Musulmonai Rytų Europoje: emigruoja ir mažiau tiki
Ame­ri­kie­čių ty­ri­mų cen­tro „Pew Re­search Cen­tre“ ana­li­zė ro­do, kad iki 2050 me­tų, im­ig­ra­ci­jai ne­ma­žė­jant, mu­sul­mo­nų Eu­ro­po­je ga­li pa­dvi­gu­bė­ti. Ta­čiau to­kios de­mog­ra­fi­nės ten­den­ci­jos prog­no­zuo­ja­mos tik Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bėms. Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus, re­li­gi­jo­ty­ri­nin­ko Eg­dū­no Ra­čiaus ma­ny­mu, Ry­tų Eu­ro­pos to­kie po­ky­čiai ne­pa­lies.

E. Račius dažniausiai būna pirmas asmuo, kuriam Lietuvos žurnalistai skambina, jei turi kokių klausimų apie islamą ar jį išpažįstančius asmenis. Dabar profesoriaus įžvalgos prieinamos ir užsienio skaitytojams – islamo tyrinėtojo knygą „Musulmonai Rytų Europoje“ (Muslims in Eastern Europe) išleido Edinburgo universiteto leidykla. Joje pristatoma šimtmečius siekianti musulmonų bendruomenių Rytų Europoje istorija ir dabartinė situacija.

Egdūnas Račius./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kaip teigia Kopenhagos universiteto profesorius Jorgenas S. Nielsenas, E. Račiaus knyga užpildo Vakarų pasaulio diskusijose iki šiol beveik ignoruotos islamo Europoje dimensijos spragą ir turi potencialo „tapti fundamentaliu tekstu šia tema“. Apie šį darbą, Rytų Europos musulmonų bendruomenes, jų ypatumus ir ateities prognozes – „Lietuvos žinių“ interviu su Egdūnu Račiumi.

Bendros tendencijos

– Knygoje kalbama apie musulmonų bendruomenes net 21-oje posocialistinėje Rytų Europos valstybėje. Kiekvienoje jų demografinė padėtis labai skirtinga, pradedant Kosovu, kuriame net 96 proc. gyventojų priskiriami musulmonams, ir baigiant Lietuva – čia musulmonai sudaro vos 0,1 proc. gyventojų. Skiriasi ir tų šalių formavimąsi lėmusi istorija. Kokiu pagrindu lyginamos šios valstybės, ar galima pastebėti bendrų tendencijų?

– Manau, galima matyti, ir labai daug. Viena tendencijų, nors ir neapima visų posocialistinių Rytų Europos šalių, – islamo subažnytinimo procesas. Valstybių vyriausybės ir vietinės bendruomenės susitaria, kaip jų šalyse turi būti institucionalizuotas ir organizuotas islamas arba musulmonų bendruomenės.

Pavyzdžiui, Lietuvoje turime sunitinį islamą, kuris beveik paverstas musulmonų Bažnyčia. Panašūs procesai matomi Bosnijoje, Bulgarijoje, Makedonijoje – šalyse, kurios turi bendrą istoriją, nes jos buvo Osmanų imperijos dalis. Tačiau tą pati galima pasakyti ir apie Lenkiją. Čia islamo subažnytinimo procesas prasidėjo dar tarpukariu, Lietuvai vos atgavus nepriklausomybę.

Dar vienas lygintinas dalykas – vietinių bendruomenių, arba musulmonų autochtonų, ir naujųjų musulmonų santykiai. Prie naujųjų musulmonų priskirtini tiek imigrantai ir jų vaikai, tiek į islamą atsivertę vietiniai. Santykių dinamika tarp autochtonų ir atsivertėlių bei imigrantų ne universali, nes ne visur esama autochtonų bendruomenių. Pavyzdžiui, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje jų nėra, kitaip tariant, nėra musulmonų, kurie kaip bendruomenė būtų atpažįstama šimtą ar daugiau metų. Tačiau dauguma mano nagrinėtų šalių tokias bendruomenes turi. Aišku, kai kuriose, tarkime, Lietuvoje, jų istorija siekia jau beveik 700 metų, o Latvijoje ir Estijoje kalbame apie 50 ar 70 metų.

