. Mosulas buvo turtingas miestas ir kadangi Irake nėra bankinės sistemos, moteris galėjo visas savo šeimos santaupas laikyti grynaisiais pinigais, tačiau po trejų metų ISIS valdymo dauguma miesto gyventojų pardavė viską tam, kad galėtų išmaitinti savo šeimas. Be to, visi, kurie turėjo pakankamai pinigų tam, kad galėtų išvykti, tai jau buvo padarą. Taigi buvo įtariama, kad moteris yra susijusi su ISIS.

Karininkai burbėjo dėl laimingo kareivio, kuris „užkliuvo“ už pinigų. „Ir jam taip pat atiteko moteris“, – pridūrė vienas jų.

„Ar tu matai, kokia ji yra negraži?“ – atsakė kitas ir jie nusisuko bei išėjo.

Visi jūs „Daesh“!

Jie sustojo Didžiojoje Al-Nuri mečetėje, kurioje 2014-aisiais ISIS lyderis Abu Bakras al-Baghdadi kreipėsi į savo pasekėjus, tam, kad nusifotografuotų griuvėsiuose. Viduramžių al-Hadba minaretas, kuris ilgai buvo miesto simbolis dėl jo elegantiško dizaino ir žinomos pasvirusios formos, dabar buvo 800 metų senumo plytų krūva. Birželio viduryje jis buvo susprogdintas atsitraukiant ISIS kovotojams.

Už griuvėsių buvo pastatyti namai, bet net pagal Mosulo standartus jie atrodė apgailėtini. Kareivis, nešantis senyvo amžiaus moterį, sustojo kelio viduryje, norėdamas pailsėti. Ji prisilietė prie jo, bijodama, kad jis gali palikti ją šios beprotystės viduryje. Taha priėjo prie kareivio ir ištiesė jam ranką. Kartu jie nunešė senutę į namą, kur medikai teikė pagalbą kitiems civiliams.

Juos sekė moters duktė, kuri laikė Koraną rankose, ir jos sužeistas brolis, gulintis ant neštuvų, kuriuos nešė du kariai. Matėsi jo kaulai, dešinė koja buvo sutvarstyta ir jis turėjo seną randą ant pilvo. Dabar kiti kareiviai susidomėjo juo, lietė jį ir pradėjo klausinėti apie jo sužalojimus.

„Jis bandė iš upės atsigerti vandens, o tuo metu snaiperis šovė į jį“, – šaukė ir verkė jo sesuo, o jos brolis gulėjo ant neštuvų, švelniai šypsodamas.

„Jis yra sužeistas kovotojas, – sakė vienas kareivis. – Nešk jį ten, kur yra jo broliai.“ Du vyrai padėjo sužeistajam atsistoti ir nuvedė jį per gatvę į tuščią parduotuvę, kur jis buvo nušautas.

Moterys šaukė, maldavo ir raudojo, tačiau kariai nieko nepaisė. „Tu esi „Daesh, – pareiškė vienas kareivis. – Visi jūs senamiestyje esate „Daesh“!“

Pažvelk pro langą, supuvęs kūnas guli ten. Tai buvo vienas iš tavo žmonių. Mes jį paėmėme į nelaisvę prieš kelias dienas, jis taip pat atsisakė prisipažinti.

Vienas iš veiksnių, kuris padėjo ISIS perimti Mosulą, buvo irakiečių kariuomenės ir saugumo pajėgų, dislokuotų mieste, elgesys. Jie elgėsi kaip okupacinės pajėgos. Todėl mūšio dėl Mosulo pradžioje Irako kariuomenė ir policija bandė keisti vyraujantį įvaizdį, rūpinosi, kad būtų išsaugota civilių gyventojų gyvybė. Kariai ir karininkai naudojo savo transportą tam, kad padėtų žmonėms evakuotis, siūlė vandens ir medicininę pagalbą. Tačiau senamiestis buvo laikomas paskutiniu ISIS prieglobsčiu ir beveik kiekvienas gyventojas – įtariamuoju.

Irako pajėgos mūšyje dėl Mosulo/ "Scanpix" nuotrauka

Kaip išgauti „prisipažinimą“

Grįžę iš senamiesčio Irako kariškiai nuėjo į seno akmeninio namo rūsį, kur kareiviai gulėjo ant purvinų čiužinių. Musės ropojo ant išmestų maisto paketų ir dešimtys tuščių plastikinių butelių gulėjo tarp moteriškų drabužių ir kitų namų apyvokos daiktų.

Tada per raciją pasigirdo žodžiai: „Mes sugavome „Daesh.“

Taha sugriebė rac

iją ir tarė: „Atvesk jį pas mane.“

Kambaryje tvyrojo jaudulys. „Šiandien mūsų laukia vakarėlis!“, – šuktelėjo Taha.

Po pusės valandos kareivis į kambarį atvedė senyvą žmogų ir pargriovė jį ant grindų. Vyras atrodė nualintas, po jo marškinėliais raumenys buvo įtempti ir liesi. Jo šilkiniai pilki plaukai, banguojanti, rausva barzda ir juodi ratai aplink dideles, tamsias akis suteikė jam XIX a. rusų revoliucionieriaus išvaizdą. Kareivis pasakė, kad jis buvo pastebėtas bandant kartu su civiliais palikti ISIS teritoriją, tačiau, pamatęs kareivius, jis bandė pabėgti.

„Kas tu esi?“, – griežtai paklausė Taha.

„Aš esu ligoninės medikas, prašau patikrinkite mano kortelę“, – atsakė kalinys.

„Kur tavo asmens tapatybės kortelė?“, – paklausė Taha.

„Ją paėmė ISIS kovotojai, kad užkirstų kelią mums išvykti“, – atsakė vyras.

„Atėmė ISIS vyrai, ar tu ją sunaikinai tam, kad paslėptum savo vardą? Iš kur mes galime žinoti, ar nesi ISIS vadas?“, – neatlyžo Taha.

„Aš esu medikas, aš jums sakau. „Daesh“ privertė mane eiti į senamiestį ir dirbti jų lauko ligoninėje. Aš ten gydžiau sužeistus civilius ir taip, aš pasakysiu jums atvirai, taip pat gydžiau kai kuriuos jų kovotojus, nes jie mane privertė, bet aš nesu „Daesh“, pone, aš iš tikrųjų jų nekenčiu“, – kalbėjo sulaikytasis.

„Tu esi melagis“, – toliau spaudė Taha.

„Aš prisiekiu Imam Abbas ...“, – pradėjo kalbėti žmogus, tačiau nespėjo užbaigti sakinio, kuriame minimas vienas labiausiai gerbiamų šiitų veikėjų, nes Taha smarkiai smogė jam į veidą.

„Netark šių vardų, tu esi purvinas gyvūnas“, – smūgį palydėjo kariškio žodžiai.

