Miuncheno saugumo konferencija klaustuko nenubraukė
Aš­tri ir pik­ta re­to­ri­ka skam­bė­jo šių me­tų Miun­che­no sau­gu­mo kon­fe­ren­ci­jo­je, ku­rios da­ly­viai ap­ta­rė pa­sta­rai­siais me­tais spar­čiai iš­au­gu­sias geo­po­li­ti­nes įtam­pas pa­sau­ly­je.

Konferencijos pirmininkas buvęs Vokietijos diplomatas Wolfgangas Ischingeris pagrindinę šių metų renginio temą nubrėžė pavadinimu: „Prie bedugnės krašto – ir atgal?“. Jis sakė pasaulio lyderiams, diplomatams ir šimtams dalyvių, atvykusių į trijų dienų susitikimą, konferencijos pradžioje turėjęs vilties, jog jai pasibaigus klaustuką bus galima nubraukti. Kitaip tariant, bus galima pasakyti, kad nuo to krašto pavyko atsitraukti. Deja, konferencijai pasibaigus W. Ischingeris nebuvo tikras, „ar mes galime taip pasakyti“.

„Esame bėdoje. Visi geopolitiniai konfliktai eskaluojami toliau, nė vienas nėra užgesintas ir nė vienas neturi sprendimo“.

Konferencijoje dominavo tokios temos kaip karas su Rusijos remiamais separatistais Rytų Ukrainoje, Jungtinių Valstijų kaltinimai Maskvai kišimusi į Amerikos rinkimus, teritoriniai ginčai tarp buvusių sovietinių respublikų, žodžių susikirtimas tarp Izraelio ir Irano.

Transatlantinės įtampos išryškėjo Europos lyderiams abejojant JAV prezidento Donaldo Trumpo, pavadinusio Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš Europos Sąjungos „puikiu dalyku“ ir spaudusio NATO sąjungininkes pačioms pasirūpinti savo saugumu didinant gynybos išlaidas, vadovaujamu vaidmeniu.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis pareiškė, kad jo šalis „stropiai mokėsi“ iš JAV demokratijos, įstatymo valdžios, daugiašalių susitarimų ir žmogaus teisių vertybių, bet dabar „mes neatpažįstame savo Amerikos“.

D. Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas H. R. McMasteris vėliau patikino konferencijos dalyvius, kad Vašingtonas tebėra įsipareigojęs sąjungininkams, bet vis dėlto pridūrė, kad „visi turi imtis atsakomybės“.

Maskva atakuoja Vakarų demokratijas

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apkaltino Rusiją naudojant dezinformaciją „pasauliniame hibridiniame kare“, o JAV specialusis patarėjas Robertas Muelleris paskelbė kaltinimus virtinei Rusijos piliečių ir firmų, kurios mėgina „sėti nesantaiką JAV politinėje sistemoje“, įskaitant ir 2016 metų prezidento rinkimus.

Šie pareiškimai išprovokavo įsimintiniausius konferencijos susikirtimus. Paklaustas apie šiuos konkrečiai mestus kaltinimus, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas juos atmetė kaip „nesąmones“ ir aiškino, kad nėra jokių tai įrodančių „faktų“.

Rusija neigia kaltinimus, jog Kremlius vykdė internetinių įsilaužimų ir propagandos kampaniją, kad padėtų D. Trumpui laimėti rinkimus. D. Trumpas nuolat kartojo, kad sieks pagerinti santykius su Maskva, bet iš to nieko neišėjo dėl karų Sirijoje ir Rytų Ukrainoje.

Po S. Lavrovo pasisakymo kalbėjęs H. R. McMasteris pareiškė, kad JAV „vis labiau išmoksta susekti šios ardomosios veiklos ir šnipinėjimo šaltinius“, o FTB pateikti įrodymai dabar iš tikrųjų nenuginčijami.

Kai Rusijos įstatymų leidėjas Konstantinas Kosačiovas paklausė H. R. McMasterio apie galimybę Jungtinėms Valstijoms bendradarbiauti su Rusijos kibernetikos specialistais, šis sarkastiškai atšovė: „Neįtikėtina, kad Rusija turi laisvų kibernetikos ekspertų, juk jie taip aktyviai dirba, kad pakirstų mūsų demokratijas Vakaruose“.

Petro Porošenka demonstravo Rusijos pasus, įrodančius Rusijos karinių pajėgų buvimą Ukrainoje.

Vėliau ir K. Kosačiovas reikalavo pateikti įrodymus ir neigė, kad Rusijos valdžia susijusi su kibernetiniais išpuoliais. JAV kaltinimus kibernetinėmis atakomis jis vadino „nešvariu žaidimu, kurio tikslas – suvaržyti Rusiją visose srityse“.

Birželį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užsiminė, kad Rusijos įsilaužėliai „patriotai“ gali taikytis į tuos, kurie kritikuoja Rusiją, bet su valdžia jie atseit niekaip nesusiję. Lygiai tą patį V. Putinas teigia ir apie Rusijos karines pajėgas Rytų Ukrainoje – jų ten nėra, o separatistams padeda pavieniai kariškiai iš Rusijos savo noru.