Kitas svarbus aspektas – užsienio musulmonų organizacijų, kurios dažnai būna revaivalistinės, nors nebūtinai islamistinės, prigimties, atėjimas į posocialistinę Europą. Socializmo laikotarpiu jos negalėjo veikti, nes nebuvo įsileidžiamos. Žlugus socialistinėms sistemoms tos organizacijos ėmė aktyviai reikštis. Viena jų – Turkijos religijos reikalų departamentas, kuris vietinėms bendruomenėms, dažniausiai turkakalbėms, parūpina imamus. Lietuvoje yra du Turkijos vyriausybės finansuojami imamai turkai. Jie tvarko ir turkakalbių, ir apskritai vietinių bendruomenių Vilniuje bei Kaune religinius reikalus.

Lietuvoje yra apie kelis šimtus, o kai kada – iki 500 į islamą atsivertusių asmenų. Manyčiau, jų esama ne mažiau nei 700.

Dar yra rūpesčių keliančių organizacijų ir judėjimų. Pradedant salafiais, kurie gali būti taikūs, ir baigiant džihadistais, nes, kad ir kaip būtų, iš posocialistinės Europos į Siriją ar Iraką išvyko nemažai žmonių. Iš kai kurių valstybių – net po kelis šimtus.

Kitas bendras dalykas – musulmonų ir nemusulmonų santykiai. Nenorėčiau iš karto visko redukuoti į muslimofobiją, bet musulmonų ir nemusulmonų santykiai, nors ir kaip būtų liūdna, nėra labai draugiški ir kupini pasitikėjimo. Kai kalbu apie nemusulmonus, turiu omenyje politines jėgas, dominuojančias ir kitas religines bendruomenes. Gal Katalikų bažnyčios pozicija šiuo požiūriu ne itin kontroversiška, bet autokefalinės Ortodoksų bažnyčios pažiūros daugelyje Rytų Europos šalių labai antimusulmoniška. Pavyzdžiui, Moldovoje Ortodoksų bažnyčia organizavo masinius protestus prieš islamo legalizavimą.

Knygoje pristatoma šimtmečius siekianti musulmonų bendruomenių Rytų Europoje istorija

– Minite autochtonus ir naujuosius musulmonus. Kalbėdamas apie Latviją teigėte, jog bendruomenė ten atsirado prieš 50 metų. Kiek metų turi veikti musulmonų bendruomenė, kad ji būtų laikoma autochtonine?

– Daugelyje Rytų Europos valstybių šis klausimas net nekiltų, nes tos bendruomenės ten gyvena šimtus metų. Tačiau ką daryti tokioms šalims kaip Latvija ar Moldova? Viskas priklauso nuo to, kas kalba, palankiai ar nepalankiai, ar musulmonus mėgina įtraukti į tą „mes“, ar išstumti.

Pavyzdžiui, Latvijos ir Estijos sovietinių laikų kolonistus, jų vaikus bei galbūt vaikaičius, kurie yra natūralizuoti šių valstybių piliečiai, būtų sudėtinga priskirti imigrantams ar naujiesiems musulmonams, ypač jei lygintume su atvažiavusiais per pastaruosius 20 metų. Kai kurie jų gal jau irgi yra natūralizuoti piliečiai, bet dar išlaiko gana artimus santykius su savo tėvynėmis. Šiuo požiūriu ta skirtis jaučiama, nes iš Sovietų Sąjungos gilumos į Estiją, Latviją ar Moldovą atvykusių asmenų šaknys neabejotinai daug gilesnės nei tų, kurie atvažiavo neseniai.

