Ko nori JAV iš Vidurio Rytų?
JAV pre­zi­den­tas Do­nal­das Trum­pas pri­ėmė ne­ma­žai spren­di­mų, ku­rie dra­ma­tiš­kai kei­čia ar­ba ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je pa­keis si­tua­ci­ją Vi­du­rio Ry­tų re­gio­ne. Jis Je­ru­za­lę pri­pa­ži­no Iz­rae­lio sos­ti­ne, pa­si­trau­kė iš Ira­no bran­duo­li­nio su­si­ta­ri­mo, pa­skel­bė apie ame­ri­kie­čių ka­rių pa­si­trau­ki­mą iš Si­ri­jos ir Af­ga­nis­ta­no. Ko to­kiais spren­di­mais sie­kia Bal­tie­ji rū­mai ir ko­kios ga­lė­tų bū­ti jų pa­sek­mės re­gio­nui? Apie tai kal­bė­jo­mės su Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi, is­la­mo ty­ri­nė­to­ju Eg­dū­nu Ra­čiu­mi. “Man at­ro­dy­tų, kad da­bar­ti­nė Bal­tų­jų rū­mų po­li­ti­ka Vi­du­rio Ry­tų at­žvil­giu yra kaip įma­no­ma la­biau ap­vers­ti aukš­tyn ko­jom tai, ką pa­da­rė ar kaip tik ne­da­rė bu­vu­si ad­mi­nis­tra­ci­ja“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ tei­gė pro­fe­so­rius.

Turbūt niekas labiau neapvertė Baracko Obamos administracijos politikos Vidurio Rytuose nei pasitraukimas iš Irano branduolinio susitarimo. Jį pasirašius 2015 metais Teheranas sutiko apriboti savo branduolinę programą mainais į tarptautinių sankcijų panaikinimą. Tačiau praėjusių metų gegužę D. Trumpas paskelbė, jog JAV palieka susitarimą. O netrukus Iranui sugrąžino ir sankcijas. Negana to, Vašingtonas ėmė spausti juo sekti kitas susitarimo šalis, kurios visomis išgalėmis stengiasi jį išsaugoti.

Karas būtų pražūtingas

Kyla klausimas, ko tokiu spaudimu JAV siekia iš Irano? Anot E. Račiaus, turint omenyje, jog JAV prezidentas yra sunkiai prognozuojamas, o jo vaizduotė gana laki, „jis naiviai galėtų tikėtis, kad galutinis tikslas būtų absoliutus Irano režimo pasikeitimas, kai jis tampa itin draugiškas JAV, o kitaip tariant, kažkokia stebuklinė pasaka“. Profesorius visgi suabejojo, kad tokie pat naivūs gali būti ir prezidento patarėjai. O dabartinis JAV tikslas yra tiesiog izoliuoti Iraną ir priversti Europos valstybes ir vėl jį matyti kaip blogio ašies šalį. „Paskui galbūt galima kalbėti apie tą idealistinį scenarijų ir diplomatinėmis ar karinėmis priemonėmis bandyti išties pakeisti režimą“, – samprotavo E. Račius.

JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas nevengia grasinti Iranui. Be to, prieš pat šį mėnesį Varšuvoje vykusią Vidurio Rytų saugumo ir taikos klausimams skirtą konferenciją Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu tviteryje hebrajiškai parašė, jog kartu su arabų valstybėmis aptars „bendrą karo su Iranu interesą“. Žinutė gana greitai buvo ištrinta ir pakeista kiek diplomatiškesne fraze. Tačiau kyla klausimas, ar toks ginklų žvanginimas neprimena 2002 metų, kai JAV ieškojo bet kokio preteksto, kad įsiveržtų į Iraką.

Pasak E. Račiaus, sunku įsivaizduoti totalinį karą su Iranu, nes „kalbame apie didžiulę teritoriją, daugybę žmonių, fiziškai gerai pasirengusią kariuomenę“. Profesoriaus manymu, žvalgybos informacija tiek Izraeliui, tiek JAV turi rodyti, kad karas su Iranu būtų prapultis. „Arba, kaip Irako atveju, jie gali ignoruoti tą informaciją, bet tada pragaištis būtų kolosali. Kitaip tariant, tai ką matėme Irake, būtų gėlytės, palyginti su tuo, kas galėtų laukti Irane“, – samprotavo E. Račius. Jis priminė, kad Irane ne tik dvigubai daugiau gyventojų, daug sudėtingesnė topografija, bet nėra ir tokios reikšmingos opozicijos, kuri trokštų amerikiečių pagalbos.

Islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius: „Nėra tokios valstybės kaip Irakas. Ji laikosi tiek, kiek ją visais atžvilgiais remia amerikiečiai: finansais, kariuomene, žvalgyba, ginkluote, visa kita. Jei (ar kai) amerikiečiai tą nustos daryti, viskas.“

Profesoriaus tikinimu, preciziški veiksmai Irano teritorijoje galėtų būti įmanomi, tačiau „kur paleisti tas 10, 20 ar 50 raketų? Ir į ką? Į branduolines laboratorijas? Bet kas iš to?“ Kaip sakė E. Račius, jei tikslas būtų ne tik sutrukdyti pasigaminti branduolinį ginklą, bet ir pakeisti režimą, tai „10, 50 ar 100 raketų“ to nepasiektų. „Kitaip tariant, tiek Izraelis, tiek JAV turi daugybę planų ir ant visų jų turėtų būti užrašyta „nelabai įmanoma“. Tik klausimas, kuris scenarijus blogesnis už kurį, nes jie visi atrodytų blogi. Nesakau, jog negali būti karinės konfrontacijos, bet nematau, kad sveiko proto politikai ar karo planuotojai galėtų sau tą konfrontaciją leisti, nes ji yra nelaimima“, – teigė profesorius.

Irano susitarimas pasmerktas

Šiame scenarijuje minimas Teherano siekis pasigaminti branduolinį ginklą, tai ar yra šansų išsaugoti susitarimą? „Būčiau linkęs spekuliuoti, kad sutartis yra pasmerkta – kada nors Iranui turėtų trūkti kantrybė“, – tvirtino E. Račius. Pasak jo, po tokio spaudimo „Iranas būtų kvailas, jei nenorėtų turėti branduolinio ginklo, nes tai būtų vienintelė atgrasymo priemonė“.

Praeitą savaitę pasirodė pranešimų, kad, Michaelui Flynnui einant JAV prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas, buvo inicijuota programa, pagal kurią Vašingtonas Saudo Arabijai turėtų perduoti branduolinių technologijų. Teigiama, kad ši idėja gyva ir pasitraukus M. Flynnui. Ar tai reiškia, kad Saudo Arabija gali tapti branduoline valstybe? Pasak E. Račiaus, reikia turėti omenyje, jog dabartinis Saudo Arabijos karalius Salmanas gyvena paskutinius metus, o sosto įpėdinis Mohamedas bin Salmanas taip sugadino savo reputaciją, kad nėra aišku, ar jis tikrai taps kitu šalies valdovu. „O jei ir taps, tai dėl jo reputacijos sunku pasakyti, ar JAV leistų sau bendradarbiauti su juo taip, kaip buvo planuota prieš dvejus metus“, – teigė profesorius ir pridūrė, jog greitai rinkimai vyks ir JAV, tad viskas gali pasikeisti. Be to, net jei tos technologijos ir būtų perduotos, Saudo Arabija greitu metu tikrai netaps branduoline valstybe. Toks scenarijus galimas tik po kelių dešimtmečių.

„Islamo valstybės“ pabaiga?

Prieš kelias savaites D. Trumpas žadėjo skelbti pergalę prieš „Islamo valstybę“. Nors kol kas oficialaus pareiškimo nebuvo, džihadistų judėjimas, bent teritoriniu požiūriu, gyvena savo paskutines dienas. Tačiau ar tikrai galima kalbėti apie „Islamo valstybės“ pabaigą?