Tariamas medikas atsikėlė, iš jo veido buvo aišku, kad jis įžeistas. „Bet aš esu vyresnio amžiaus“, – tyliai pasakė jis, pagaliau šiek tiek nusišypsodamas. Akimirka, kai jis galėjo išgelbėti save, praėjo.

Taha ir kariai ištempė senį iš rūsio į apleistą namą prie didelės senovinės bažnyčios. Kariai stovėjo aplink: „Yalla seni, kodėl tu neprisipažįsti tam, kad mes galėtume tave išsiųsti iš čia?“

Senas vyras, vis dar šypsodamasis, atsakė: „Kaip aš galiu prisipažinti padaręs tai, ko nedariau? Kaip galiu pakenkti sau?“

Stambus kareivis paėmė trumpą, storą metalinį vamzdį ir pradėjo badyti senojo vyro kelius. „Pažvelk pro langą, supuvęs kūnas guli ten, – pasakė jis. – Tai buvo vienas iš tavo žmonių. Mes jį paėmėme į nelaisvę prieš kelias dienas, jis taip pat atsisakė prisipažinti.“

Šis lėtai atsimerkė, akys iš pradžių atrodė tarsi apsvaigusios, o vėliau matėsi pyktis. Jis pravėrė burną, tamsus darinys iš mėsos, kraujo ir didelių, blizgančių netikrų dantų nukrito ant jo krūtinės ir grindų.

Suimtasis pakėlė galvą ir pažiūrėjo pro langą. Ištinęs, suiręs, pajuodavęs kūnas gulėjo po deginančia vasaros saule prie namo. Senis pasisuko šypsodamasis, bet dabar jau iš baimės. „Aš esu tik medikas“, – sušuko jis. Taha taip smarkiai spyrė jam į veidą, kad jis nukrito ant nugaros ir nejudėjo. Sekundei visi esantys kambaryje pamanė, kad senis miręs.

„Pilkite ant jo vandenį, jis apsimeta“, – piktai pasakė Taha.

Vienas karys pakėlė vyrą ir pasodino. Šis lėtai atsimerkė, akys iš pradžių atrodė tarsi apsvaigusios, o vėliau matėsi pyktis. Jis pravėrė burną, tamsus darinys iš mėsos, kraujo ir didelių, blizgančių netikrų dantų nukrito ant jo krūtinės ir grindų.

„Ha, ar tu prisipažinsi?“, – pasakė kareivis, laikantis metalinį vamzdį.

„Aš neturiu ką pasakyti“, – ištarė žmogus, kraujas liejosi jam iš burnos. Taha linktelėjo stambiam kareiviui, kuris patempė senį už kojų ir vienu greitu judesiu išstūmė jį pro langą, bet laikė kojas. Senas žmogus kabėjo svyruodamas.

„Ar dabar ruošiesi prisipažinti? – paklausė kareivis. – Kas dar tau liko?“

„Kaip galiu pakenkti sau?“, – senojo vyro balsas buvo vos girdimas.

Įdomu, ar Dievas vieną dieną mus nubaus už visus šiuos nužudymus. Ar mes išeisime iš proto ar kažkas įvyks dar blogesnio?

Tame tamsiame kambaryje kareiviai ir karininkai pažiūrėjo į seno žmogaus kojas, purvinas ir įtrūkusias, keletą sekundžių, o po to jos pradingo už lango. Jis nukrito į kiemą. Kareivis, kuris jį paleido, išlindo pro langą su savo kulkosvaidžiu ir į kūną paleido kulkų seriją. Parako dūmų debesys užpildė kambarį. Kareivis pasižiūrėjo pro langą ir paleido dar dvi kulkas.

„Šios dvi į kojas, jei jis panorėtų eiti namo“, – juokdamasis pareiškė kareivis.

Pagal „Al Qaeda“ principus

Kariškiai grįžo atgal. Švelniai šypsodamasis Taha pasakė: „Įdomu, ar Dievas vieną dieną mus nubaus už visus šiuos nužudymus. Ar mes išeisime iš proto ar kažkas įvyks dar blogesnio?“

„Jis yra man penktas nuo Mosulo mūšio pradžios, – tęsė Taha. – „Al Qaida laikosi vieno gero principo: jei jie kažką įtaria ar turi minimaliai įrodymų prieš jį, jie jį baudžia. Jie sako, kad jei jis kaltas, jis to nusipelnė, jei jis nekaltas, jo kraujas bus išvalytas, o vėliau jis paklius į dangų. Aš laikausi to paties principo.“

Kitą rytą, prieš aušrą, kambariuose, apšviestose mirgančios generatoriaus šviesos, mūšiui ruošėsi dvidešimt kareivių. Jie miegojo priekinėje linijoje, pasiruošę atakuoti, išlindus pirmiesiems saulės spinduliams. Prieš apsivilkdami savo uniformas ir paimdami ginklus į paskutinį mūšį, šie liesi jaunuoliai atrodė nekalti, netgi pažeidžiami. Kaip ir didelė, disfunkcinė šeima, besiruošianti į iškylą, kareiviai barėsi ir stumdėsi. Kažkas šaukė ir ieškojo savo naktinio matymo akinių. Kitas ieškojo dėžės su dūmų granatomis. Galų gale akiniai buvo rasti, bet be akumuliatorių. Kiti kareiviai supakavo rankines granatas ir vandens butelius į savo krepšius, pritvirtino šaudmenis prie savo liemenių ir bandė valgyti pasenusius sumuštinius su sūriu.

Galų gale kariai suformavo ilgą liniją ir nukeliavo į senojo Mosulo griuvėsius. Metalinių šaudmenų dėžės ir krepšiai skelbė apie jų atvykimą, kaip kalnų ožkų varpai. Aplink gulėjo kūnai, jie buvo išsibarstę kaip duonos trupiniai, vedantys į priekį. Kai kyla saulė, virš griuvėsių galima pajusti mirusiųjų kvapą, kuris privilioja musių pulkus. Vienas jaunas kareivis apsivėmė. Kariai stovėjo, stebėdami jį bejėgiškai. Jie tylėjo. Jų linksmumas dingo, jie paniuro. Jie troško kulkų ir sprogimų garsų ir bijojo tylos prieš mūšį.

„Jei kažkas šiandien yra sužeistas, jis, tikriausiai, mirs ir nepasiekęs ligoninės“, – sakė vienas veteranas karys.

„Kodėl jie siunčia mus taip greitai ir net neužtikrina tiekimo linijos?“ – pasakė dar vienas kareivis.

„Taigi tam, kad vadai galėtų greitai pasiekti upę ir nusifotografuoti“, – atsakė kažkas.

