Metapropaganda – klastinga, bet ne visagalė
Pro­pa­gan­dą ne vi­sa­da pa­vyks­ta tiks­liai ir pre­ci­ziš­kai at­skir­ti nuo ki­tų reiš­ki­nių. Ga­li­ma pri­si­min­ti, ko­kie gin­čai ky­la dėl ru­sų ar­tis­tų, pa­lai­kan­čių Kry­mo anek­si­ją, kon­cer­tų Lie­tu­vo­je. Bū­na ir su­dė­tin­ges­nių ar net aš­tres­nių at­ve­jų. Pa­vyz­džiui, pri­si­min­ki­me dis­ku­si­jas apie ru­sų pa­trio­ti­nės mu­zi­ki­nės gru­pės „Liu­be“ pa­si­ro­dy­mą per Ko­vo 11-ąją, ar gin­čus dėl Alek­san­ro­vo an­samb­lio, pro­pa­guo­jan­čio so­vie­ti­nę nos­tal­gi­ją ir mi­li­ta­ris­ti­nę te­ma­ti­ką, gas­tro­lių.

Reaguoti į visą tai galima skirtingai. Tokioje situacijoje yra dvi galimos pozicijos. Viena jų – bandyti atskirti propagandą ir politiką nuo „grynojo meno“. Padaryti tai ne visada pavyksta, nes menas ir politika (o taip pat ir propaganda) kartais būna taip susipynę tarpusavyje, jog atskirti vieno nuo kito tiesiog neįmanoma.

Kita prieiga – matyti propagandinius elementus meno kūriniuose (ir plačiau – visoje pramoginėje produkcijoje) ir imtis atitinkamų prevencinių priemonių. Ši prieiga irgi turi tam tikrų trūkumų, nes pernelyg uoliai naudojama gali pavirsti į „raganų medžioklę“.

Kaip vieną ganą aiškų tokios propagandos pavyzdį G. Počepcovas pateikia Stalino Rusijoje dirbtinai kurtą socialistinio realizmo žanrą.

Iš tikrųjų, kuri iš prieigų yra „teisinga“, o kuri – ne, labai sunku pasakyti. Matyt, šiuo atveju esminiu turėtų tapti vadinamasis „protingumo kriterijus“, kuris leistų vertinti kiekvieną atvejį individualiai. Žinoma, tai yra sudėtingiau, negu naudoti visiems atvejams tam tikrus nustatytus kriterijus.

Be to, vertėtų įsigilinti ir į reiškinį, apie kurį mes čia kalbame. Nemažai dėmesio minėtiems procesams skiria žinomas ukrainiečių mokslininkas, vienas pirmųjų posovietinėje erdvėje pradėjęs analizuoti informacinių karų fenomeną, Georgijus Počepcovas. Jo manymu, šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie propagandą, o apie metapropagandą. Esminis skirtumas, pagal G. Počepcovą, yra tas, kad propaganda veikia gana atvirai, o metapropaganda veikia nepastebimai, todėl jai tenka „skolintis“ kitas formas bei atitinkamai maskuotis. Meno kūriniai, kaip ir įvairaus pobūdžio pramoginė produkcija tam tinka geriausiai.

Pažymima, kad šiuolaikinė Rusija yra paveldėjusi metapropagandos principus dar iš sovietmečio. Kaip vieną ganą aiškų tokios propagandos pavyzdį G. Počepcovas pateikia Stalino Rusijoje dirbtinai kurtą socialistinio realizmo žanrą. Žinoma, socialistinis realizmas neatlaikė išbandymo laiku (pavyzdžiui, šiandien socialistinio realizmo literatūrinius kūrinius skaito nebent literatūros istorijos specialistai), tačiau metapropaganda nestokoja naujų, patrauklių formų.

