Lilija Ševcova: „Putino problemos“ sprendimas – ne pats sunkiausias dalykas
Ne­prik­lau­so­ma Ru­si­jos po­li­to­lo­gė Li­li­ja Šev­co­va tei­gia, kad Ru­si­ja iš­tir­po Vla­di­mi­re Pu­ti­ne. „Su­si­da­ro įspū­dis, kad ša­lis iš su­dė­tin­go vi­suo­me­ni­nio or­ga­niz­mo vir­to vie­nos ląs­te­lės bū­ty­be, ku­rios gy­ve­ni­mas pri­klau­so nuo klau­si­mo – pa­si­trauks ar ne­pa­si­trauks?“, – ra­šo ji.

„Šiandienė diskusija Rusijoje paprasta, kaip batas. Apie ką mes šnekame? Apie ką rašome? Apie ką kalbama už Rusijos ribų? Išeis? Neišeis? Ką reiškia „tranzitas“? Tai perėjimas prie Vladimiro Putino naujame vaidmenyje ar prie naujo „Putino“? Tada kas juo taps? O jei Putinas pasiliks, tada kaip – per valstybinę tarybą, sąjunginę su Baltarusija valstybę ar kokį nors kitą triuką? Būrimas iš šios „ramunės“ tapo nacionaliniu pomėgiu. Beje, ir pasaulis buria: „Jei nepasitrauks, tai kas...“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo L. Ševcova.

Pasak politologės, elitai ir sistemos užsisuko ieškodami atsakymo, kuris neturi jokios naujos prasmės, atspindi politinį ir intelektualinį stuporą. Tai negebėjimas, nenoras ieškoti išeities iš vienvaldystės aklavietės. Bejėgiškumas ir beviltiškumas.

„Būrimas išeis-neišeis yra žeminantis ne tik tautai, bet ir lyderiui, kuris nebeturi galimybės nustebinti ir neturi „draivo“ misijai, – rašo L. Ševcova. – Užsisukimas dėl Putino, pirma, mus veda nuo kolektyvinės-grupinės atsakomybės už dabartinės valdžios formavimą; antra, sunku suprasti tokią logiką ir pasekmes.“

„Vertikalė“ buvo kuriama dar anksčiau

„Režisierius Vitalijus Manskis savo filmu „Putino liudininkai“ į rusišką diskusiją grąžino klausimą apie sistemos, su kuria mes turime malonumą pūti, architektus. Nemažai tų, kurie norėtų užmiršti šią istoriją apie šaknis... Ir koncentruotis išskirtinai į Putiną, – teigia politologė. – Suprantama, kodėl.“

L. Ševcovos žodžiais, dabartinę vienvaldystę kūrė Boroso Jelcino komanda. Ji bandė apsisaugoti „stogu“. Kūrė būtent apsaugos režimą su vadovu iš jėgos struktūrų. Tokiu, kuris turėjo neabejoti savo funkcija. Tad Rusijos trajektorija buvo nustatoma dar iki Putinui įžengiant į Kremlių, įsitikinusi politologė.

Kad ir kas būtų atėjęs į Kremlių vietoj Putino, jis savo rankose jau būtų turėjęs vadžios uzurpacijos instrumentą.

„Beje, „vertikalė“ pradėta statyti dar anksčiau, kai 1993 metais po parlamento sušaudymo Konstituciją rašė ir redagavo pats Jelcinas, užtikrindamas valdžios monopolį prezidento rankose. Rusijos prezidento galioms galėtų pavydėti bet kuris sovietinis generalinis sekretorius (apie Rusijos prezidento konstitucinę visagalybę derėtų skaityti vieną iš geriausių mūsų Konstitucijos ekspertų Michailą Krasnovą). Kad ir kas būtų atėjęs į Kremlių vietoj Putino, jis savo rankose jau būtų turėjęs vadžios uzurpacijos instrumentą“, – pasakoja L. Ševcova.

Kur juos visu dėti?

„Dabartinė „putiniana“ verčia kelti dar vieną klausimą – apie autokratijos logiką. Logika žiauri: anksčiau ar vėliau vienvaldystės išteklių savininkas tampa savo „vertikalės“ įkaitu. Jis tampa įkaitu tų, kurie jį saugo. Tų, kurie jį informuoja. Tų, kurie ruošia jam sprendimus. Tų, kurie transliuoja jo mintis. Galiausiai tų, kurie jį maitina. Taip buvo su visais vienvaldžiais. Kiekvienas iš jų baigdavo kaip įkaitas ir tuo pačiu metu kaip auka paties sukurtos sistemos“, – rašo politologė. Anot jos, tai – dramatiška istorija ne tik tiems, kurie pavaldūs, bet ir pačiam vienvaldžiui.

„Štai Putinas pasitrauks. Kartu su juo pasitrauks ir artimiausi bendražygiai. Tai neišvengiama. Kolektyvinis išėjimas taps naujos valdžios legitimumu. Ji ieškos liaudies paramos verčiant senus valdovus. Ir ką mes pamatysime, kai baigsis trečias šios pjesės aktas? Totaliai demoralizuota ir bejėgį elitą, kuris moka tik aptarnauti „vertikalę“. Ir daugiau nieko nesugeba“, – teigia L. Ševcova.

Politologės žodžiais, paaiškės, kad „Putino problemos“ sprendimas – ne pats sunkiausias dalykas. Ji užduoda klausimus. Ką daryti su dviem milijonais ir dviem šimtais tūkstančių valstybės tarnautojų, kurie įprato funkcionuoti korupcijos aplinkoje? Ką daryti su penkiais milijonais jėgos struktūrų pareigūnų, išmanančių tik apie represijas? Ką daryti su ekspertais, užprogramuotais aptarnauti valdžią? Ką daryti su intelektualais, parazituojančiais Kremliaus tarybose? Ką daryti su „kultūros meistrais“, valdžios prašančiais „orientyro“, kaip Andronas Končialovskis?

„Kur visus juos dėti? Iš kur paimti tuos, kurie juos pakeistų? Ir ar galima tikėti tais, kurie šiandien bando atsiriboti nuo savo dalyvavimo ir atsakomybės, tikėdamiesi vaidmens naujame scenarijuje? Jie taip pat turi tik „vertikalės“ aptarnavimo patirtį, – rašo L. Ševcova. – O mes vis apie Putiną...“