5 valandą kareiviai pakilo ir pajudėjo link aukšto pastato, kuriame kažkada buvo medicinos klinikos ir laboratorijos. Šiandien pastatas buvo panašus į sunaikintą rėmą, jo grindys buvo išklotos medicininiais įrašais, rentgeno nuotraukomis, vaistų dėžėmis ir yrančiais kūnais. Ant sienų buvo instrukcijos moterims gydytojoms, sudarytos ISIS moralinės policijos vado Hissbo. Buvo liepiama visada dėvėti nikabą, netgi apžiūrint moteriškos lyties pacientus.

Kai buvo duotas įsakymas atakuoti, vyrų kolonoje kiekvienas, laikydamasis už pečių priekyje esančiam vyrui, ramiai judėjo į pastato priekį ir atsistojo už pasuktos užsklandos. Ankstyvo ryto saulė, patenkanti per tūkstantį kulkų padarytų skylių, nušvietė kareivių veidus ryškiai oranžine šviesa.

ISIS/ "Scanpix" nuotrauka

Kaip vyksta ataka

Per gatvę perbėgo pirma kolona, per nuolaužų kalną pateko į vidų. Antra kolona ėjo iš paskos, vienas po kito. Pirma įėjo, sekė antroji, tada trečioji. Staiga atskrido snaiperio kulka. Trečiasis kareivis nukrito, o ketvirtasis nubėgo ištempti jį. Staiga atskrido antroji snaiperio kulka ir kliudė pagalbininko koją. Jis nušliaužė atgal ir ataka baigėsi.

Kariškiai per raciją pareikalavo, kad amerikiečiai iš oro sunaikintų snaiperį. Smūgis iš oro buvo suduotas po penkių minučių, bet snaiperio šūvių garsas vėl atsinaujino. Bandydami atspėti snaiperio poziciją, pareigūnai pareikalavo antro smūgio, arčiau jų užimto pastato. Kareiviai ir karininkai užėmė koridorius. Pastatas smarkiai drebėjo, o ore – tankūs tamsiai pilkų dulkių debesys. Buvo mestos dūmų granatos, debesys pasidarė oranžinės ir geltonos spalvos, miręs kareivis, kuris buvo nešamas keturių vyrų, tapo pirmąja dienos auka. Kai dulkės prasisklaidė, snaiperis vis dar buvo ten.

Dvidešimt kareivių, kurie sugebėjo praslysti pro snaiperį ir kirsti gatvę, susiskirstė į tris grupes. Vienas nuėjo į dešinę, link didelio bažnyčios komplekso, kitas buvo iš kairės ir perėmė daugiaaukščius pastatus, o viduryje – Taha ir keturi kiti kariai pajudėjo į priekį. Jiems vadovavo pagyvenęs ūsuotas vyras ir kvadratiniais pečiais, vietinių kovotojų grupės narys. Jis padeda kariuomenei, nes nori atkeršyti už ISIS nužudytus giminaičius. Senas vyras vaikščiojo užtikrintai, ištiesęs nugarą, per nuolaužas nutiesdamas sau kelią, tarsi vaikščiodamas savo sode. Eidami palei sieną kareiviai sekė paskui, tik šiek tiek išlaikydami atstumą.

„Mano broli, mano broli, kas čia yra?“ – šaukė senas vyras. „Brolis“ – kreipinys tarp džihado kovotojų.

Taha ir jo kariai sustojo, kad pasiaiškintų, kur yra jų taikinys. Žemėlapiai, kuriuos jie turėjo savo telefonuose, mažai priminė jų sunaikintos teritorijos topografiją. Senas vyras atkreipė dėmesį į šiukšlių krūvą ir sakė, kad ten gyveno. Išgirdę garsus, ISIS kovotojai, kurie slėpėsi už kalnelio, pradėjo šaudyti. Du kareiviai nuropojo prie krašto, pakėlė savo ginklus ir nukreipė juos į gatvę. Trečias numetė rankinę granatą. Po kelių tylos sekundžių granatos kritimo vietoje sprogo nuolaužų fontanas.

Šaudymas tęsėsi. Tarp šūvių kariai girdėjo, kaip „Daesh“ kovotojai šaukia vienas kitam.

„Tylėk“, – paliepė jaunesnysis pareigūnas. Kareiviai stovėjo ir klausėsi. Iš kažkur tiesiai už piliakalnio jie išgirdo: „Abu Yussufai, Abu Yussufai, kur esi?“ Tai buvo jaunas ISIS kovotojas, kuris supanikavo.

Senis nuėjo prie pastato krašto ir pradėjo rėkti: „Mano broli, mano broli, kur esi?“. Tada senukas nurodė langą ir pasakė kareiviams: „Jis ten.“

„Duok man granatą“, – paliepė kareivis ir gavo savadarbį C4 sprogmenį. Kareivis pasilenkė ir nurideno ją, o po to įvyko didžiulis sprogimas. Kulkos skraidė virš galvų. Vėl buvo girdimas balsas už piliakalnio, atkaklus, šaukiantis pagalbos.

„Grįžk atgal ir pasikalbėk su juo“, – pasakė Taha senam vyrui.

„Mano broli, mano broli, kas čia yra?“ – šaukė senas vyras. „Brolis“ – kreipinys tarp džihado kovotojų.

„Tai aš, broli. Ateik ir padėk man, – atsakė silpnas balsas. – Aš esu čia.“

„Ar tu vienas?“ – paklausė senis.

„Taip, taip, broli, aš esu vienas, tiesiog ateik“, – atsakė balsas.

Kareivis numetė dar vieną bombą.

Po kiekvieno sprogimo civilis šaukė, „brolis“ atsiliepinėjo, o kareivis metė bombas.

Vadas per raciją paprašė judėti į priekį. „Pas mus pakliuvo į nelaisvę kovotojas“, – atsakė jaunesnysis pareigūnas.

„Na, jūs sprendžiate šią problemą jau valandą. Darykite ką nors“, – šaukė vadas.

„Brolis“ nutilo.

„Gal jis miręs“, – svarstė senis.

Jis ir dar du kareiviai buvo nusiųsti patikrinti.

„Būkite atsargūs, kiekviename žingsnyje“, – įspėjo Taha. Jie nerado nieko, nei mirusio, nei pakliuvusio į nelaisvę.

Troškulys nugalėjo savisaugos jausmą

„Negalime čia likti, mus nušaus, – pareiškė Taha. – Eik į tą namą.“ Vyrai pradėjo lipti per dar vieną nuolaužų kalną, slidinėjo ant puodų, plytelių šukių ir baldų. Lėtai atidarė priekines duris. Prie įėjimo į namą stovėjo nedidelė mėlyna plastikinė statinė, pripildyta drumzlino nemaloniai kvepiančio vandens. Tamsi plėvelė plūduriavo viršuje. Kariškiai buvo ištroškę. Iš pradžių jie dvejojo, bet vėliau pasilenkė, priėjo prie statinės ir pradėjo gerti.