Ko gero, didžiausias metapropagandos pavojus slypi tame, jog ji, kaip teigia G. Počepcovas, siekia „sisteminių tikslų“. Kitaip sakant, tam tikri vaizdiniai joje formuojami nuolat ir sistemiškai. Pavyzdžiui, sovietiniai filmai apie Didįjį Tėvynės karą formavo „fašisto“, t.y. „priešo“ vaizdinį. Šis vaizdinys yra giliai įsitvirtinęs sąmonėje net tų žmonių, kurie gimė gerokai po karo. Minėtas metapropagandos pasiekimas leidžia moderniai Kremliaus propagandai naudoti šį vaizdinį savo tikslams, tikintis gero šio vaizdinio panaudojimo efektyvumo. Neatsitiktinai Baltijos šalys, ar Ukraina, prieš kuriuos vykdomas nuolatinis informacinis karas iš Rusijos pusės, susilaukia pastovių kaltinimu „fašizmu“ ar „fašizmo atgimimu“.

Pavyzdžių galima pateikti ir daugiau – ypač Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste. Verta prisiminti, kad dar 2007 metais nufilmuotame rusiškame populiariame seriale „Likvidacija“ yra epizodas, kur vaizduojami Ukrainos sukilėlių armijos kariai („miško broliai“). Jie pateikiami kaip kvaili ir gana komiški – lakstantys po sovietinės Ukrainos miškus su tautiniais rūbais ar net SS uniforma. Tokia metapropaganda siekia viena vertus išjuokti ir sumenkinti kovotojus prieš sovietinį režimą, rodydama ukrainiečių „miško brolius“ kaip butaforinę jėgą, o kita vertus – labai aiškiai susieja juos su tais pačiais „fašistais“.

Įdomu tai, kad ir 2014 metais įsiliepsnojusį konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos pirmieji faktiškai išpranašavo (o gal geriau sakyti – ruošė jam dirvą) rusų vadinamosios patriotinės fantastikos autoriai, kur toks konfliktas buvo vaizduojamas gana dažnai (vėlgi, dažnai pagal esminį principą, kai Ukraina tampa kovos lauku tarp Rusijos ir JAV). Vienas tokių autorių – Fiodoras Berezinas – net asmeniškai dalyvavo Maskvos surežisuotame „sukilime“ Donbase 2014 metais ir kurį laiką buvo Igorio Strelkovo-Girkino pavaduotoju.

Verta paminėti, kad G. Počepcovas vaizduoja metapropagandą kaip klastingą ir efektyvų instrumentą. Žinoma, čia galima atrasti ir prielaidų tokios pozicijos kritikai. Esminis klausimas šiame kontekste būtų, kodėl sovietinė metapropaganda, jeigu ji buvo tokia paveiki, nesugebėjo išgelbėti SSRS nuo žlugimo?

Atsakymas, ko gero, būtų susijęs su teiginių, kad ir metapropagandos galios nėra beribės. Kaip rašo G. Počepcovas, ją nuolat reikia palaikyti „įtemptos stigos“ būsenoje. Aiškindamas tai ukrainiečių mokslininkas nurodo, kad šiam tikslui šiuolaikiniai Kremliaus propagandai, vaizdžiai tariant, reikia vis naujo „nukryžiuoto berniuko“.

Kitas svarbus aspektas yra susijęs su tuo, jog šis propagandos porūšis gali žūti nuo susidūrimo su realybe. Kalbant paprasčiau – televizorius niekaip negali laimėti kovos prieš tuščią šaldytuvą. Stiprus metapropagandos neatitikimas realybei stiprina kognetyvinį disonansą. Taip ir Sovietų Sąjungos gyventojus, kuriems tekdavo stovėti nesibaigiančiose eilėse bei medžioti deficitines prekes, jau neveikė metapropagandos naratyvai apie stiprią ir turtingą SSRS.

Todėl ir šiandien, rimtai vertinant moderniosios Kremliaus formuojamos metapropagandos pavojų, jos poveikio visgi nereikėtų suabsoliutinti.