Kuba rengiasi epochai be Castro
Ba­lan­džio 19 die­ną Ku­ba tu­rė­tų at­vers­ti nau­ją is­to­ri­jos pus­la­pį, mat pre­zi­den­tas Rau­lis Cas­tro pla­nuo­ja at­sis­ta­ty­din­ti. Tai is­to­ri­nis po­ky­tis ko­mu­nis­tų val­do­mo­je sa­lo­je. Bro­liai Cas­tro pre­zi­den­to pos­te iš­bu­vo be­veik pu­sę am­žiaus.

86 metų Kubos vadovas apie planus atsisveikinti su pareigomis prakalbo dar 2013-aisiais. Jau tada jis užsiminė, kad režimo ateitį patikės pirmajam viceprezidentui Migueliui Diazui-Caneliui.

Būsimam šalies prezidentui kliudys tai, kad jis nėra Castro. Jam teks gerokai padirbėti, kad įtvirtintų savo autoritetą.

Politinis įpėdinis labai nepanašus į dabartinę vadovybę, kurios dauguma narių jau vyresni nei 80 metų. Jeigu šis politikas išties perims Kubos vairą, bus pirmas šios šalies lyderis, gimęs po revoliucijos.

57 metų politikas išsiskiria iš kitų Komunistų partijos pareigūnų jaunatviškumu ir energija. Jis su didžiuliu jauduliu laukė istorinio roko grupės „The Rolling Stones“ koncerto, kuris buvo surengtas Havanoje 2016 metų kovą. Praeityje šio žanro muzikos kubiečiai klausėsi paslapčia.

Tęs pradėtus darbus

Tiesą sakant, M. Diazas-Canelis šaliai nebūtų visiška naujiena. Po Kubos revoliucijos kurį laiką šalies prezidento pareigas ėjo dar keli asmenys, kurių pavardės nebuvo Castro.

1959 metais pusmetį valstybei vadovavo liberalus teisininkas Manuelis Urrutia, tačiau dėl ginčų su revoliucijos lyderiu Fideliu Castro paliko šį postą. Jį perėmė ir 17 metų (iki 1976-ųjų) Kubos prezidentu buvo Osvaldo Dorticos. Tačiau jis buvo tik formalus vadovas, nes paskutinį žodį tardavo Castro.

Kaip sakė Vašingtone įsikūrusio Brookingso instituto ekspertas Tedas Piccone, Kubos laukia svarbus žingsnis, mat šalies valdymo estafetę perima naujoji karta. Vis dėlto Raulis iki 2021-ųjų liks visus valdžios svertus kontroliuojančios Komunistų partijos vadovas. Vadinasi, didelių permainų tikėtis neverta.

Tokią nuomonę sustiprina politikos analitikas bei Komunistų partijos narys Rafaelis Hernandezas. Pasak jo, M. Diazas-Canelis tęs dabartinės valdžios darbus.

Užrašas ant sienos skelbia: "Toliau ginsime revoliuciją."AFP/Scanpix nuotrauka

Pirmtako nuopelnai

R. Castro valdžią perėmė iš savo brolio Fidelio 2006-aisiais, kai pašlijo šio sveikata. Prezidentu jis oficialiai tapo 2008 metais.

Naujas vadovas atsargiai atvėrė Kubos valstybinę ekonomiką ir stiprino ryšius su kitomis šalimis. Ypač daug dėmesio sulaukė jo pastangos atkurti diplomatinius santykius su Jungtinėmis Valstijomis.

R. Castro panaikino kai kuriuos kubiečių laisvės suvaržymus, pavyzdžiui, draudimą namie turėti mobiliuosius telefonus ir kompiuterius. Jis taip pat leido šalies piliečiams keliauti į užsienį be brangiai kainuojančių ir sunkiai gaunamų išvažiavimo vizų.

Žmonės dabar turi ir daugiau ekonominių laisvių – gali parduoti namus bei automobilius ir juos pirkti. Išplėstas sąrašas aktyvų, kuriuos bankai gali priimti kaip paskolų užstatą. Į šį sąrašą įtraukti raguočiai galvijai, brangenybės, automobiliai, traktoriai, kultūros vertybės, namai.