„Negerkite jo, – įspėjo sakė Taha. – Tai purvinas vanduo. Tiesiog sudrėkinkite lūpas, kitaip jums prasidės viduriavimas.“

Nepaisydami jo, kareiviai apsitaškė veidus ir godžiai gėrė toliau.

Jie sėdi centrinėje būstinėje, oro kondicionieriai pučia orą ant jų veidų, jie geria arbatą ir šaltą vandenį bei įsakinėja mums.

Namas buvo mažas: du kambariai. Vienas kambarys sugriuvo, o kitame – jaunesnysis karininkas, kariai ir senukas apsistojo. Už namo buvo girdimas sprogimų keliamas triukšmas, automato šūviai ir oro atakos. Tame pačiame rajone vyko mažiausiai penkios kovos.

„Nusileisk ir patikrink, ar rūsys švarus“, – įsakė Taha. Du pavargę kareiviai nuėjo link apgriuvusių laiptų.

„Pone, – kalbėjo Taha per raciją. – Pone, ar mes gausime kokią nors paramą? Čia tik penki, mes laukiame kitų padalinių.“

„Laikykitės. Parama atkeliauja“, – atsakė vadas.

„Ir vandens, pone, vyrai yra ištroškę“, – pridūrė Taha.

Apačioje buvo girdimas baldų ir puodų žvangėjimas. Kiemas buvo tuščias. Du kareiviai nuėjo prie durų, vedančių į rūsį. „Būkite atsargūs, – šaukė civiliai gyventojai iš viršutinio aukšto. – Šioje teritorijoje vis dar slepiasi šeimos.“

Rūsio durys sugirgždėjo, kai jie lėtai atidarė jas.

„Jei jie mirs, – juokavo kareivis iš aukščiau esančio aukšto, – Jie bus kankiniai Alacho akyse.“

Tyla, po to – sprogimas. Du kareiviai nubėgo laiptais, vienam ant veido buvo kraujo, jis laikė suspaudęs sužeistą ranką ir vilko savo ginklą. „Aprišk ją, aprišk“, – prašė jis.

„Rūsyje nieko nebuvo – jie į mus šaudė iš angos sienoje, vedančios į alėją. Jie yra alėjoje, – pareiškė antrasis kareivis, perrišęs bendražygio sužeistą ranką. – Jų pozicija yra aiški, kulkos pradėjo skristi į kiemą iš kelių krypčių.“

„Pone, pas mus vienas sužeistas žmogus, ir mes esame apsupti“, – per raciją kalbėjo Taha.

„Nurodyk man priešo koordinates“, – pasigirdo atsakymas.

„Kur jie yra?“, – Taha paklausė kareivio.

„Iš kur aš galiu žinoti? Jie šaudė už sienos“, – atsakė karys.

Jie nurodė spėliodami koordinates 50 metrų tikslumu. Švilpimas, po jo – sprogimas, kuris sudrebino namą. Siena nukrito.

Po pusvalandžio dar nebuvo žinių apie pastiprinimą. „Vyrukai, mes negalime tiesiog sėdėti čia. Mes prarasime visą savo įdirbį, judėkime, – įsakė Taha. – Du iš jūsų eikite iš tos pusės ir aplink, o mes persikelkime į kitą namą.“

Jie paskirstė rankines granatas ir ruošėsi judėti, kai pasigirdo sunkiojo kulkosvaidžio garsai. Netrukus 15 Irako armijos kareivių įsiveržė į kambarį. „Pasiskirstykite, – suriko jų vadas. – Ir stebėkite duris.“

Buvo tikras chaosas: kareiviai šaukė ant savo karininkų, o tie atsisakinėjo vykdyti vado įsakymus, kuriuos šis dalino per raciją. Pastatas, kurį jie buvo užėmę anksčiau, padegė ISIS kovotojai. Du vyrai sudegė. Dabar kariai nenorėjo, kad tai pasikartotų.

„Pone, aš negaliu judėti toliau, mes esame apsupti. Kitame batalione buvo sužeistas žmogus, ir jie netgi negali evakuoti jo, – šaukė Taha per raciją. – Tu arba atsiųsk mums pagalbą, arba duok leidimą trauktis. Mes net negalime evakuoti sužeistųjų.“

Aukštieji vadai, „žaisdami“ su virtualiais žemėlapiais, neturėjo net menkiausio supratimo apie realią padėtį mieste.

„Ar manote, kad jie rūpinasi mumis?, – kalbėjo kareivis. – Jie sėdi centrinėje būstinėje, oro kondicionieriai pučia orą ant jų veidų, jie geria arbatą ir šaltą vandenį bei įsakinėja mums.“

Du kartus Taha ir jo vyrai bandė rasti išėjimą, bet kiekvieną kartą patekdavo į ISIS kovotojų ugnį.

Jei mes pasiliksime čia, jie naktį iššaudys mus vieną po kito, – paragino kitas. – Mes galime nurodyti šio namo koordinates.

„Jie bando mus nužudyti“, – pasakė Taha. Jis pliaukštelėjo per kaktą ir nukrito ant grindų, kur vyrai gulėjo susispaudę, o nemažai kitų vyrų stovėjo prie durų, negalėdami rasti vietos atsisėsti. Dabar namas buvo apsuptas, o po pietų iš plastikinės statinės ištekėjo net ir nemalonaus skonio vanduo. Kai kurie išėjo į vidinį kiemą ieškodami vandens, o likusieji duso karštyje. Senukas grįžo iš žvalgybos ir įspėjo, kad ISIS padalinys juda link jų. Pareigūnai prie langų patalpino du automatus ir snaudė toliau. Amerikos reaktyviniai lėktuvai kas 15 minučių siuntė raketą ar bombą. Po kiekvieno sprogimo tyloje vienintelį garsą kėlė žiebtuvėliai, vyrai daug rūkė.

Laikinoje ramybėje, kai net tie, kurie saugojo langą, užmigo, pasigirdo dūžtančio stiklo ir kažko krentančio garsas už kambario ribų.

„Gulkitės. Tai – granata“, – šaukė kareivis.

Sprogimas, tuomet kulkų garsai, jos varpė lubas, sienas ir skriejo virš kareivių galvų. Vyrai susigrūdo vienas ant kito, bandydami uždengti save.

„Aš sužeistas“, – šūksniai nuskendo chaose. Du kariai, stovintys kampuose, paleido ugnį iš sunkių automatinių šautuvų į kiemą. Kulkos pasipylė į namus iš dviejų kitų krypčių. Dar viena granata buvo mesta, bet sprogo tiesiog už lango.

