Kurdų likimas – galingųjų rankose
Pa­sta­rą­jį šimt­me­tį Ar­ti­mų­jų Ry­tų kur­dai tu­rė­jo ke­lias pro­gas pri­ar­tė­ti prie sva­jo­nės įkur­ti sa­vo vals­ty­bę ar­ba au­to­no­mi­nį re­gio­ną, bet kas­kart jų vil­tys du­žo dėl pa­sau­li­nių ga­ly­bių kal­tės. Nau­jau­sias pa­vyz­dys – Si­ri­jos kur­dai, šio­je ša­ly­je Jung­ti­nių Vals­ti­jų re­mia­mi va­do­va­vę ko­vai su „Is­la­mo vals­ty­be“. Ame­ri­kie­čiams trau­kian­tis iš Si­ri­jos kur­dai lie­ka Tur­ki­jos pa­jė­gų ir Bas­ha­ro al-As­sa­do ma­lo­nei.

Nuo pat pradžių kurdai žinojo, kad JAV parama nebus amžina, bet staigus Donaldo Trumpo sprendimas apstulbino kovotojus, pastaruosius trejus metus buvusius Amerikos partneriais. Kažin ar padės JAV prezidento perspėjimas Ankarai, kad jei užpuls kurdų pajėgas Sirijoje, Turkijai grės ekonominis smūgis. Nepaisydama D. Trumpo grasinimų Turkija pažadėjo ir toliau kovoti su JAV remiamomis kurdų sukarintomis organizacijomis, kurias Ankara laiko teroristų grupuotėmis. Aukšti Turkijos pareigūnai tvirtina, kad tarp džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ ir kurdų grupuotės „Liaudies apsaugos daliniai“ (YPG) nėra jokio skirtumo. „Mums jie visi vienodi ir mes kovosime su jais visais“, – sako jie, turėdami galvoje kurdų grupes tiek pačioje Turkijoje, tiek Sirijoje.

Per Sirijos pilietinį karą kurdai sugebėjo įtvirtinti tokį savarankiškumą, apie kokį anksčiau net nedrįso svajoti.

Turkija laiko YPG uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK), nuo 1984 metų vykdančios sukilimą prieš Ankarą, teroristine atšaka. Į teroristinių organizacijų sąrašą PKK yra įtraukusios Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga. Tačiau su YPG Vašingtonas pastaruoju metu glaudžiai bendradarbiauja ir teikia šiai grupei karinę paramą kovoje su „Islamo valstybe“ Sirijoje. Amerikos parama YPG yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tarp Turkijos ir JAV nuolat jaučiama įtampa. Dvišaliai santykiai kiek pagerėjo D. Trumpui gruodį paskelbus, kad maždaug 2 tūkst. amerikiečių karių bus grąžinti namo iš Sirijos.

Maskvos pozicijos stiprėja

Nors JAV žada pasirūpinti, kad Turkija „neišžudytų“ kurdų, D. Trumpas ir juos paragino „neprovokuoti“ Ankaros. Tiek Turkija, tiek Sirijos kurdai su Rusija sieja tam tikras viltis išspręsti D. Trumpo sukurtas problemas. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas planuoja vizitą į Maskvą šį mėnesį deryboms dėl Sirijos ir kitais klausimais su prezidentu Vladimiru Putinu. Tuo metu kurdai jau kreipėsi pagalbos į Rusiją – jie prašo padėti susitarti su Sirijos vyriausybe užpildyti vakuumą, kuris lieka JAV pajėgoms išėjus. Tai padėtų išvengti Turkijos puolimo. Jei į kurdų teritoriją įžengtų Sirijos vyriausybinės pajėgos, Turkijos invazijai kelias būtų užkirstas.

Įvykiams taip krypstant Rusijos, kaip dominuojančios žaidėjos Sirijoje, pozicijos stiprėja. Tarsi dar labiau pabrėždamos Maskvos svarbą, Rusijos pajėgos pradėjo patruliuoti šiaurinio Manbidžo miesto prie Turkijos sienos prieigose. Šį miestą nuo 2016 metų kontroliuoja amerikiečių remiamas kurdų ir arabų kovotojų aljansas. Rusijos ir kurdų tinklalapiuose atsirado filmuoti vaizdai, kaip Rusijos karinės mašinos rieda Sirijos teritorija plazdant didelėms Rusijos vėliavoms. Tie vaizdai nusižiūrėti nuo panašios filmuotos medžiagos, pasirodžiusios bemaž prieš dvejus metus, kai ten karinį patruliavimą pradėjo JAV.

Maskvai kurdai pateikė pasiūlymą, pagal kurį Sirijos vyriausybė atkurtų savo suverenumą didelėje Sirijos teritorijoje, ją kurdai yra užėmę nuo 2012 metų. Pirmiausia jie ten įsitvirtino per sukilimą prieš prezidento B. al-Assado valdymą, o vėliau – per karą su „Islamo valstybe“. Mainais kurdai nori, kad Sirijos vyriausybė suteiktų jiems plačią autonomiją. Pateikę savo planą rusams kurdai laukia jų sprendimo. Kol kas Rusija neįsipareigojo padėti nei Turkijai, nei kurdams.

Kurdų kovotojai iš "Liaudies apsaugos dalinių" (YPG) šaudo į "Islamo valstybės" droną Rakoje. /

Kas yra kurdai?

