Maištininkių branduolys Europos Sąjungoje
Ry­ti­nės ir va­ka­ri­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) na­rės ski­ria­si ne tik gy­ve­ni­mo ly­giu, bet ir po­li­ti­niu po­žiū­riu. Iš jų pa­sta­ruo­ju me­tu ypač iš­ryš­kė­jo Vi­šeg­ra­do gru­pės ša­lys, prieš­ta­rau­jan­čios ES mig­ran­tų po­li­ti­kai ir glau­des­nei Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jai.

Vengrija ir Lenkija teigia turinčios savą Europos ateities viziją. Jos nori stipresnio žodžio Europos Sąjungoje ir reikalauja atsisakyti privalomų migrantų kvotų. Abiejų valstybių konservatorių vyriausybės laikosi požiūrio, kad Briuselis kėsinasi į jų suverenumą, o pernelyg liberali ES politika pakerta krikščioniškas Europos tradicijas.

Takoskyra tarp senų vakarinių ir naujų rytinių ES narių gali tapti didesniu iššūkiu blokui nei „Brexit“.

Lyg erzindamas Briuselį naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis vykti pirmo dvišalio oficialaus vizito pasirinko Vengriją, artimiausią Lenkijos sąjungininkę, kurios premjeras Viktoras Orbanas pažadėjo vetuoti bet kokias ES sankcijas Varšuvai. Europos Komisijos pradėta procedūra prieš Lenkiją, priėmusią demokratijos principus pakertančius įstatymus, gali atsimušti į V. Orbano sieną ir baigtis niekiniu rezultatu, nes baudžiamosioms priemonėms, tarp kurių minimas Lenkijos balsavimo teisės Europos Sąjungoje atėmimas, privalo pritarti visos narės.

Be to, Lenkija, Vengrija ir Čekija nepaiso 2015 metų ES sprendimo ir atsisako priimti prieglobsčio prašytojus, todėl Europos Komisija gruodį apskundė šias šalis Europos Teisingumo Teismui. Prieš Budapeštą pradėta dar viena byla dėl nevyriausybinių organizacijų ir aukštojo mokslo įstatymų. Vengrijos vyriausybės taikiniu tapo universitetas, kurį įsteigė iš Vengrijos kilęs JAV finansininkas George'as Sorosas.

Paklusti neketina

Kol kas nė viena valstybė nerodo noro nusileisti ES reikalavimams. ES pastangos sutramdyti V. Orbaną, triuškinantį laisvą žiniasklaidą ir įstatymo viršenybę Vengrijoje, jau daug metų neduoda jokių vaisių. Per rinkimus pavasarį jis nusiteikęs laimėti trečią kadenciją iš eilės.

ES stokoja įrankių, leidžiančių priversti vyriausybes laikytis bendrų sprendimų ir pamatinių vertybių, todėl tokios ES senbuvės kaip Vokietija ir Prancūzija nori susieti narių finansavimą su tuo, kaip jos laikosi įstatymo valdžios. Ateityje šalys, paminančios šį principą, greičiausiai neteks ES pinigų.

Vidiniai susikirtimai rodo, kad takoskyra tarp senų vakarinių ir naujų rytinių narių gali tapti didesniu iššūkiu ES nei „Brexit“. Prieš migrantus ir didesnę ES integraciją maištaujančios Lenkija bei Vengrija gali įstumti bloką į rimtesnę krizę renkantis ateities kelią.

Didėjantis rytinių ir vakarinių valstybių priešiškumas puikiai tenkina Vladimirą Putiną, kurio tikslas – kiršinti ES šalis ir silpninti visą Bendriją, pakirsti jos vienybę. Rusijos prezidentas sudarė sandorį su Vengrijos premjeru dėl sovietinių laikų branduolinės jėgainės Pakse plėtros. Būtent per tokius ryšius Kremlius siekia daryti didesnę įtaką ES narėms. Šį susitarimą galima laikyti ES pralaimėjimu, nes Bendrija jau ne vienus metus kovoja dėl to, kad sumažėtų rytinių valstybių priklausomybė nuo rusiškos energetikos.

Nenori būti antrarūšės

Vadinamoji Višegrado grupė (V4), kurią sudaro Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija, labiausiai tapo matoma 2016 metais, kai pasisakė prieš migrantų kvotas. Jos buvo nustatytos siekiant palengvinti naštą didžiausią pabėgėlių antplūdį patiriančioms Italijai ir Graikijai. Nors Višegrado ketvertas gyvuoja nuo 1991 metų, būtent migrantų krizė pavertė jį politiniu veiksniu, su kuriuo ES tenka skaitytis.

Kai kurios bloko narės, nusivylusios šių šalių nusistatymu prieš didesnę ES integraciją, siūlo ES branduoliui po „Brexit“ judėti pirmyn ir palikti už nugaros priešgynas. Tačiau kelių greičių Europos idėja, atgaivinta naujojo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, nepatinka Višegrado grupės valstybėms. Jos jaučiasi tarsi būtų antrarūšės ir perspėja, jog tai išprovokuos ES subyrėjimą.

Kad Rytų Europos piliečiai nesijaustų esantys antrarūšiai, Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris ragina jų vyriausybes pasinaudoti naujuoju paramos fondu ir įsivesti eurą, taip pat priimti į Šengeno zoną Bulgariją ir Rumuniją. Tai padėtų pritraukti šias šalis arčiau ES branduolio.

Vis dėlto Višegrado grupė, kaip paaiškėjo, nėra jau tokia homogeniška. 2016 metų antrąjį pusmetį ES Tarybai pirmininkavusi Slovakija sušvelnino savo retoriką migrantų atžvilgiu ir net priėmė keliolika pabėgėlių. Slovakijos premjero Roberto Fico pareiškimai, kad „nėra tokios žmogaus teisės keliauti į Europos Sąjungą“ ir kad „žmogaus teisės negali būti pasas į Europą“, vis labiau įsitvirtina konkrečioje ES šalių politikoje prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Net V. Orbanas džiūgavo, jog Vengrija, pradėjusi tverti spygliuotos vielos tvorą nuo nevaldomai plūstančių migrantų, buvo teisi, nes išorinių sienų apsauga dabar yra visos ES prioritetas. Taigi galiausiai ES politika, reformuojant prieglobsčio teikimo pabėgėliams taisykles, gali smarkiai priartėti prie migrantams nedraugiškų narių pozicijos.

Kita vertus, Slovakijos premjeras R. Fico aiškiai pasakė, kad jo šalies vieta – ES branduolyje. „Pagrindiniai mano politikos principai – būti arti branduolio, arti Prancūzijos, Vokietijos. Esu labai suinteresuotas regioniniu bendradarbiavimu Višegrado grupėje, bet Slovakijos gyvybinis interesas yra ES“, – pabrėžė jis.

Slovakija – vienintelė V4 valstybė, prisijungusi prie euro zonos. Įsivesti eurą siekia ir šiemet pirmininkavimą perėmusi Bulgarija. Tuo metu Rumunija neigia norinti prisidėti prie V4 grupės, bet į ją gali įsilieti Austrija. Ten rinkimus laimėjus Sebastianui Kurzui, Vengrija ir Lenkija įgijo svarbią sąjungininkę. Populisto Andrejaus Babišo pergalė Čekijoje taip pat kelia klausimą, ar Praha nepasuks Budapešto ir Varšuvos pėdomis.