Kremliaus iššūkis – rasti bendrą kalbą su tauta dėl Kurilų salų
Krem­lius tu­ri su­pras­ti, kad tu­ri rei­ka­lą ne vien su Ja­po­ni­ja, bet ir su Ru­si­jos žmo­nė­mis. At­siž­vel­giant į apk­lau­sas, net du treč­da­liai ru­sų ne­no­ri Ja­po­ni­jai ati­duo­ti Ku­ri­lų sa­lų. Krem­lius nė­ra pa­jė­gus pri­vers­ti žmo­nių pa­keis­ti sa­vo po­žiū­rį, car­ne­gie.ru ra­šo apž­val­gi­nin­kas, po­li­to­lo­gas Dmi­tri­jus Tre­ni­nas.

Rusijos – Japonijos dialogas dėl taikos susitarimo ir teritorijos delimitacijos veikiausiai pasiekė lemiamą fazę. Politinis Japonijos kalendorius neleis daugiau atidėlioti sprendimo: Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe postą paliks ne vėliau, nei 2021 metais. Dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino kadencija baigsis 2024 metais, tačiau politinė dinamika Rusijoje taip pat neleis Kremliui iki to laiko atidėlioti svarbių sprendimų. Jei Japonija ir Rusija pasieks susitarimą, joms tai reikės padaryti 2019 metais. Jeigu valstybėms to padaryti nepavyks, klausimai liks neišspręsti neapibrėžtam laikui, o santykiai tarp jų ims prastėti.

Kremliui nepavyks priversti žmonių, kad jie priimtų tokį požiūrį. Jam reikės įtikinti juos, kad turi pakankamai priežasčių tokiam poelgiui.

Teritorinei delimitacijai reikia ne vien politinių sprendimų ir diplomatinių subtilybių. Jai taip pat būtinas abiejų valstybių parlamentų formalus sutarties ratifikavimas. Tačiau net ir tai yra nepakankama sąlyga. Tam, kad sutartis būtų pripažinta, jai pritarti turės didžioji dalis Rusijos ir Japonijos gyventojų. Kai prieš daugiau nei dešimt metų Rusija su Kinija išsprendė nesutarimus dėl sienų, Maskvai atiduodant kelias upių salas Pekinui, Kremlius nesivargino paaiškinti piliečiams, kodėl Rusija staiga nusprendė nusileisti kaimynei. Tolimuosiuose Rytuose vyko keli vietinės reikšmės protestai, tačiau jie greitai baigėsi ir garsiau nenuskambėjo. Vis dėlto bandymas tokį scenarijų pakartoti dabartinėmis sąlygomis gali turėti kur kas rimtesnes pasekmes.

Derybos dėl teritorinio ginčo turi būti vykdomos itin slaptai ir konfidencialiai, nes informacijos nutekėjimas gali sugadinti procesą. Tuo pačiu akivaizdu, kad sąlygos bet kokiam galimam susitarimui jau yra nustatytos. Pagrindas tam yra Sovietų Sąjungos ir Japonijos deklaracija, pasirašyta Maskvoje 1956 metais. Tokijas yra pasirengęs veikti šios deklaracijos pagrindu – Shinzo Abe deklaraciją garsiai priminė praėjusių metų rudenį. Tai pažymėjo perėjimą nuo 25 metus trukusios diskusijos apie problemą ir derybų, prie sprendimo. Vieši Rusijos prezidento pareiškimai bei užsienio reikalų ministro komentarai, kurie buvo gana smarkūs, nustatė sąlygas, kokiomis Maskva yra pasirengusi pradėti kalbas. Sausio 22 dieną vykęs Shinzo Abe vizitas į Maskvą, prieš kurį ten pat vyko pokalbiai su Japonijos užsienio reikalų ministru Taro Kono, parodė, kad aktyvios derybos jau prasidėjo.

Nors dar reikia nustatyti daug svarbių detalių, bendri sienos braižymo kontūrai yra aiškūs. Rusija tarsi rodydama geros valios gestą Japonijai atiduos Šikotano salą bei Habomajaus salas, o Japonija mainais atsisakys pretenzijų į didesnes Iturupo ir Kunaširo salas. Dar daugiau – Japonija turės pasižadėti neleisti Jungtinėms Valstijoms statyti karinių įrengimų gausimose salose, bei gerbti Rusijos teisę kursuoti Ochotsko jūroje. Kartu su sienų klausimų Rusija ir Japonija turėtų nustatyti ir bendrų ekonominių veiklų rėmus bei susitarti dėl laisvesnio vizų režimo.

Japonijos vyriausybė ir ministras pirmininkas Shinzo Abe turės įdėti daug pastangų aiškinant Japonijos žmonėms, kodėl po ilgai deklaruoto siekio ir ambicijų susigrąžinti „Šiaurines teritorijas“ Tokijas yra pasirengęs susitarti dėl vos 7 procentų savomis laikytų teritorijų. Taip pat Tokijas turės įtikinti Vašingtoną nesikišti į Rusijos ir Japonijos suartėjimą. Tai prieštarautų Šaltojo karo metais Jungtinių Valstijų vyriausybių pradėtam vykdyti užsienio politikos kursui bei dabartiniam, spausti Maskvą visuose frontuose. Tai yra sudėtingas ir komplikuotas tikslas, tačiau Shinzo Abe atrodo pasiryžęs jo siekti.

