Kodėl vokiečiai nori bičiuliautis su Rusija
58 proc. vo­kie­čių no­ri glau­des­nių san­ty­kių su Ru­si­ja, ro­do ne­se­na „Die Welt“ apk­lau­sa, o „Huff­post Deutsch­land“ klau­sia, kaip ga­lė­jo nu­tik­ti, kad su­vo­ki­mas Vo­kie­ti­jo­je ta­po toks iš­kreip­tas. Ko­dėl taip pla­čiai pa­pli­to klai­din­gas ver­ti­ni­mas ir tiek daug vo­kie­čių no­ri su­ar­tė­ti su ša­li­mi, ku­ri spar­čiai tols­ta nuo de­mo­kra­ti­jos?

Pirmiausia, reikia pasakyti, kad prezidento Vladimiro Putino politiką nuolat teisina gausus būrys žymių žmonių. Jų požiūris ilgam įstringa gyventojų galvose.

Pavyzdžiui, pratrūkus Ukrainos krizei visas paradas buvusių politikų ir viešų asmenų pasirodė per televiziją, gindami Rusiją, įskaitant buvusius kanclerius Gerhardą Schroederį ir Helmutas Schmidtą. Jie aiškino, kad tikrosios agresorės yra NATO ir Europos Sąjunga, nes jos drįso išsiplėsti į teritoriją, priklausančią Maskvos teisėtai įtakos sferai.

Vokietijoje įsitvirtino klaidingas įsitikinimas, kad Rusija yra svarbiausia Vokietijos prekybos partnerė. Iš tikrųjų prekybos apimtis su Rusija yra tokia pati kaip su Čekija ir dukart mažesnė nei su Lenkija.

Bent jau dalis Vokietijos visuomenės, regis, su tuo sutinka.

Tie patys žmonės, kurie rėmėsi tarptautine teise piktindamiesi Amerikos invazija į Iraką, Rusijos atveju staiga tapo realistais, pateisinančiais kitų seuverenių tautų teisių pamynimą.

Iš tikrųjų jie nežino faktų arba nekreipia į juos dėmesio. JAV turėjo mažiausiai 16 Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų, kuriomis galėjo remtis, o prezidentas V. Putinas neturi nė vienos.

Vokietijoje taip pat įsitvirtino klaidingas įsitikinimas, kad Rusija yra svarbiausia Vokietijos prekybos partnerė.

Iš tikrųjų prekybos apimtis su Rusija yra tokia pati kaip su Čekija ir dukart mažesnė nei su Lenkija.

Nusistatę prieš Ameriką

Daug vokiečių simpatizuoja V. Putinui, nes Vokietijoje paplito antiamerikietiškos nuostatos, o Rusijos prezidentas nuolat kritikuoja JAV bei jų politiką ir meta jai iššūkį.

Šis antiamerikietiškumas Vokietijoje ateina iš abiejų politinio spektro pusių. Dalis kairiųjų instinktyviai nusistatę prieš Ameriką ir visada bus to, kuris meta iššūkį Vakarams, pusėje.

Be to, dar yra Europos dešinieji populistai, kuriems patinka Rusijos varoma propaganda, kad Europa tapo pernelyg homoseksuali, tolerantiška, laisvos moralės ir nekrikščioniška. Šią srovę Vokietijoje geriausiai atspindi antieuropietiška „Alternatyva Vokietijai“.

Ji laikosi XIX amžiaus vokiečių mąstymo, kuriam būdinga panieka Vakarų civilizacijai ir Rusijos, kaip Vakarų vertybių ir laisvos rinkos kapitalizmo nesugadintos šalies, romantizavimas. Abi šios antivakarietiškos srovės egzistuoja Vokietijoje dešimtmečius, nors ilgai buvo nustumtos į politikos paribius. Dabar tokių pažiūrų laikosi dalis elito ir politinio centro.

Maskvos simpatikai kairėje ir dešinėje stulbinamai negerbia tautų, kurios gyvena teritorijoje tarp Vokietijos ir Rusijos – lygiai taip pat, kaip Rusija nepripažįsta šių tautų teisės pačioms nuspręsti, su kuo jos nori dėtis: su Maskva ar Europa. Toks didelis skaičius Rusijai simpatizuojančių vokiečių rodo, kad didelė dalis Vokietijos visuomenės nesijaučia tvirtai susijusi su Vakarais ir jų vertybėmis. Būtent tai ir tenkina prezidentą V. Putiną.

Rusija skleidžia netiesą apie NATO plėtrą į Rytus bei kuria kitus mitus, tačiau dar svarbiau tai, kad Kremliaus cinizmas ir melas pranoksta bet kokią Vakarų europiečių vaizduotę, todėl jie labiau linkę abejoti informacija, nei priimti tokią šokiruojančią realybę. Po cheminės atakos Solsberyje daugelis norėjo nusitverti bent šiaudo – rasti kokią nors kitą versiją, o ne tą, kad šį teroro aktą surengė branduolinį ginklą turinti valstybė.