Šią etninę grupę sudaro apie 20 mln. žmonių, gyvenančių keturiose šalyse (10 mln. Turkijoje, 6 mln. Irane, 3,5 mln. Irake ir kiek daugiau nei 2 mln. Sirijoje). Jų kalba panaši į persų, jie daugiausia yra musulmonai sunitai. 191 tūkst. kvadratinių kilometrų kurdų teritorijos driekiasi kalnuotomis vietovėmis nuo pietryčių Turkijos iki Zagroso kalnų šiaurės vakarų Irane. Kurdus skiria ne tik valstybių sienos, bet ir gentinis bei politinis susiskaldymas.

Kovų istorija

Osmanų imperijai po Pirmojo pasaulinio karo žlugus, 1920 metų Sevro sutartyje kurdams buvo pažadėta nepriklausoma tėvynė. Tačiau sutartis niekada nebuvo ratifikuota, vadinamasis Kurdistanas liko supjaustytas. Nuo tada kurdai nuolat maištauja Irane, Irake ir Turkijoje. Į jų atmintį įsirėžė keli įvykiai, kuriuos kurdai laiko išdavystėmis savo atžvilgiu.

1972 metais JAV teikė karinę pagalbą Irako kurdų sukilimui prieš Bagdadą. Tai buvo padaryta Irano, kuriam tuo metu vadovavo amerikiečių sąjungininkas šachas, vardu. Mohammadas Reza Pahlavi tikėjosi paspausti Irako valdžią dėl nesibaigiančio disputo dėl sienos. Po trejų metų jis pasirašė sutartį dėl sienos su Bagdadu ir uždarė ginklų koridorių. Taip pasibaigė amerikiečių pagalba kurdams, ir Irako valdžia sutriuškino jų sukilimą. Praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį Irako kurdai vėl sukilo per Irano ir Irako karą. Irako lyderio Saddamo Husseino armija vykdė prieš juos žiaurią kampaniją, panaudojo mirtinas dujas ir jėga iškeldino į dykumą apie 100 tūkst. kurdų.

1991 metais, po JAV vadovaujamo Persijos įlankos karo, kai buvo išlaisvintas Irako okupuotas Kuveitas, prezidentas George'as H. W. Bushas ragino irakiečius sukilti prieš Saddamą. Sukilo kurdai šiaurėje ir šiitai pietuose, vienu metu jie kontroliavo 14 iš 18 Irako provincijų. Tačiau Saddamas žiauriai numalšino sukilimą. Nors G. H. W. Bushas nieko konkretaus nebuvo žadėjęs, kurdai ir šiitai pasijuto išduoti.

Vis dėlto JAV įkurta neskraidymo zona virš Šiaurės Irako padėjo apsaugoti kurdų autonomiją. 2003 metais nuvertus Saddamą JAV pasirūpino, kad ši autonomija būtų įtraukta į naująją Irako Konstituciją. 2017 metų rudenį kurdai surengė referendumą ir per jį balsavo už nepriklausomybę. JAV tam nepritarė, Bagdado vyriausybė blokavo pasienio postus, daugeliui mėnesių uždarė oro uostus ir privertė kurdus nusileisti.

Sena kurdų patarlė sako: "Kalnai - vieninteliai mūsų draugai." / AFP/Scanpix nuotraukos

Ar teks viską prarasti Sirijoje?

Sirijos kurdai siekia įkurti savivaldą savo gyvenamame šiaurės rytiniame šalies kampe. Damaskas neleidžia, o Turkija įnirtingai tam priešinasi, nes Sirijos kurdų pajėgas laiko susijusiomis su kurdų sukilėliais Turkijoje ir priskiria teroristams. Per Sirijos pilietinį karą Damaskui įklimpus į kovą su džihadistais kurdai sugebėjo įtvirtinti tokį savarankiškumą, apie kokį anksčiau net nedrįso svajoti. JAV reikėjo sausumos partnerio kovai su trečdalį Sirijos užėmusia „Islamo valstybe“. Kurdai buvo kaip tik tokia jėga, veiksminga ir organizuota. Amerikiečiai apginklavo kurdų kovotojus, taip pat kai kurias Sirijos arabų grupes, pasiuntė jiems į pagalbą JAV karius ir parėmė iš oro.

Veikdami išvien su amerikiečiais kurdai turėjo savo interesą – tikėjosi svaraus žodžio savo autonomijai. Po metus trukusių kovų, per kurias žuvo tūkstančiai kurdų, „Islamo valstybė“ išvyta bemaž iš visos turėtos teritorijos.

Turkija pasiuntė savo pajėgas į Siriją 2016 metų rugpjūtį, kad išvalytų pasienio rajonus nuo „Islamo valstybės“ ir apribotų kurdų ekspansiją. 2018 metų pradžioje Turkija išvijo kurdų kovotojus iš šiaurės vakarinio Afrino anklavo, dešimtys tūkstančių kurdų turėjo palikti šį kraštą JAV stovint nuošaly ir stebint.

Kol kas neaišku, kas nutiks amerikiečiams išėjus, bet kurdai gali prarasti viską. Jie sudėjo didžiules aukas kovoje su „Islamo valstybe“, prezidentas D. Trumpas gyrė juos kaip puikius kovotojus ir žmones. Tačiau amerikiečiams pasitraukus kurdai lieka mirtiname pavojuje – Turkija juos gali pulti bet kurią akimirką.