Statistika meluoja

– Vienas įdomiausių knygos aspektų – oficialių statistinių duomenų nepatikimumas. Pavyzdžiui, pagal 2011 metų gyventojų surašymą Vengrijoje turėtų gyventi 5600 musulmonų, bet knygoje teigiate, jog jų gali būti apie 25 tūkstančius. Kodėl toks didžiulis neatitikimas ir kaip gaunami tie skaičiai?

– Problema būdinga ne vien Rytų Europai, ji apima visą pasaulį. Kaip suskaičiuoti žmones pagal jų religinę priklausomybę ar tapatybę? Kitaip tariant, ar formalus priklausymas kokiai nors religinei organizacijai reiškia, kad asmuo yra religingas? Juk gali būti religingų žmonių, kurie nepriklauso jokiai organizacijai?

Kai kuriose šalyse labai griežtai klausiama, ar priklausai kuriai nors iš registruotų religinių organizacijų? Tada skaičius dažnai būna nedidelis. O kaip apskaičiuojami kiti asmenys?

Pirma, aišku, tai žmonės, kurie toms organizacijoms nepriklauso, tačiau savo kilme ar tapatybe yra musulmonai. Šiuo atveju ne taip ir svarbu, ar jie atvykę, ar atsivertę. Bet jei lyginsime etninės kilmės ir religinės priklausomybės duomenis, matysime, kad yra didelis neatitikimas. Tarkime, Bulgarijoje per pastarąjį surašymą, jei lygintume su prieš tai buvusiu, daugybė turkų nepasakė, kad jie musulmonai. Kas pakito per 10 metų? Ar turkai tiesiog nustojo būti musulmonais, ar nutarė nesiidentifikuoti viešai? Dėl šios priežasties dabar Bulgarijoje daugiau turkų negu musulmonų. Galime mąstyti visaip, arba tiesiog sakyti, kad žmonės paprasčiausiai nustojo tikėti.

Kitose šalyse per surašymą neklausiama apie religinę tapatybę, todėl nėra ir jokių oficialių duomenų. Dar kitur matome juos iškreiptus. Pavyzdžiui, Serbijoje, Preševo slėnyje, yra gana didelė albanų bendruomenė, bet jie beveik visi boikotavo pastarąjį visuotinį surašymą. Taigi prieš dešimt metų albanai, kurie tapatinosi su islamu, buvo įtraukti į sąrašus, o dabar nebeliko nei albanų, nei atitinkamai tos dalies musulmonų.

Jei oficialūs duomenys neatitinka realybės, kas yra patikimiau? Pirmas šaltinis – pačių bendruomenių lyderių pozicijos, kurios dažnai dar nepatikimesnės, nes jie kartais išpučia skaičius. Pavyzdžiui, Lietuvoje per pastarąjį surašymą 2727 asmenys pasisakė esantys musulmonai, iš jų maždaug pusė – totoriai. Tačiau mūsų šalyje iš viso yra apie 3 tūkst. totorių, kurių pusė nenurodė esantys musulmonai. Lietuvos musulmonų vadovai juos savinasi ir sako, kad ne tik visi totoriai yra musulmonai, esą apskritai šalyje gyvena gerokai daugiau totorių. Jų pateikiamas skaičius – 5 tūkstančiai.

O jei dar pridėsime, kad pagal surašymo duomenis beveik 400 etninių lietuvių ir apie 100 etninių rusų nurodė esantys musulmonai? Dažnai totoriai aiškina, esą lietuviai nėra lietuviai, greičiausiai jie – totoriai. Ir šiaip lietuvių musulmonų beveik nėra. Tai netiesa, nes į islamą atsivertusių lietuvių ir jų vaikų ne mažiau nei 700. Tik reikia pripažinti, kad didelė dalis jų gyvena ne Lietuvoje. Jungtinės Karalystės surašymo duomenimis, vien Anglijoje ir Velse gyvena 535 iš Lietuvos tarp 2001–2011 metų atvykusių musulmonų. Taigi drįsčiau sakyti, kad jei Lietuvoje yra apie 3 tūkst. musulmonų, dar pusantro tūkstančio jų, tikėtina, išsibarsę po pasaulį.

