Michailas Chodorkovskis: galima tikėkis naujos Kremliaus avantiūros
Vla­di­mi­ro Pu­ti­no po­pu­lia­ru­mas yra vie­nas iš svar­bių re­ži­mo ele­men­tų, įsi­ti­ki­nęs Mi­chai­las Cho­dor­kov­kis. Jis pri­mi­nė, kad kai 2013 me­tais Ru­si­jos pre­zi­den­to rei­tin­gai bu­vo že­mi, jis šią prob­le­mą iš­spren­dė anek­suo­da­mas Kry­mą. „Kaip spręs šį kar­tą – nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, bet vi­sai įma­no­ma, kad ko­kia nors už­sie­nio po­li­ti­kos avan­tiū­ra“, – ma­no bu­vęs „Ju­kos“ va­do­vas ir po­li­ti­nis ka­li­nys.

Buvęs „Jukos“ vadovas ir politinis kalinys, organizacijos „Atvira Rusija“ įkūrėjas Michailas Chodorkovkis Prahoje surengė konferenciją „Rusija vietoj Putino“. Ta proga per interviu VOA jis sakė:

– Sistema, kurią sukūrė Vladimiras Putinas, stovi ant dviejų vėžlių. Pirmas vėžlys – jo, kaip arbitro, pozicija vidaus elito grupių ginčuose, aplink jį yra 10–12 grupuočių. Tam, kad išlaikytų arbitro poziciją, jis turi jas tarpusavyje kiršinti. Kadangi arbitro pozicija išskirtinai viena, mano nuomone ją panaikinus, tarp tų grupuočių kiltų konfliktas.

Antras vėžlys – korupcijos sistema. Jis ją sukūrė tokiu būdu, kad jei esi sistemoje, privalai imti kyšius, turi daryti daryti nusikaltimus. Jei šito nedarai, esi įtartinas, tave išmeta iš sistemos. Jei esi sistemoje, bet dėl kokių nors priežasčių iš jos iškrenti, baudžiama ne už tai, kad iškritai, bet už konkrečius padarytus nusikaltimus. Tokiu būdu palaikomas modelis, kurio rėmuose Putinas turi galimybę priversti žmones daryti nusikaltimus, tarp kurių – rinkimų falsifikavimas.

Ieškos būdo padidinti populiarumą

– Ar Putinas asmeniškai suinteresuotas, kad korupcijos vėžlys būtų ir juo remtųsi sistema?

– Esu tuo įsitikinęs. Per mano pranešimą 2003 metais, už kurį sumokėjau 10 metų kalėjimo, mano diskusijos su juo apie korupciją esmė buvo siūlymas išsivaduoti nuo korupcijos, kuri tuo metu siekė apie 30 milijardų dolerių.

Putino reakcija į siūlymą, kaip supratome vėliau, buvo sąlygota ne tik tuo, kad mano minėto pavyzdžio priedanga buvo pats Putinas, bet apskritai jis tai suprato kaip pasikėsinimą į tokią valdžios sistemą, kokią jis sukūrė, kaip pagrindą naudodamas korupciją.

– Putino užsienio politikos veiksmai tapo vienais pagrindinių vidaus politikos faktorių. Krymas Sirija demonstruoja tam tikrą Rusijos galybės ir valstybės galimybių rodymą. Kaip manote, ar Putinas gali tęsti ekspansiją? Ar jį tenkina dabar susiklosčiusi užsienio politikos situacija?

– Labai gaila, bet dabartinė užsienio politikos situacija labai panaši į tą, kuri buvo 2013 metais. Dėl neapgalvotų veiksmų, iš dalies, dėl pensijų reformų, ir apskritai dėl besitęsiančios krizės ir kad ilgą laiką gyventojų pajamos neauga, krenta Putino reitingai. Toks yra rezultatas. O Putino populiarumas – vienas iš svarbių režimo elementų. Praėjusį kartą jis šią problemą išsprendė aneksuodamas Krymą. Kaip spręs šį kartą – niekas negali pasakyti, bet visai įmanoma, kad kokia nors užsienio politikos avantiūra.

Kitas reikalas, kad nei asmeniškai Putinas, nei apskritai Kremlius turbūt nesitikėjo tokios Vakarų reakcijos, konsoliduoto atsako, su kuriuo iki dabar nesugebėjo susidoroti, nepaisant visų savo dėtų pastangų.

Nematau, kad Vakarai būtų pasiruošę kokiems nors labai rimtiems žingsniams tokioje situacijoje, kokia yra dabar.

Rusija ritasi žemyn

– Kokie turėtų būti Vakarų veiksmai skirtingais įvykių vystymosi atvejais – eskalacijos ar status quo išlaikymas?