„Tu kraujuoji, judėkime“, – sakė balsas. Kažkas prislinko prie įėjimo ir numetė dūmų granatą, o po jų uždanga kareiviai pabėgo. Taha ir jo keturi vyrai pasiliko, šaudydami iš automatų pro langą į kiemą.

„Mes turime išeiti. Pas mus liko tik viena dėžė šovinių, nebėra granatų“, – pasakė vienas kareivis.

„Jei mes pasiliksime čia, jie naktį iššaudys mus vieną po kito, – paragino kitas. – Mes galime nurodyti šio namo koordinates.“

Taha nenorėjo pasitraukti ir prarasti teritoriją, kurią užimti prireikė visos dienos, bet jo kovotojai nesiruošė žaisti. Jie klupinėjo priešais namus atviroje teritorijoje, slysdami ant nuolaužų, krisdami. Po kelių minučių jie grįžo į perkrautą kambarį, kuriame prasidėjo jų diena.

Kariai buvo sužeisti, išsekę, ištroškę ir pavargę. Visai nebuvo vandens, maisto ir jokių būdų, kaip evakuoti sužeistus, kurie sėdėjo pavėsyje, kraujuodami ir dejuodami. Nepaisant pusės tuzino oro atakų, snaiperis vis dar kontroliavo gatvę, uždarydamas vienintelį tiekimo maršrutą. Kitoje gatvės pusėje esantys kareiviai stovėjo ant didelių balkonų, mesdami plastikinius vandens butelius jiems. Dauguma butelių sudužo, vertingas skystis buvo išpiltas ant griuvėsių, arba jie nukrito ant žemės, kur nebuvo žmonių. Butelius, kurie nesudužo, greitai surinko ir išgėrė kariai, atsakingi už jų surinkimą išsekusiems draugams. Gatvėje buvo pririšta virvė, ant jos pakabinti du plastikiniai maišai, užpildyti vandens buteliais; jie lėtai slydo, bet nepasiekė kareivių, nes snaiperis šovė ir nukirto virvę.

„Dėl viso šito chaoso mes greitai liksime be tiekimo linijos“, – sakė vienas kareivis.

Nepaisant viso to, vadas šaukė vis naujus įsakymus per raciją, reikalaudamas, kad vyrai vėl eitų į priekį. „Kas jums davė nurodymus atsitraukti?“, – klausė jis.

„Pone, pas mus sužeisti keturi“, – išgirdo atsakymą jis.

Mosulas / "Scanpix" nuotrauka

Įsakymams paklūsti – reiškia žūti

Generolai reikalavo daugiau atakų iš oro. Kiekvieną kartą, kai jie girdėdavo raginimą pasislėpti, vyrai susigūždavo ir laukdavo, kol didžiulis sprogimas sukrės pastatą, o gatvėje išsisklaidys dulkių, betono ir dūmų debesys. Kiekvienas oro smūgis sumaišydavo žemę ir betoną, keisdamas kraštovaizdį, kurį buvo vis sunkiau įveikti.

Sektorius buvo padalintas tarp dešimties batalionų iš mažiausiai trijų skirtingų policijos pajėgų ir armijos. Idėja buvo inicijuoti lenktynes tarp skirtingų vadų. Generolai skatintų vadus eiti į priekį, sakydami, kad kiti irgi daro pažangą. Nors jie dalyvavo virtualiose lenktynėse „iPaduose“, žaidė pagal koordinates kraštovaizdyje, kurio jau seniai nebuvo realybėje, kareiviai turėjo eiti į priekį.

17 val. generolai pareikalavo ketvirtos atakos. Taha paragino žmones pasiruošti ir pradėti judėti.

Negyvas kareivis gulėjo po vienu iš lakštų, jo kojos kyšojo. Du kareiviai sėdėjo šalia jo kūno ir verkė tyliai, jų pečiai drebėjo. Už kelių metrų gulėjo mirusio ISIS kovotojo pūvantis lavonas.

„Vandens, vandens – mes mirštame nuo troškulio“, – šaukė kareiviai. Jie atsisakė judėti. Taha ir prašė, ir gąsdino, kol galiausiai kariai nurimo ir pajudėjo į priekį, rėkdami ir keikdamiesi. Jie buvo pusiaukelėje, kai sužinojo, kad snaiperis nužudė jauną, rudaplaukį naujoką, kuris savanoriškai atsiliko ir surinko vandenį. Išgirdę tai, vyrukai tiesiog pradėjo maištauti ir grįžo atgal, atsisakydami atakuoti ir paklusti įsakymams.

Griuvėsių nuklotoje gatvėje jie sėdėjo ant uolos nuolaužų arba dėjo į krūvą metalinius lakštus, formuodami lovas. Negyvas kareivis gulėjo po vienu iš lakštų, jo kojos kyšojo. Du kareiviai sėdėjo šalia jo kūno ir verkė tyliai, jų pečiai drebėjo. Už kelių metrų gulėjo mirusio ISIS kovotojo pūvantis lavonas.

Po vidurnakčio trys kareiviai nušliaužė ant pilvų per gatvę. Grįždamas kiekvienas tempė maišą, kuriame buvo vandens buteliai ir šaudmenų dėžės. Jie ištuštino savo maišus ir vėl atgal su jauno kareivio kūnu.

Spaudimo piramidė

Po keturių dienų Taha ir kapitonas Wissamas sėdėjo ant krūvos raudonos, mėlynos ir rausvos spalvos apatinių sudegintuose sandėliuose, svarstydami savo likimą. Jie žinojo, kad vadas buvo spaudžiamas savo vadų, kurie buvo spaudžiami generolų Bagdade, kurie buvo spaudžiami ministro pirmininko, kuris buvo Mosule nuo vakar, laukdamas, kada galės paskelbti apie pergalę, ir pats buvo spaudžiamas amerikiečių baigti mūšį, arba priešingu atveju, jie nutrauktų paramą iš oro. Visa spaudimo piramidė spaudė šiuos kelis vyrus kambaryje, pilname spalvotų liemenėlių ir sudegintų šampūnų butelių.

Nuo pat pirmosios puolimo dienos jie manevravo tarp bombarduojamų pastatų ir griuvėsių, bandydami judėti į priekį, bet susidūrė su dideliu ISIS pasipriešinimu kiekviename kampe. Apytiksliai keturi savižudžių išpuoliai būdavo įvykdomi kasdien. Vienas savižudis netgi atėjo su ramentais. Naktį jie valgė ir miegojo sudegintose ir sunaikintose namuose, šalia pūvančių kovotojų ir civilių lavonų. Tarp jų skraidė krūvos musių, kurios maitinosi išsibarsčiusiais mirusiųjų kūnais.