Taigi drįsčiau sakyti, kad jei Lietuvoje yra apie 3 tūkst. musulmonų, dar pusantro tūkstančio jų, tikėtina, išsibarsę po pasaulį.

– Tyrimų centro „Pew Research Centre“ manymu, per kelis ateinančius dešimtmečius musulmonų skaičius padvigubės. Ar įtariai reikėtų vertinti šias prognozes, turint omenyje išsakytas problemas?

– „Pew Research Centre“ naudojasi oficialia valstybių statistika. Tad Lietuvos atveju tų musulmonų yra 2700, ir centras neatsižvelgia į dinamiką. Ten, kur daugiau duomenų apie demografinius pokyčius, centro atstovai pradeda ekstrapoliuoti, žaidžia su galimomis tendencijomis, ir šiuo požiūriu tas žaidimas, nors iš dalies yra demografinė astrologija, manyčiau, gana patikimas.

Bet, tarkime, Lietuvoje nėra imigracijos, net prievartinės, nes beveik visi perkelti asmenys pabėgo. Pagal 2001-ųjų ir 2011-ųjų surašymo duomenis musulmonų per 10 metų Lietuvoje sumažėjo. Drastiškai sumažėjo ir kitų Lietuvos gyventojų, tad proporciškai musulmonų liko tiek pat arba net padaugėjo, nors absoliučiais skaičiais jų yra mažiau. Taigi pokyčiai, projektuojami kai kurioms valstybėms, ypač Vakarų Europos, Lietuvos niekaip nepalies.

Jei prognozuojama, kad Vakarų Europoje gausės musulmonų kilmės asmenų, ar tai reiškia, jog daugės ir islamo?

Tačiau verta turėti omenyje, kad „Pew Research Centre“ jau kartais į tyrimus įtraukia klausimą, ką reiškia būti musulmonu Europoje? Ar Antverpene prostitute dirbanti Layla, kuri niekada nesilankė mečetėje, yra musulmonė? Na taip, jos tėvai kilę iš Maroko. Na ir kas? Bet ar ji musulmonė? Kokiu pagrindu? Darbo? Turbūt vargiai. Vardo? Tada visos Kristinos yra krikščionės.

Šiu atžvilgiu tas skaičius nieko nesako. Pavyzdžiui, į Norvegiją iš Lenkijos ir Lietuvos nuvyko daug katalikiškos kilmės asmenų. Ar jau galime sakyti, kad norvegams derėtų susirūpinti šalyje kintančiu religiniu balansu, nes daugėja katalikų?

Kitaip tariant, ar mes visą laiką turime musulmonų kilmės asmenis vertinti per religinę prizmę? Jei prognozuojama, kad Vakarų Europoje gausės musulmonų kilmės asmenų, ar tai reiškia, jog daugės ir islamo? Juk yra visokių alternatyvių gyvensenų – tai ne tik homoseksualūs asmenys ar ateistai, bet ir įvairiausios kitos islamo religingumo formos, kurių labai daug.

– Kaip apskaičiuojama, kurie musulmonai yra religingi?

– Dažniausiai tai vertinama pagal mečečių lankomumą: kiek žmogus tapatinasi, kiek aktyviai dalyvauja. O mečečių lankomumas Rytų Europoje, ypač tarp autochtonų, gana nedidelis.

Religiniai bendruomenių vadovai sako, kad, jų nuomone, iš musulmoniškos kilmės asmenų tik apie 10 proc. galima laikyti praktikuojančiais. Panašus skaičius minėtas beveik visose mano tyrinėtose valstybėse.

