Krymo paplūdimius ir vaizdus gožia tvoros
Džiaug­tis pa­jū­riu ar su­ras­ti vie­te­lę rankš­luos­čiui pa­si­ties­ti Ru­si­jos oku­puo­ta­me Kry­me da­ro­si vis su­nkiau. Nuo 2014 me­tų, kai Mask­va oku­pa­vo Kry­mą ir ten įve­dė sa­vo tvar­ką, ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas pu­sia­sa­lio pa­kran­tė­se iš­graibs­ty­tas. Tie, ku­rie įsi­gi­jo nuo­sa­vy­bę prie pat jū­ros, ne­lin­kę ja da­ly­tis.

Jie tveria tvoras ir stato barjerus, neleidžiančius visuomenei ne tik prieiti prie kranto, bet kai kuriais atvejais ir naudotis keliais. Kelių metrų aukščio tvoros užstoja jūros vaizdą. Vieną tokį užtvertą pakrantės ruožą vietos gyventojai sarkastiškai lygina su nacių koncentracijos stovykla.

Su Stalino portretais Sevastopolis šventė Pergalės prieš nacistinę Vokietiją dieną.

Kažin ar kas tikėjosi, kad taip bus, bent jau ne tai žadėjo Kremliui lojali Krymo valdžia. Ji vadina tvoras Ukrainos valdymo palikimu ir įsteigė pakrančių brigadas, kurioms pavesta naikinti barjerus, trukdančius prieiti prie Juodosios jūros. Tačiau nuo to laiko jau praėjo keleri metai, bet tvoros ne tik niekur nedingo, jų atsirado daugiau ir dar didesnių.

Tai tik vienas iš daugelio sunkumų, su kuriais susiduria Krymo gyventojai. Patirdama tarptautines sankcijas pusiasalio ekonomika dūsta. Turizmas visai išseko, Vakarų kruiziniai laivai į Krymo uostus neužsuka. Tarptautinė bendruomenė smerkia Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir Maskvos paramą separatistams Rytų Ukrainoje, kur žmonės ir toliau žūva kiekvieną dieną. Rusija sako, kad jos karių ten nėra, bet Ukraina puikiai žino, kad karas tęsiasi.

Dalijami „karališki“ sklypai

O tuo metu Kryme jau prasideda naujas vasaros sezonas, bet maudytis jūroje ir degintis saulėje gali būti keblu. Ir lankytojai, ir vietiniai skundžiasi tvora, kuri apjuosė Livadijos paplūdimį ir rūmus – buvusią caro Nikolajaus II vasaros rezidenciją. Joje Josifas Stalinas, Franklinas Rooseveltas ir Winstonas Churchillis susitiko 1945 metų vasarį aptarti pokario Europos reikalų. Vienas feisbuko grupės „Jalta – mano meilė“ narių palygino ten nauja tvora apjuostą pakrantės gabalą su Buchenvaldo koncentracijos stovykla. „Tai, ką išvydau, blogiau nei pernai. Grotos uždengtos geležiniais lakštais, kad praeiviai nematytų paplūdimio ir elito, kuris ten ilsisi“, – parašė Sergejus Musijčiukas, prisistatantis kaip Vokietijos gyventojas iš Krymo. Jis pasibaisėjęs, kad šią vasarą per karščius žmonės 15 minučių pėdins nuo vieno paplūdimio iki kito tarsi geležiniame narve, nematydami jūros ir nejausdami gaivaus vėjelio.

Toks atvejis ne vienintelis. Feisbuko vartotojas iš Sudako, kurorto pietinėje Krymo pakrantėje, parašė apie naujai išdygusią tvorą, užstojančią kelią į paplūdimį Sudako įlankoje. Ten nuėjęs su šeima Dmitrijus Demčiukas išvydo 2 metrų betoninę sieną ir maždaug hektaro pakrantės ruožą, kartu su mažu smėlio paplūdimiu neprieinamą visuomenei.