„Aš dabar noriu tik pamatyti savo dukterį, – pasakė Taha. – Ar aš kada nors ją pamatysiu vėl?“

„Puiku, – nusjuokė kapitonas. – Po kelių valandų tai bus tik dar vienas anekdotas.“

Kareiviai rado prieglobstį mažoje parduotuvėje, nuėjo per alėją į pastatą, kuriame jie nužudė dar du ISIS kovotojus. Jie pakilo ant pastato nuolaužų ir atsidūrė ant stogo, nuo kurio pasiekė Tigro upę. Mosulas buvo išlaisvintas.

Liepos 9 d., kai buvo paskelbta apie ISIS pralaimėjimą Mosule, ministras pirmininkas, apsirengęs kareiviškais drabužiais, stovėjo šalia uniformuotų generolų ir rėžė ilgai lauktą pergalės kalbą.

„Mosulas yra išlaisvintas“, – pareiškė jis ant platformos kariuomenės bazėje miesto pakraštyje. Buvo paskelbta šventinė savaitė ir visame Irake buvo iškeltos vėliavos.

Po pietų vadas ir kitų karinių vienetų lyderiai nuėjo prie upės kranto, lydimi šarvuotų „Humvees“. Jie patikrino griuvėsius, kuriuose kovojo jų vyrai, vaikščiojo upės pakrante ir fotografavosi. Kiekvienas karininkas rėžė savo pergalės kalbą prieš televizijos kameras. Netoli nuo tos vietos, kur jie stovėjo, vienišas ISIS snaiperis pradėjo šaudyti, kilo didelis triukšmas. Nusileido JAV reaktyvinis lėktuvas, buvo paleista raketa ir įvyko sprogimas. Balti dūmų debesys pakilo į dangų.

Pergalės smurto orgijos

Vado namuose karininkai rūkė, apsikeitė sveikinimais ir įnirtingai aptarinėjo esminius mūšio momentus, padidindami ir pagražindami savo vaidmenį su kiekvienu pasakojimu. Jų kareiviams buvo leista grįžti į bazę, kad jie galėtų pailsėti, pasinaudoti dušu.

ISIS kovotojai ir toliau priešinosi dar kitą savaitę, tačiau palaipsniui kova nurimo, ir atėjo diena, kai Mosule pirmą kartą per daugelį metų, kulkosvaidžiai, bombos ir reaktyviniai naikintuvai nutilo. Tada prasidėjo žudymo orgija.

Naktis po nakties tamsiose Mosulo gatvėse ISIS nariai buvo kankinami ir žudomi. Linksmi Irako kareiviai filmavo, kaip jie mušė ir šaudė į kalinius.

Vietiniai, norintys atkeršyti tiems, kurie, jų manymu, buvo atsakingi už kančias ir sunaikinimus per pastaruosius trejus metus, pradėjo persekioti ne tik ISIS narius ir jų šeimas, kurios bandė susilieti su bėgančiais civiliais, bet ir visus vyrus, atvykusius iš kito miesto, sužeistus arba tiesiog tuos, kurie atrodė įtartini.

„Tai yra kerštas už visus „Daesh“ nužudytus kankinius“, – pasakė Kifah. Pasigirdo šūvio aidas apleistoje gatvėje. Kraujas tekėjo iš žmogaus galvos.

Kiekvieną vakarą vyrai atvykdavo į vado namus ir skųsdavo. Gležnas vyrukas rudomis kelnėmis ir baltos spalvos marškinėliais atvyko tam, kad praneštų apie pabėgėlių šeimą, nes jų trys jauni sūnūs niekada nepalikdavo namo. Gydytojas pranešė broliui apie kažką, kuris „Facebook“ puslapyje reiškė simpatijas ISIS.

Vyras, parduodantis daržoves ir kvietęs melstis vietinėje mečetėje, buvo nutemptas vietinių teisėjų, tačiau po poros valandų kankinimų jis buvo paskelbtas nekaltu ir paleistas.

Kitą naktį, kai vadas sėdėjo ant sofos rekvizuotame civiliniame name, kuriame kariai žaidė su savo telefonais, į kambarį įėjo grupė piliečių, stumdančių priešais juos esantį žmogų. Jie privertė jį atsiklaupti, jo rankos buvo surištos iš suplėšytų bespalvių marškinėlių. Vietiniai sėdėjo aplinkui, šaukdami, kad jis yra buvęs ISIS kareivis.

„Prisimeni, kai stovėjai žiedo viduryje ir nužudei tris vyrus?“, – sakė vienas.

„Jis dirba su džihadistais nuo 2005 m.“, – antrino kitas.

Vyras pakilo ir sumišęs sumurmėjo, kad jo brolis prisijungė prie ISIS, o ne jis.

Vadas perdavė vyro asmens tapatybės kortelę kareiviui. Ji buvo sudeginta tam, kad būtų išvengta oficialių įrašų. Kifah, lieknas kareivis, džiaugsmingai ištempė žmogų į gatvę. Paskui sekė kariai ir karininkai, o vietos gyventojai linksminosi ir šventė. Minia juokdamasi žemindami, tampė ir mušė suimtąjį.

„Padainuok mums vieną iš mūsų kalifatų dainų“, – pasakė kapitonas Wissamas, isteriškai juokdamasis, Jo akyse matėsi pyktis. Kariškiai pasakė, kad jis laisvas ir gali eiti. Jis bėgo, nukrito, nes bandė užsimauti savo krentančias kelnes surištomis rankomis. Jie persekiojo jį, spardydami ir tempdami. Kareivis šoktelėjo į orą ir smogė į veidą taip, kaip daro profesionalūs boksininkai. Jį tempė per sausrą, ištraukė į tamsią gatvę ir privertė atsiklaupti.

Žmogus tyliai stebėjo pašviestą šiukšlių krūvą priešais save. Už jo stovėjo Kifah, kuris ištiesė ranką su amerikietišku pistoletu. Kitas kareivis atsistojo už suimtojo ir filmavo savo mobiliuoju telefonu.

„Tai yra kerštas už visus „Daesh“ nužudytus kankinius“, – pasakė Kifah. Pasigirdo šūvio aidas apleistoje gatvėje. Kraujas tekėjo iš žmogaus galvos.

„Galbūt turėtume patikrinti, ar jis tikrai miręs“, – paklausė kareivis, kuris filmavo.

„Jei jis išgyveno tą kulką, tada jis nusipelno gyventi“, – atsakė Kifah.

Grįžę į savo kambarį, kareiviai daug kartų žiūrėjo vaizdo įrašą, gulėdami ant čiužinių tarp kulkosvaidžių, kuprinių ir batų. „Aš filmavau savo dėdei, kuris norėjo atvykti čia ir nubausti „Daesh“, – sakė Kifah.

Kareiviai žudė dėl įvairių priežasčių: nes jie netikėjo teismais, manydami, kad sulaikytieji gali išpirkti savo išlaisvinimą; keršijo už ISIS padarytus žiaurumus; ir dėl to, kad tvyrojo chaosas.