– Nematau, kad Vakarai būtų pasiruošę kokiems nors labai rimtiems žingsniams tokioje situacijoje, kokia yra dabar. Greičiausiai visa tai lėtai tęsis toliau – stagnuojanti situacija, kurios rėmuose bus vedamos derybos dėl konflikto deeskalacijos, bet apie kokią nors strateginę sąveiką, strateginę partnerystę kalbos nebus. To pasekmė – Rusija, dideliu mano apgailestavimu, riedės žemyn pagal žmogiškojo kapitalo, techninio vystymosi, socialinio vystymosi lygius, traukdamasi į tą pusę, kuri vadinama trečiojo pasaulio šalimis. Dėl to labai graudu, bet tai dabar vyksta.

Jei Kremlius nuspręstų stipriai eskaluoti situaciją, tada Donaldas Trumpas, kaip JAV vadovas, taip pat kaip Vakarų lyderis, gali tapti neprognozuojamu Kremliui. Jis, net ir simpatizuodamas Vladimirui Putinui, gali žengti tokius žingsnius, kokių negalėjo santūresnio būdo Barackas Obama. Tai man, kaip planetos Žemė gyventojui, o ne tik kaip Rusijos piliečiui, kelia didelį nerimą, nes dviejų neprognozuojamų žmonių mūsų pasauliui gali būti pernelyg daug.

– JAV prieš Rusiją įveda įvairias sankcijas maždaug kas mėnesį. Tai panašu į didinamą spaudimą. Ar Putinas dėl to vis dar jaučiasi komfortiškai? Sankcijos nepasiekia tikslo? Ar tai, kad jų daugėja, daro kokią nors įtaką?

– Sankcijos, kokios buvo iš pradžių, nepaaiškinant priežasčių, su kažkokia nuoroda į Rusijos užsienio politiką, leido Kremliui aplink save konsoliduoti tam tikrą Rusijos visuomenės dalį – ir gana didelę. Maniau ir tebemanau, kad toks sankcijų paskelbimas buvo klaida. Reikėjo paaiškinti, derėjo skirti sankcijas prieš konkrečius asmenis.

Tačiau šiandien matome, kad visas veikiantis sankcijų mechanizmas daro didelį spaudimą Rusijos ekonomikai, dėl griaunamų technologinių ryšių didina technologinį atsilikimą. Visa tai nemalonu, efektas yra labai vėluojantis. Labai gaila, kad, skirtingai nuo personalinių sankcijų, tai daro įtaką ne tik Kremliaus režimui, bet visiems šalies gyventojams.

Vladimiras Putinas. Reuters/Scanpix nuotrauka

Ieškomi Putino pinigai

– Kaip manote, Putinas žino, ką daro, turi planą? Ar visa tai greičiau yra reakcija į situaciją, kiekvieną kartą pagal aplinkybes be konkretaus valstybinio ar politinio tikslo?

– Esu įsitikinęs, kad Putinas, iš esmės būdamas nekvailas žmogus ir neblogas taktikas, nėra strategas. Jis neturi strateginio plano. Tai, ką daugelis žmonių laiko strategija, iš tikrųjų yra reakcija. Tai, kad yra paruoštukai, tarkime, prie idėjos aneksuoti Krymą buvo dirbama ilgai, – didelio valstybinio aparato darbas, žmonių, kurie formuoja tokius projektus, turėdami tikslą vėliau juos parduoti Putinui. Jei pavyksta parduoti Putinui, jie gauna biudžetą, žvaigždutes. Manau, biudžetas svarbiau, negu žvaigždutės, bet sunku pasakyti, kaip yra iš tiesų.

Pačiam Putinui tai yra trumpa reakcija į konkrečią taktinę situaciją. Jis labai nemėgsta priimti nemalonių sprendimų ir atideda juos iki paskutinės akimirkos.

– Po nuodijimo Solsberyje gerokai garsiau pradėjo skambėti tema apie Putino pinigų paiešką – iš pradžių Didžiojoje Britanijoje, dabar – ir JAV. Jūsų nuomone, šis tikslas – asmeniškai su Putinu susijusių kapitalų paieška – gali būti pasiektas? Ar tai gali būti efektyvu?

– Sakyčiau, aprėptis yra daug didesnė. Valdžia, bent jau Didžiosios Britanijos, o manau, kad ir JAV, bando atriboti bet kokią galimybę, kad Kremlius naudotų nelegalius arba nekontroliuojamus pinigų srautus. Tai yra neblokuojamos valstybinės sąskaitos, bet užkertami slapto finansavimo keliai. Manau, tai buvo neišvengiama reakcija į Kremliaus bandymus per pinigines įplaukas tiesiogiai daryti įtaką Vakarų politinėms sistemoms. Niekas to nepakęstų. Esu net nustebęs, kad Vakarai taip ilgai tai ištvėrė, kai kurios šalys net iki šiol. Valstybės vadovas kaip politinį spaudimą savo kontragentams naudoja tai, kad turi galimybę neviešai finansuoti tuos oponentus arba kokias nors jėgas, kurios provokuoja vienas ar kitas visuomenines problemas. Suprantama, kad su tuo niekas nesitaikstys.