„Rusų pasaulis“ neša vien griuvėsius

Žodžiai, kuriais Miunchene apsikeitė Ukraina ir Rusija, buvo dar aštresni. Prieš konferenciją būta pažangos ženklų derybose dėl galimos Jungtinių Tautų taikdarių misijos Rytų Ukrainoje, nors Kijevo ir Maskvos požiūriai dėl šių pajėgų dydžio ir mandato smarkiai skiriasi. Nepaisant to, V. Putinas ir P. Porošenka net pasikalbėjo telefonu kelios dienos prieš konferenciją. Tačiau S. Lavrovo ir Ukrainos užsienio reikalų ministro Pavlo Klimkino dvišalis susitikimas šiuo klausimu nedavė nieko. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas po susitikimo su S. Lavrovu taip pat pripažino nematąs jokios pažangos ir abejojąs, ar tokia misija apskritai įmanoma. Pasak JAV specialiojo pasiuntinio Ukrainoje Kurto Volkerio, tokios pajėgos neturi jokios prasmės, jei Rusija nenutrauks konflikto ir neišves savo pajėgų iš Rytų Ukrainos. Kaip jau minėta, Rusija neigia užpuolusi Ukrainą, nors įrodymų tam netrūksta.

Planuotos derybos vadinamuoju Normandijos formatu (Vokietija, Prancūzija, Ukraina ir Rusija) Miunchene neįvyko, pasak P. Klimkino dėl to, kad Vokietija nesugebėjo jų surengti.

P. Porošenka pasmerkė Rusiją kaip destruktyvią jėgą pasaulyje. Jo žodžiais, „rusų pasaulis“ neša tik griuvėsius ir neviltį visur, prie ko tik prisiliečia. Krymo, kurį Rusija užgrobė 2014 metais ir prijungė prie Rusijos, susigrąžinimą jis pavadino svarbiausiu Kijevo prioritetu. Kreipdamasis į konferencijos dalyvius Ukrainos vadovas ragino Vakarus stiprinti sankcijas Maskvai dėl Krymo okupacijos ir separatistų rėmimo. Prezidentas taip pat padėkojo JAV už suteiktus ginklus, o per diskusijas pabrėžė, kad savo gynybos pajėgumams stiprinti Ukraina skiria beveik 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Savo ruožtu S. Lavrovas kalbėjo, jog „Kijevas atvirai sabotuoja“ taikos procesą, o K. Kosačiovas feisbuke apkaltino P. Porošenką „kuriant isterišką atmosferą dėl neegzistuojančios Rusijos agresijos“ ir taip kurstant nacionalistų smurtą. Kitą dieną po K. Kosačiovo pastabų dešimtys protestuotojų užpuolė Rusijos bankus ir agentūrą Kijeve, išdaužė langus ir sudegino Rusijos vėliavą.

Jokių sprendimų nematyti

Paskutinę Miuncheno konferencijos dieną Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu prilygino Iraną nacistinei Vokietija. Jis vadino Teheraną „didžiausia grėsme mūsų pasauliui“ ir demonstravo Izraelio oro erdvėje numušto Irano drono nuolaužą. Po kelių valandų kreipdamasis į konferencijos dalyvius Irano užsienio reikalų ministras Javadas Zarifas išvadino B. Netanyahu kalbą „karikatūriniu cirku“.

Tardamas baigiamąjį žodį W. Ischingeris paminėjo, kad konferencija atliko puikų analitinį darbą ir pateikė gerų tarptautinio bendradarbiavimo idėjų, bet blogoji naujiena ta, kad „išgirdome nepakankamai“.

Kur kas tiesmukesnis buvo diskusijų moderatoriaus ir Eurazijos politinių rizikų konsultanto Iano Bremmerio pasisakymas: „Esame bėdoje. Visi geopolitiniia konfliktai eskaluojami toliau, nė vienas nėra užgesintas ir nė vienas neturi sprendimo“. „Tai nebuvo geras susitikimas“, – pridūrė jis.

Vokietijos politinis paralyžius

Prie viso to galima pridurti, kad „tarptautinei tvarkai atsidūrus ties bedugne“, Vokietijos lyderystės nematyti. Dar niekada per 50 pastarųjų metų, kai rengiama Miuncheno saugumo konferencija, Vokietijos valdžia neatrodė tokia silpna. Šalies politinis paralyžius kelia nerimą Europos lyderiams, politikams, diplomatams ir generolams, nes Europa mano saugumo politikoje nebegalinti kliautis Amerika.

Didžiausias susirūpinimas tvyro Vokietijos kaimyninėse šalyse. Prancūzams išsirinkus veiklų proeuropietišką prezidentą Emmanuelį Macroną ir Europos ekonomikai demonstruojant tvirtą atsigavimą metas atrodo kaip niekada palankus toliau vystyti Europos Sąjungą. Tačiau dėl Vokietijos politinio sąstingio ir neveiklumo ši proga gali būti prarasta.

Gali būti, kad mažai kas keisis net ir sudarius naują vyriausybę. Koaliciniame partijų susitarime minimi tarptautiniai Vokietijos įsipareigojimai, bet nieko konkretaus. Tad lieka neaišku, ar Vokietijos politiniai lyderiai sieks didinti finansavimą gynybai.

Kol kas laikomasi vasarą sutarto senojo gynybos biudžeto, o iki 2021 metų papildomai dar bus skirta milijardas eurų. Tačiau to nepakanka, kad Vokietijos gynybos išlaidos iki 2024 metų pasiektų reikalaujamus 2 proc. BVP. Prie dabartinio 37 mlrd. eurų biudžeto naujoms ginklų sistemoms ir personalui papildomai dar reikia 10 mlrd.-12 mlrd. eurų. Amerikos atstovai Miunchene toliau spaudė Vokietiją didinti gynybos išlaidas iki 2 proc., kaip yra įsipareigojusios visos NATO narės.