„Netrukus miestas bus padalintas į karinius sektorius, ir mes negalėsime keliauti po miestą nepranešę centrinei vadovybei, – paaiškino Kifah. – Dabar chaosas, o chaoso metu mes galime gerai dirbti.“

Kaip žlugo Irako armija

Kifah – aukštas ir gražus, subtilių bruožų ir ilgų blakstienų – jam buvo beveik 30 metų, jis kovojo dešimtmetį. Jis buvo dislokuotas Mosule, kai miestas buvo sugriautas 2014 m. birželio 10 d., ir jis matė dešimčių tūkstančių Irako kareivių pažeminimą ir sutriuškinimą. Jis išvyko iš miesto per vieną iš nedaugelio pasitraukimų, kai buvo duota tokia komanda. Kelyje jie pamatė, kad vietiniai gyventojai užmetė akmenimis atsitraukiančius kareivius ir puolė juos iš pasalų. Jie matė nužudytus kareivius, gulinčius kelio pakraštyje.

Karių moralė buvo sunaikinta. Giminės skambino kareiviams savo mobiliaisiais telefonais, ragindami juos bėgti. Miestai ir kaimai, kur daugumą sudarė sunitai, buvo perimti dar prieš atvykstant ISIS pajėgoms.

Kai Kifah pasiekė namus, per televiziją žiūrėjo Isis propagandinę filmuotą medžiagą, kur buvo rodoma, kaip tūkstančiai jaunų kadetų iš kariuomenės ir oro pajėgų, kurie liko stovykloje ir kuriems buvo pažadėta, kad jie saugiai išvažiuos, buvo sugrūsti į sunkvežimius ir pikapus kaip galvijai. Jie buvo nufilmuoti smerkiantys premjerą ir šiitų dvasininkus bei maldaujantys dėl savo gyvybės išsaugojimo. Tačiau kadetai buvo nuvesti prie upės ar į laukus ir priversti atsiklaupti arba atsigulti ant pilvo eilėmis. Žmogus, laikantis Kalašnikovo šautuvą, kurio veidą slėpė skara, vaikščiojo išilgai eilių, paleisdamas po vieną kulką į kiekvieną galvą. Oficialiais duomenimis 2014 m. birželio 12 d. buvo nužudyti 1700 vyrų, nors Kifah ir kiti teigė, kad jų skaičius yra didesnis.

Mirę dabar laikomi kankiniais, tačiau Kifah juos kaltina: jie paliko ginkluotą bazę, leido paimti save į nelaisvę, o galėjo kovoti.

Anksčiau medikai, žurnalistai ar kiti nedalyvaujantys kovoje asmenys išvengdavo susidorojimo, tačiau šiame žiauriame kare, kurio taisyklės buvo nustatytos ISIS, niekas nerodė jokio gailesčio.

Žudynės Speicher stovykloje buvo vėliau kilusio pykčio katalizatorius. Trauma buvo iškelta aukštai ant šiitų nuoskaudų pjedestalo. Atsirado „daugiau niekada“ kultūra, mobilizuojanti vyrus gatvėse. Ji nustatė šio karo brutalumo barometrą. Karas buvo kitoks, nei sektų pilietinis karas prieš kelerius metus, kai Kifah apgynė savo suniečių kaimyną nuo ginkluotų šiitų, o kaimynai padėjo Kifah šeimai išvengti problemų džihadistų patikros vietoje. Anksčiau medikai, žurnalistai ar kiti nedalyvaujantys kovoje asmenys išvengdavo susidorojimo, tačiau šiame žiauriame kare, kurio taisyklės buvo nustatytos ISIS, niekas nerodė jokio gailesčio.

Po žudynių Kifah tėvas, universiteto mokytojas, pasakė, kad eis į frontą. „Mes esame du vyrai šiuose namuose, – kalbėjo jis. – Vienas iš mūsų turi kovoti“. Kifah vėl prisijungė prie savo padalinio ir prasidėjo ilga kova.

ISIS žudo Irako kariškius / "Scanpix" nuotrauka

Atgaivino, kad kankintų

Tomis dienomis, kai buvo paskelbta pergalė, Irako kariai, suėmę įtariamuosius, dažnai duodavo vandens, arbatos ir kartais net maisto, kad juos atgaivintų tam, kad galėtų tęsti kankinimus.

Vieną dieną vado vyrų grupė atvedė vyrą vardu Omaras. Jis buvo įskųstas dvejų moterų turguje, kuriame jis bandė nusipirkti maisto. Kariai pasižiūrėjo į jo piniginę, ieškodami ID. „Aš pamečiau savo asmens tapatybės kortelę. ISIS nužudė mano šeimą“, – gynėsi jis. Kariai paėmė telefoną ir prisijungė prie jo „Facebook“ paskyros, kur rado žinutes iš džihado šalininkų.

Kareiviai privertė vyro gulėti ant pilvo ir pakelti kojas. Iš elektros kabelių pagamintais strypais jie jį mušė per kojas. Kai jis nuleido kojas, kareivis spaudė jo galvą savo batais tol, kol jis vėl pakėlė kojas. Šaukdamas iš skausmo Omaras tvirtino, kad neturi nieko bendra su ISIS. Netrukus jis prarado sąmonę.

Kariai jį atgaivino ir davė pusę valandos atsipaipaliojimui. Penkias valandas kareiviai ir pareigūnai jį kankino pasikeisdami. Po kiekvienos pamainos Omaras buvo verčiamas atsistoti ir šokinėti vietoje, kad jo kojos nenutirptų ir jis jaustų skausmą. Kai jo kūnas pasidarė tamsiai raudonas, su giliomis žaizdomis, prisijungė dar du kariai ir viskas prasidėjo iš naujo.

Pagaliau Omaras jiems atskleidė dar vieno ISIS dezertyro Ammaro slaptavietę.

Ammaras miegojo kapinėse, kai kareiviai jį apsupo, šviesdami žibintuvėliais į veidą ir nukreipę ginklus į jo galvą. Jis šoktelėjo kaip išsigandusi pelė. Dar nepradėjus kankinimų, vyras pasakė, kad jis buvo ISIS narys ir pabėgo iš senamiesčio, o Omaras – jo bendražygis. .

Prieš trejus metus, kai ISIS užgrobė Mosulą, Ammarui buvo tik 14 metų. Jis ruošėsi mokyklos baigiamiesiems egzaminams. Jo brolis, kuris prieš kelerius metus prisijungė prie ISIS, jam pasakė, kad šiitų vyriausybės ir jos saugumo pajėgų priespauda baigėsi. Ammaras ėjo paskui brolį ir pateko į vieną iš ISIS karinių mokymų stovyklų. Po kelerių metų broliai prisijungė prie privilegijuotų naujojo režimo narių, gaunančių mėnesines stipendijas ir privilegijas. Jie pradėjo tikėti amžina ir besiplečiančia kalifato pergale.