Tačiau bene didžiausią pasipiktinimą sukėlė naujas užtvaras palei Jaltos ir Sevastopolio greitkelį tarp Olyvos ir Kastropolio miestelių. 6 metrų ilgio siena ne tik neleidžia prieiti prie jūros, bet ir visiškai uždengia vaizdą. Aptvertą teritoriją vietiniai pašaipiai vadina „sustiprinto saugumo zona“.

Tvoros daugiausia dygsta aplink pakrantės sklypus, kuriuos Krymo lyderiai „išnuomoja“ verslininkams. Būtent šie žemės plotai kartu su gretimais paplūdimiais aptveriami tvoromis.

Ypač į šią temą įsigilinusi Krymo žurnalistė Tatjana Kurmanova sako, jog tokia praktika prasidėjo dar Ukrainos valdymo laikais. Sklypai buvo formuojami be jokio skaidrumo, susikūrė fiktyvūs kooperatyvai, jie gavo sklypus išskirtiniams statybų projektams ir uždarė priėjimą prie jūros. Jos žodžiais, tai buvo ne kokie nors maži ploteliai apleistoje pakrantėje, o „karališki“ sklypai.

Dėl vargų neužjaučia

Daugeliu atvejų Rusijos piliečiai arba organizacijos perėmė anksčiau ukrainiečiams priklausiusią nuosavybę, taip pat ir viešbučius bei sanatorijas. Pavyzdžiui, Foroso sveikatingumo kompleksą dabar kontroliuoja Rusijos Tatarstano profesinių sąjungų federacija. Anksčiau jis priklausė Ukrainos magnato Ihorio Kolomoiskio „Privat Group“. Magnatas ir buvęs Donecko gubernatorius Serhijus Taruta prarado savo nuosavybę Kryme. Jam priklausė ir Aivazovskio parkas bei rūmai. Andrejus Sambrosas, politikos analitikas ir nepriklausomas žurnalistas iš Simferopolio, 2015 metų kovą rašė, kad „Krymo valdžia pasinaudojo nacionalizacija siekdama susidoroti su politiniais priešininkais“.

Ukrainoje nėra gailesčio vargus patiriantiems Krymo rusakalbiams ir aimanuojančioms moteriškėms Donbase – visi jie karštai troško prisijungimo prie Rusijos.

Prorusiški lyderiai, pasišovę apsaugoti Krymo rusakalbius nuo „Ukrainos fašistų“, žadėjo teisingumą bei tvarką, o priėjimas prie paplūdimių buvo vienas pirmųjų dalykų, kurių jie ėmėsi. Pakrančių patruliai buvo suformuoti iš vadinamųjų Krymo savigynos būrių, 2014 metais padėjusių Rusijos pajėgoms užgrobti pusiasalį. Šie neaiškaus plauko asmenys naršė po visą Krymą ir tikrino, ar pakrantės neaptvertos ir neužrakintos. Buvo nupjautos kelios aprūdijusios metalinės tvoros ir visa tai įamžino atskubėję Krymo lyderiai su būriais žurnalistų. Tačiau tai tebuvo viešųjų ryšių akcija – daugybė tvorų liko, o apie pakrančių patrulius visi seniai pamiršo. Vietos valdžia išnuomoja vis daugiau sklypų pakrantėse, o juos gauna tie, kurie „turi ryšių“.

Nuomos sutartys praryja ne tik geriausius paplūdimius, bet ir kelius. Vieną tokį sklypą Krymo valdžia išnuomojo Utiose SPA centrui, kurį kontroliuoja su Rusijos „Sberbank“ susijusi Maskvos firma. 2015 metais sanatoriją apjuosė tvora. Vietos valdžia sakė, jog tai antiteroristinės priemonės. Tvora atkirto keliuką į paplūdimį, kuriuo naudojosi vietos žmonės. Dabar prie jų namų negali privažiuoti nei greitosios pagalbos automobiliai, nei joks kitas transportas. Gyventojai šliaužte pralenda pro tvoros apačią.

Tačiau Ukrainoje nėra gailesčio šiuos vargus patiriantiems Krymo rusakalbiams ir aimanuojančioms moteriškėms Donbase. Visi jie karštai troško prisijungimo prie Rusijos, o šios pradėtas karas pagimdė iki tol niekada nebūtą ukrainiečių priešiškumą Rusijai.