Kremliui teks susidurti su panašia problema. Kai buvo sprendžiamas sienos su Kinija klausimas, pagrindinis Maskvos argumentas už susitarimą buvo tas, kad, turint omenyje Kinijos spartų vystymąsi bei nežinią dėl būsimų Kinijos lyderių vykdysimos politikos, neišspręsta problema prieštarautų vidiniams ir esminiams Rusijos interesams. Sienų klausimas nebuvo viešai aptariamas tiek dėl partnerio, su kuriuo buvo deramasi, tiek dėl Rusijos gyventojų reakcijos. Tačiau dabar, bendraujant su kitu, atviresniu viešoms diskusijoms partneriu, bei turint kur kas reiklesnę publiką namie, klausimai „kodėl“ ir „už ką“ turi būti ir yra keliami viešai.

Akivaizdu, kad teritorinio konflikto su Japonija pratęsimas nedera su Rusijos ilgalaikiais interesais. Akivaizdu, kad Japonija nemėgins paimti Kurilų salų jėga, tačiau tuose vandenyse veikiausiai prasidėtų įvairūs incidentai, panašūs į Azovo jūroje neseniai įvykusį, o dėka jų prasidėtų ir Japonijoje nepripažįstamų sienų militarizacija. Taip pat tikėtina, kad į aštrėjantį konfliktą įsitrauktų Jungtinės Valstijos, o tokio scenarijaus Rusija vargu, ar nori.

Šiuo metu Japonija išsiskiria iš didžiojo septyneto tuo, kad aktyviai siekia artimesnių santykių su Rusija. Tai nėra vien Kurilų salų klausimas, o platesnės Eurazijos geopolitikos. Shinzo Abe nori bendradarbiauti su Maskva bei Naujuoju Deliu, idant Japonija galėtų jautis užtikrinta, žvelgdama į vis augančią Kiniją. Panašu, kad Japonijos ministras pirmininkas ateityje tikisi labiau į save orientuotos Jungtinių Valstijų politikos.

Jeigu Shinzo Abe nepavyktų susitarti su Maskva, Japonijos bei Rusijos santykiai neišvengiamai atšaltų, o Japonijos autonomijos Jungtinių Valstijų atžvilgiu siekis būtų pristabdytas. Tokijas taptų dar labiau priklausomu nuo Vašingtono, o Maskva, praradusi galimybę pasiekti Japonijos resursus, galinčius paspartinti valstybės modernizaciją bei palaikyti aktyvesnę politiką Azijoje, būtų priversta kliautis Pekinu. Augant priešpriešai tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos, Rusijos ir Japonijos likimas taptų nepavydėtinas. Abiems valstybėms tokių sunkumų geriau vengti.

Rusijoje netyla kalbos apie tam tikrą Kinijos ir Japonijos (ar JAV – Japonijos) jėgų konkurenciją Maskvos įstaigose. Tokie apibendrinimai situaciją smarkiai supaprastina. Rusijos santykiai su Kinija neturi nieko bendro su teritorinio ginčo tarp Maskvos ir Tokijo statusu. Kinija yra Rusijos didžiausia kaimynė ir strategiškai svarbi partnerė. Rusijos – Kinijos santykiai grįsti draugiško bendradarbiavimo tarp dviejų supergalių, kurios vykdo atskirą politiką, taigi ir renkasi partnerius, principu. Savu metu Kinija sugebėjo perlipti per praeities nuoskaudas, norėdama panaudoti Japonijos verslus modernizuojant šalį. Dabar Rusija nori padaryti tą patį.

Taigi Rusijos – Japonijos diplomatinis procesas yra paskutinėse stadijose. Politikai bei diplomatai sieks priimti abiems pusėms naudingus ir priimtinus sprendimus, tačiau pagrindinė problema taps ne tai, ar bus susitarta, o tai, kaip žmonės reaguos į susitarimą. Kremliui reikia aiškiai suprasti, kad jis derasi ne tik su Japonija, bet ir su visais Rusijos Federacijos žmonėmis, o pagal pastarąsias viešas apklausas – du trečdaliai rusų nenori atiduoti salų Japonijai. Kremliui nepavyks priversti žmonių pakeisti savo nuomonę.

Reikės paplušėti ieškant įtikinamų argumentų, siekiant palenkti žmones. Nepavykus to padaryti priims sprendimus ir diplomatai sieks priimti abiems pusėms priimtinus sprendimus, bet pagrindinis klausimas bus viešas patvirtinimas susitarimų, jei ir kada tie susitarimai bus priimti. Kremliui reikia aiškiai suprasti, kad jis yra ne tiek prieš Japoniją, bet ir prieš visą Rusijos publiką – ir turint omenyje viešos nuomonės apklausas, du trečdaliai rusų nenori atiduodi salų. Kremliui nepavyks priversti žmonių, kad jie priimtų tokį požiūrį. Jam reikės įtikinti juos, kad turi pakankamai priežasčių tokiam poelgiui.