Kai du vyrai išdavė vienas kitą, kai Ammaras buvo nuvestas į kankinimų kambarį, o Omaras buvo ištemptas į gatvę ir nušautas.

2016 m. vasarą, kai irakiečių kariuomenė pradėjo savo žygį į Mosulą, pakeliui išvaduodama kaimus ir miestus, Ammaro brolis buvo nužudytas. Ammaras, jo seserys ir motina pabėgo į Mosulą, ėjo iš vienos apylinkės į kitą, o paskui buvo apsupti senamiestyje. Jo motina ir seserys pabėgo, tačiau Ammaras buvo sugrąžintas į ISIS gretas. Vis dėlto kovotojų gynyba buvo sunaikinta ir Ammaras sugebėjo praslysti per fronto liniją. Nusivylęs, išsigandęs ir alkanas jis ėjo kelis dienas per karo sunaikintą miestą, kol pateko į grupę kitų pabėgėlių, tarp kurių buvo Omaras.

Ammaro prisipažinimas jo neišgelbėjo nuo kankinimo, bet jis pagreitino Omaro mirtį. Šie du vyrai išdavė vienas kitą, kai Ammaras buvo nuvestas į kankinimų kambarį, o Omaras buvo ištemptas į gatvę ir nušautas.

Mosulo košmare kankinimai buvo vykdomi ne apklausos tikslais. Jie vyko be jokių tikslų ir reikalavimų, išskyrus skausmą ir kerštą.

„Aš nenoriu girdėti jo prisipažinimo, – pasakė vienas kariškis. – Noriu, kad jis kentėtų ir mirtų.“

Laimingiesiems mirtis buvo greita. Ammarui mirtis buvo prabanga, kurios jis turėjo laukti. Kariai savo aukų nelaikė žmonėmis – jie buvo tiesiog priešai.

Aš nenoriu girdėti jo prisipažinimo, – pasakė vienas kariškis. – Noriu, kad jis kentėtų ir mirtų.

Vidurnaktį kareiviai pavargo nuo Ammaro kankinimų. Ant jo veido buvo pajuodusių patinusių žaizdų. Jis buvo nuvestas ten, kur jo draugas jau pora valandų gulėjo miręs. Mosule mirtis nebuvo kilminga: šunys graužė Omaro kojas. Ammarui buvo liepta atsiklaupti prie mirusio kūno. Karys pastūmė jį į geresnę padėtį tam, kad galėtų filmuoti. Ammaras nesipriešino. Jis buvo miręs prieš kulkos skrydį į jo kaukolę.

Vadas ir jo vyrai kovą pradėjo seniai. Iki ISIS jie kovojo su sunitų maištininkais, anksčiau jie praleido metus sektų pilietinio karo šešėlyje – jie matė, kaip jų giminaičiai buvo nužudyti, teroro išpuolius, pagrobimus ir mirusiųjų kūnus gatvėse. Karas tapo neatskiriama jų egzistencijos dalis – ne tik kaip kareivių, bet ir kaip nelaimingų Irako piliečių. Jie yra okupacijos vaikai, uždaryti begaliniame sukurto smurto cikle.

Kovodami su ISIS, jie surado priežastį. Jie save laikė tautos gynėjais, teisingais ir tikrais kovotojais prieš absoliutų blogį. Tai suteikė jiems galimybę pasijusti aukščiau valstybės – kariai nekreipė dėmesio į politikų korupciją Bagdade. Jie daug kartų matė mirtį ir tai suteikė jiems teisę spręsti, kas yra teisinga ir kas neteisinga.

„Kartais mes darome tam tikrus dalykus ir žinome, kad pažeisime įstatymą“, – kalbėjo vadas „The Guardian“ žurnalistui. Jis sėdėjo ir gėrė arbatą. Prisidegęs cigaretę tęsė: „Mano generolas man sako: „Nevešk man kalinių, jei žinai, kad jie yra „Daesh“, tvarkykis su jais pats.“ Mano kareiviai man skambina ir sako: „Mes radome vyrą“, ir aš atsakau: „Nužudykite jį.“ Aš kartais klausiu savęs: ką aš darau? Kas aš toks, kad galiu nutraukti žmogui gyvybę? Aš bandžiau pasikonsultuoti su dvasininku. Jis man atsakė, kad jei kalinys neginkluotas, geriau būti atsargiems ir perduoti jį vyriausybei, tačiau kas gali teisti jį? Kokių savybių turi teisėjas, kurių aš neturiu? Kas paskyrė teisėją? Jūs pasakysite, kad tai valstybė, bet kas suteikė valstybei teisę valdyti žmones? Todėl turiu tokią pačią teisę nutraukti žmogaus gyvenimą, kaip ir valstybė, tačiau tuomet mes atvirai pažeidžiame įstatymą, ir jei jie sugaus mane, aš būsiu pakartas.“

Kai jis baigė kalbėti, cigaretė jo rankoje susmilko ir jis uždegė kitą.

Didžiulė karo kaina

Išlaisvinus Mosulą, kai kariuomenė pradėjo skaičiuoti šio karo kainą, mūšio ekstazė dingo, ją pakeitė nuoskauda, nepasitenkinimas ir jausmas, kad jų pergalė buvo beprasmė.

Kaip ir daugelis kitų fronto linijos karinių vienetų, vado batalionas patyrė didelių nuostolių. Dauguma karininkų buvo nužudyti, o tie, kurie juos pakeitė, irgi buvo nužudyti. Tie, kurie išgyveno, patyrė rimtus sužalojimus ir turėjo dešimtmetį trūkusio karo randų psichikoje.

Mosule perimti ISIS ginklai kareivių ir korumpuotų karininkų buvo parduoti kurdams arba šiitų karinėms grupuotėms. Šios kaupia ginklus kitam konfliktui. Vadas ir jo vyrai žino, kad sugriautoje šalyje tylintis ginklai nereiškia taikos. Tai tiesiog reiškia vieno karo pabaigą ir kito pradžią.

„Aš labiausiai bijau, kad grįšime į sektų konflikto dienas, kai nežinome, kas yra mūsų priešai ir kas yra mūsų draugai“, – kalbėjo Taha.

„Man įdomu, ką turėsime po „Daesh?“, – mąstė kitas karininkas.

„Bijau, kad mes grįšime į Mosulą tam, kad vėl kovotume kelis mėnesius, – pasakė vadas, nepakeldamas žvilgsnio nuo savo telefono. – Mosule buvo 40 000 „Daesh“ kovotojų. Ar mes nužudėme 40 000? Ne. Tuomet kur jie?“

Vardai šiame straipsnyje yra pakeisti.