Pasak profesoriaus, reikia nepamiršti, kad kitados „Islamo valstybė“ valdė iki 10 mln. žmonių, kurių nemaža dalis palaikė politinę sistemą. Ir nors „Islamo valstybė“ neteko teritorijos, E. Račius abejoja, ar nebeliko žmonių, kurie „širdyje vis dar jaučiasi kalifato piliečiais“. Jo manymu, gali būti šimtai tūkstančių ar net milijonai žmonių, kurie nesijaučia laimingi sugrįžę į Irako ar Sirijos valstybes. Kaip teigia profesorius, jie paragavo nepriklausomybės nuo Damasko ar Bagdado, ir tikėtina, kad ateityje tam tikra forma – nebūtinai tokia pat kaip „Islamo valstybės“ – gali ir vėl jos siekti.

Taip pat reikia nepamiršti, kad į „Islamo valstybę“ iš užsienio atvyko mažiausiai 40 tūkst. asmenų. E. Račius abejoja, ar tiksliai žinoma, kur jie visi nusėdo. Taip, kai kurie žuvo, kai kurie buvo suimti Sirijos kurdų, kai kurie sėdi Irako kalėjimuose, o kai kas grįžo į gimtines, bet tikrai ne visi. „Ar jie yra Libijoje? Jemene? Somalyje? Malyje?“ – klausė profesorius ir pridūrė, kad kalifato idėja nemirė ir gali būti pasėta kur kitur.

Tokiu atveju ar JAV pasitraukimas iš Sirijos realiai keistų situaciją? Pasak E. Račiaus, viskas priklausys, ar trauksis tik kariai, ar pasitrauks ir JAV pinigai. Jei nebus investuojama į valstybės atstatymą, gali ir vėl kilti neramumų. Aišku, čia reikia nepamiršti ir Rusijos vaidmens. Kita vertus, profesoriaus žodžiais, „Rusija turi daugybę savų problemų dėl sankcijų ir panašiai“, tai neaišku, kiek ji ten kišis. Pasak profesoriaus, gal Maskvai užteks to, kad JAV Sirijoje pralaimėjo.

Be to, E. Račiaus nuomone, „reikia žiūrėti, ką Sirijos režimas daro ar darys su nepaklusniaisiais“. Kitaip tariant, daug priklausys nuo to, ar Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas sugebės vėl integruoti tuos žmones, ar vis dėlto rinksis jų marginalizavimą.

Derėtų nepamiršti ir Sirijos kurdų. E. Račiaus manymu, norėdamas išvengti neramumų, B. al-Assadas turėtų mąstyti apie tam tikros autonomijos kurdams suteikimą. Priešingu atveju jis rizikuotų savo valstybės stabilumu. Profesoriaus nuomone, jei tai nebus visiškai nepriklausoma valstybė, Turkija neturės didelio pagrindo karinei operacijai.

Irako ateitis miglota

Pasak E. Račiaus, jei dar būtų galima tikėtis, kad Sirija bent kurį laiką bus integrali, tai Irako subyrėjimas tėra laiko klausimas. Jo nuomone, Irako kurdai tiek idėjiškai, tiek fiziškai jau nepriklauso šiai valstybei. O atmetus Kurdistaną, kyla klausimas ir dėl to, kas yra arabiškasis Irakas.

„Didelė dalis sunitų nenori gyventi šiitų dominuojamoje valstybėje“, – tikino E. Račius ir ėmė dėlioti šių dviejų skirtingų islamo pakraipų sekėjų proporcijas šalyje. Pasak jo, visame Irake, įskaitant ir Kurdistaną, gyvena apie 60 proc. šiitų ir 40 proc. sunitų. Tačiau atmetus 20 proc. kurdų sunitų, arabų šiitų dalis, palyginti su arabais sunitais, dar labiau išauga. „Ir kai kalbame apie labai akivaizdų Irano kvėpavimą Bagdade, tai niekaip neįsivaizduoju, kad sunitai galėtų susitaikyti su buvimu šiitų (Irano) dominuojamame Irake, – samprotavo profesorius. – Nėra tokios valstybės kaip Irakas. Ji laikosi tiek, kiek ją visais atžvilgiais remia amerikiečiai: finansais, kariuomene, žvalgyba, ginkluote, visa kita. Jei (ar kai) amerikiečiai tą nustos daryti, viskas. Kurdistanas 100 proc. taps nepriklausomas. Ir sakyčiau, kad jis jau yra nepriklausomas.“