Rusijos gynėjai gali tikėtis viliojančių darbo pasiūlymų - kaip buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis.

Vakarų žmogus apskritai linkę ieškoti tiesos per vidurį. Maskvos propagandistai tai žino ir tuo naudojasi, iškreipdami informaciją absurdiškomis teorijomis ir pareiškimais, kad tik tas viduriukas pasislinktų arčiau Maskvos pozicijos. Vienas tokio veikimo pavyzdys – kaip buvo nušviestas Malaizijos lėktuvo numušimas virš Ukrainos teritorijos. Iš Maskvos pasipylė absurdiškiausios ir viena kitą paneigiančios versijos. Net kai tyrimas nustatė, kad raketa buvo paleista iš sistemos, atvežtos iš Rusijos, Maskva tai neigė.

Paperkamas elitas

Tie, kurie kritikuoja V. Putiną, rizikuoja susidurti su neapykanta, šmeižtu ir bauginimais, todėl daugelis oponentų atsargiau renkasi žodžius apie Rusijos prezidentą ir sistemą, kurią jis sukūrė. Tuo metu jo gynėjai gali tikėtis viliojančių darbo pasiūlymų, užsakymų ir garbingų postų. Rusijos prezidentas ir jo oligarchai sėkmingai korumpuoja Vakarų politikų, žiniasklaidos ir verslininkų elitą. Atsirado netgi terminas „šrioderizacija“ – turimas galvoje buvusio Vokietijos kanclerio G. Schroederio perėjimas dirbti į „Gazprom“ ir „Rosneft“.

Sąrašas aktyvių ir jau pasitraukusių politikų, susijusių su Maskva, jos korporacijomis ir lobistiniais tinklais, bauginančiai ilgas, bet apie šią problemą viešai kalbama labai mažai. Kita vertus, labai daug susijusiųjų su Maskva balsų žiniasklaidoje pateikiami kaip nepriklausomų ekspertų.

Daug ką lemia politikų, žurnalistų bei vadinamųjų ekspertų kompetencijos lygis. Šie žmonės kalba ir rašo apie Rusiją sutinkamai su savo pačių pažiūromis bei išmanymu. Tipiškas pavyzdys – nuolat kartojama tezė, kad dvigubo agento apnuodijimas Anglijoje prieš rinkimus V. Putinui buvo nereikalingas. O iš tikrųjų viskas atvirkščiai – su nauja jėga užvirusios priešpriešos su Vakarais jam kaip tik ir reikėjo, kad sutelktų rinkėjus.

Labai daug vokiečių laikosi pasenusių pažiūrų į Rusiją – šalis jiems siejasi su Michailo Gorbačiovo indėliu suvienijant Vokietiją. Jie nepastebi, kad dabartinė Rusija seniai neturi nieko bendra su „viešumu“ (glasnost) ir „pertvarka“ (perestroika), o M. Gorbačiovas – vienas labiausiai nekenčiamų politikų Rusijoje. Ant pjedestalo vėl keliamas Stalinas.

Bijo konfliktų

Partija "Alternatyva Vokietijai" - tiesioginė Rusijos agentė Bundestage.

Dar nuo Otto von Bismarcko laikų Vokietijoje gajus stereotipas, kad tik geri santykiai su Rusija garantuoja saugumą pasaulyje. Nepaisant karčios istorinės Hitlerio ir Stalino pakto pamokos, šis stereotipas nėra permąstytas. Praėjus 30 metų po šaltojo karo pabaigos vokiečiai neįtikėtinai baiminasi konfliktų. Jie nebemoka jų atpažinti, priimti ir atitinkamai elgtis. Kremliaus propaganda lengvai tuo naudojasi, kurstydama baimę. Vienas pavyzdžių – naujų Kremliaus ginklų demonstracija parlamente, kai deputatams buvo parodyta sumodeliuota ataka prieš Floridą. Dalis žmonių į tai reaguoja ne itin tikėdami, o kiti linkę labiau atsižvelgti į V. Putino norus.

Ir galiausiai bauginantį mastą Vokietijoje įgauna vokiečių neapykanta patiems sau. Daugelis Rusijos draugų kalba apie Vakarus kaip apie priešą ir agresorių, kuris tik ir laukia, kaip užpulti Rusiją. Tiek Vokietijos, tiek užsienio ekspertai patvirtina šokiruojančią tezę, kad simpatijos Rusijos prezidentui gali būti susijusios su giliai paslėptu autoritarinio lyderio ilgesiu. Kažkas jau sumanė net sarkastišką apibūdinimą – „prarasto fiurerio sindromas“.

Nusivylimas ar net pyktis valstybės ir visuomenės sąrangą siekia tokį lygį, kad ieškant alternatyvų žvilgsnis keistai krypsta į Rusijos lyderį. Jam priskiriamos tik geros savybės, blogosios atmetamos, o iš akių išslysta tai, kad jo sukurta mafijinė kagėbistinė sistema yra kur kas baisesnė nei paklydimai, kuriais galima apkaltinti vokiečių valstybę.