Taigi socializmo laikotarpis ir ateizmo politika, atrodo, atitraukė žmones nuo religijos. Ir nors lūžio metais – 1990–1991 – buvo leidžiama nevaržomai praktikuoti tikėjimą ir stebimas tam tikras grįžimas prie religijos, dabar vėl matome atsitraukimą.

„Ar mes visą laiką turime musulmonų kilmės asmenis vertinti per religinę prizmę? Jei prognozuojama, kad Vakarų Europoje gausės musulmonų kilmės asmenų, ar tai reiškia, kad daugės ir islamo?“

Musulmonų mažėja

Knygoje rašote, kad autochtonų musulmonų skaičius Rytų Europos valstybėse mažėja, o imigracija negausi. Ar galima teigti, jog bendras musulmonų skaičius šiose valstybėse mažėja?

– Neabejotinai. Albanų, turkų, kitų slavakalbių musulmonų emigracija į Vakarų Europą didžiulė. Beveik visoje Vakarų Europoje ir Skandinavijoje, ką jau kalbėti apie Vokietiją, Austriją, veikia didžiulės, kartais šimtatūkstantinės, bosnių bendruomenės.

O Rytų Europos šalyse autochtonų mažėja. Tose valstybėse, kuriose gimstamumas dar pakankamas, skaičius laikosi, bet Lietuvoje per 10 metų musulmonų autochtonų sumažėjo 13 procentų. Jei remsimės tokiomis tendencijomis, galime apskaičiuoti, kada apie Lietuvos totorius kalbėsime kaip apie istoriją, o ne realybę.

– Taigi šios emigracijos imigracija neatsveria?

– Galime sakyti, kad į Rusiją vyksta imigracija. Pavyzdžiui, iš Azerbaidžiano ten atvykusių musulmonų, skirtingais duomenimis, gali būti nuo milijono iki dviejų, daug atvykėlių iš Vidurinės Azijos.

Bet jei Rusiją paliksime nuošalėje, matysime, kad visur kitur imigracija yra minimali, išskyrus Višegrado šalis. Ten yra dešimtys tūkstančių musulmoniškos kilmės imigrantų. Kiek jie religingi, kiek šios bendruomenės organizuotos – jau kiti klausimai. Tačiau arabiškos ar kai kada afrikietiškos kilmės žmonių, absoliučiais skaičiais, ten yra daugiausia iš visų posocialistinės Europos valstybių. Pavyzdžiui, Lenkijoje gana daug čečėnų, atvykusių per karus.

– Ką galima pasakyti apie Rytų Europos gyventojus, atsiverusius į islamą? Kokios tendencijos? Kurioje šalyje jų daugiausia?

– Daugiausia turbūt yra Lenkijoje. Jungtinės Karalystės surašymo duomenimis, ten gyvena 2033 asmenys, nurodę esantys musulmonai ir atvykę iš Lenkijos.

Atsivertimo procesas Lenkijoje prasidėjo kiek anksčiau negu kitose Rytų Europos valstybėse. Kaip rodo tyrimai, kartais žmonės atsiverčia dėl labai trivialių priežasčių. Galime kalbėti apie kategoriją moterų, kurios kaip turistės taip susižavi Egipto kultūra, kad atsiverčia į islamą.

Absoliučiais skaičiais, lyderė būtų Lenkija, bet ji labai didelė valstybė, tad negalima sakyti, kad į islamą (procentais) atsivertė didelė dalis gyventojų. Spėčiau, jog iš posocialistinių valstybių pagal atsivertimų skaičių Lietuva būtų antrojoje vietoje. Bet tai tik spėjimas, nes jokių patikimų duomenų nėra. Skirtingų tyrėjų duomenys rodytų, kad Lietuvoje yra apie kelis šimtus, o kai kada – iki 500 į islamą atsivertusių asmenų. Manyčiau, jų esama ne mažiau nei 700.