Paklaustas, ar 2017 metų kurdų referendumas dėl nepriklausomybės, po kurio įpykęs Bagdadas atsiėmė Kirkuką, nerodo, jog tas savarankiškumo siekis patyrė smūgį, E. Račius atsakė, kad plebiscitu kurdai apibrėžė savo teritorijos ribas, o dabar laukia geresnės progos atsiskirti. „Kurdų ta pati problema, nes juos taip pat daugiausia finansuoja amerikiečiai. Dar yra pikta Turkija. Tai per daug perspausti nereikia. Reikia tyliai laukti, kol žlugs Irakas, ir tada sakyti: „Va, nebėra kur būti. O mes juk ir šiaip buvom apsibrėžę, kas mes. Žemėlapius išsitraukiam, dulkes nuvalom ir parodom, kur esam“, – prognozavo E. Račius.

Kapituliacija Afganistane

Praeitų metų pabaigoje D. Trumpas taip pat pažadėjo iš Afganistano išvesti apie 7 tūkst. amerikiečių karių. Be to, Vašingtonas šiuo metu derasi su Talibanu dėl taikos susitarimo ir visiško JAV pasitraukimo iš šalies.

„Amerikiečiams tai yra absoliuti kapituliacija, bet jie bando išsaugoti veidą ir pasakyti Talibanui: „Būkit žmonės, nesielkite su Ghani vyriausybe taip, kaip Talibanas, užėmęs Kabulą 1996 metais, pasielgė su Najibullah“, – teigė profesorius, turėdamas omenyje dabartinį Afganistano prezidentą Ashrafą Ghani ir buvusį šalies prezidentą Mohammadą Najibullah, kurį minėtais metais nužudė Talibanas.

Kitas amerikiečių siekis – išvengti to, kad Afganistanas ir vėl netaptų saugiu prieglobsčiu teroristams. Pasak E. Račiaus, Talibanui net būtų palanku, jei amerikiečiai padėtų įveikti Afganistane esančias nedideles grupuotes, kurios palaikė kalifato idėją, nes jie yra tokie jo konkurentai, kokia „Al-Qaeda“ niekada nebuvo.

Pasak profesoriaus, teroristinė grupuotė „Al-Qaeda“, dėl kurios JAV įsiveržė į Afganistaną, šalyje jokio vaidmens nebevaidina. „O pasaulyje, na, gal kaip koks sentimentalus dalykas“, – susimąstė E. Račius, sakydamas, kad grupuotė tokia pat aktuali džihadžistais kaip dabartiniam melomanui grupė „Modern Talking“.

Ar pasitraukus amerikiečiams galima tikėtis, kad karo nualintame Afganistane įsivyrautų nors reliatyvi taika? Profesoriaus nuomone, tai priklausys nuo Talibano veiksmų. Jei valdymas bus decentralizuotas, ir tadžikai, uzbekai, hazarai bei kitos etninės grupės galės save valdyti be didelio Kabulo kišimosi, situacija gali ir pagerėti. Tačiau, pasak E. Račiaus, „jei Talibanas ir vėl bandytų visus „talibanizuoti“ ir paversti puštūnais, tuomet vyktų pasipriešinimas“.

„Amerika – pirmiausia“

Jeigu ne JAV spaudimas Iranui, susidarytų įspūdis, kad Vašingtono pozicija vis dėlto yra krautis lagaminus ir po truputį gręžtis nuo Vidurio Rytų. Su tuo iš dalies sutinka ir E. Račius.

„Jei žiūrime per prizmę „Amerika – pirmiausia“, kyla klausimas, kodėl švaistome resursus tiems, kurie to net nevertina? Tam tikros logikos čia yra. Iš tikrųjų, ar reikia? Čia buvo Busho įsitikinimas: „Mūsų ten laukia, mes ateisim ir viską sutvarkysim.“ Obama tuo netikėjo, bet tylėjo, o šitas prezidentas pasakė: „Karalius nuogas, niekas čia mūsų nelaukia, kodėl mes švaistom pinigus.“ – Nuoširdus pripažinimas. Kodėl reikia lįsti ten, kur nėra rezultatų, ir tu žinai, kad nieko iš to nebus? Gal išties reikia investuoti ten, kur tą rezultatą galima gauti, pavyzdžiui, į Venesuelą“, – samprotavo profesorius.