„Arba mes keičiame kursą, arba skęstame“, – pareiškė R. Castro 2010 metais. Jam vadovaujant Kubos bendrasis vidaus produktas šoktelėjo nuo 42,6 mlrd. JAV dolerių 2005 metais iki 87 mlrd. JAV dolerių 2015-aisiais.

Laukia iššūkiai

Naujasis prezidentas paveldės nemažai opių klausimų. Pavyzdžiui, jam teks atlaikyti Vašingtono spaudimą atsiverti daugiapartinei santvarkai ir rinkos ekonomikai.

Galvos skausmą kels pernelyg lėtas ekonominių reformų tempas. Kuba šiuo metu išgyvena recesiją, nes yra smarkiai veikiama savo sąjungininko Karakaso ekonomikos krizės.

Organizacijos „Americas Society“ atstovė Alana Tummino teigė, kad būsimam šalies prezidentui kliudys ir tai, kad jis nėra Castro. Jam teks gerokai padirbėti, kad įtvirtintų savo autoritetą.

Lidso universiteto (Didžioji Britanija) akademikas Manuelis Barcia Pazas buvo nusiteikęs pozityviau. Jo žodžiais, kai kurios numanomo įpėdinio idėjos, pavyzdžiui, dėl visuomenės sveikatos gerinimo ir interneto ryšio sklaidos, teikia vilties, tačiau neaišku, kiek naujasis vadovas turės veikimo laisvės.

Ilgas kelias

Jau po revoliucijos gimęs M. Diazas-Canelis, turintis inžinieriaus išsilavinimą, lėtai kopė į Kubos valdžios hierarchijos viršūnę.

Viena iš Havanos gatvelių.AFP/Scanpix nuotrauka

Praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį jis buvo išrinktas Vilja Klaros provincijos partinio komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jis leido atidaryti homoseksualų klubą „Menjunje“, tad pelnė liberalių pažiūrų politiko reputaciją. Be kita ko, ir pats M. Diazas-Canelis buvo kitoks negu jo kolegos: nešiojo ilgus plaukus, dėvėjo plačius šortus, o į darbą mindavo dviračiu.

2009 metais jis buvo paskirtas švietimo ministru, o 2013 metais Nacionalinė asamblėja suteikė pirmojo viceprezidento portfelį. Šis veikėjas turi darbo ministrų postuose patirties ir eina svarbias pareigas Kubos komunistų partijoje, bet manoma, kad jį menkai palaiko kariuomenė.

M. Diazas-Canelis – dukart vedęs. Iš pirmos santuokos turi du vaikus. Dabartinę žmoną jis sutiko dirbdamas Holgine. Liz Cuesta Peraza ten buvo literatūros instituto direktorė. Dabar ji eina aukštas pareigas Švietimo ministerijoje ir, regis, būtų gana aktyvi pirmoji šalies ponia. 2015 metais ji lydėjo vyrą į Šiaurės Korėją, o 2016 metų birželį kartu su Kubos delegacija svečiavosi Japonijoje.

Kaip teigė organizacijos „The Inter-American Dialogue“ atstovas Ricardo Barriosas, M. Diazas-Canelis yra labai paslaptingas. Net vienos artimiausių sąjungininkių Kinijos diplomatai nežino, kokia jo tikroji pozicija kai kuriais klausimais. „Šis pereinamasis laikotarpis turės daug nežinomųjų. Viskas tik prasideda“, – pažymėjo R. Barriosas.

Ar M. Diazas-Canelis perims Kubos vairą, paaiškės balandžio 19-ąją, minint JAV centrinės žvalgybos valdybos remtos nesėkmingos invazijos Kiaulių įlankoje 57-ąsias metines. Kuboje šis incidentas laikomas pirmuoju amerikiečių imperialistų pralaimėjimu Lotynų Amerikoje.