Kaliniai papasakojo apie patirtą pragarą Rusijos kalėjimuose
Ru­si­ją su­krė­tus in­ter­ne­te žai­biš­kai pa­pli­tu­siam vaiz­do įra­šui, ku­ria­me ma­to­mi ka­li­nį žiau­riai mu­šan­tys sar­gy­bi­niai, vis dau­giau ru­sų pra­by­la apie pa­tir­tą smur­ta­vi­mą ir kan­ki­ni­mą Ru­si­jos ka­lė­ji­muo­se.

Bendraudamas su naujienų agentūra AFP per programėlę „FaceTime“, Aleksandras Zarečnevas pasakojo apie aštuonerius metus trukusį pragarą kolonijoje, į kurią jis būdamas 22 metų buvo pasiųstas už ginkluotą apiplėšimą. Jis teigia, kad buvo mušamas kelias dienas iš eilės, ir kad stebėjo kalinių grupinį išžaginimą.

Buvęs didžėjus buvo paleistas prieš mėnesį ir atliko bausmę kolonijoje IK-14, kurį yra netoli Žemutinio Naugardo, esančio 400 km į rytus nuo Maskvos. Vietos nevyriausybinės organizacijos šią įkalinimo įstaigą praminė „kankinimo stovykla“.

„Kaip naujoką mane kasdien mušdavo „aktyvistai“, – sakė A. Zarečnevas, turėdamas omeny kalinius, bendradarbiavusius su kolonijos administracija.

Jis pasakojo AFP apie pažeminimus, su kuriais susidurdavo jis pats ir kiti. Pavyzdžiui, tikino vyras, kai kurie kaliniai buvo žaginami dušo kabinose ar ant jų buvo šlapinamasi.

2014-ųjų gruodį jis matė žiaurų sumušimą, lėmusį vieno kalinio mirtį.

„Aktyvistai“ turėjo tik „perauklėti“ nepaklusnųjį, bet nuėjo per toli“, – sakė A. Zarečnevas. – Iš tikrųjų, kalinys net nebuvo nepaklusnus. Jis tiesiog nemokėjo rusų kalbos.“

Po dar dviejų „atsitiktinių mirčių“ toje kolonijoje žmogaus teisių gynėjų grupė Komitetas prieš kankinimą (Komitet protiv pytok) įtikino valdžios institucijas pradėti tyrimą dėl įstaigos direktoriaus Vaslijaus Vološino veiksmų. Patekęs į teisėsaugos akiratį, V. Vološinas pabėgo.

Antrankiai ir klyksmai

Liepos 20-ąją nepriklausomas laikraštis „Novaja gazeta“ paskelbė vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip keliolika uniformuotų pareigūnų muša prie stalo prispaustą vyrą, o šis maldauja pasigailėti.

Jis buvo nufilmuotas vienoje kolonijoje Jaroslavlio srityje ir žaibiškai paplito internete. Tai paskatino daugelį buvusių kalinių pasidalinti savo skaudžia patirtimi Rusijos kalėjimuose.

Paskelbus šią vaizdo medžiagą buvo sulaikyti ir apkaltinti piktnaudžiavimu įgaliojimais aštuoni kolonijos sargybiniai, o pataisos įstaigos administracija visiškai netikėtai atsiprašė aukos už incidentą.

Komiteto prieš kankinimą vadovas Igoris Kaliapinas teigia, kad pastaruoju padėtis įkalinimo įstaigose iš tikrųjų gerėja, nes „kasmet nuteisiami šimtai pataisos sistemos darbuotojų“.

„Kalėjimų sistemoje yra politinės valios atsikratyti GULAGo, tačiau bus labai sunku įtikinti 400 tūkst. jų darbuotojų atokiuose miškuose“ pakeisti savo metodus, aiškino jis AFP.

„Kaip filme apie šnipus“

Vis dėlto, kaip matyti iš reakcijų į įrašo paskelbimą, Rusijos kalėjimų sistemoje vis dar viešpatauja nebaudžiamumo jausmas.

Kaip neseniai nepriklausomam tinklalapiui „Meduza“ pranešė advokatai, Sibiro kalėjimų sargybiniai praėjusį mėnesį mušė kalinius net todėl, kad Rusija pralaimėjo Kroatijai per Pasaulio futbolo čempionato varžybas.

Dar vienas buvęs kalinys Sergejus Nikonorovas, atlikęs bausmę vienoje kolonijoje Uralo kalnuose, pasakojo AFP, jog įstaigos direktorių ištiko pykčio priepuolis, kai S. Nikonorovas atsisakė atlikti tam tikrus statybos darbus jo draugui.

Buvęs kalinys, turintis dailidės specialybę, teigia, kad direktorius Filiusas Chusainovas įsakė nuolat jį mušti bei trenkė jo galvą į stalą, o tada išsiuntė į psichiatrijos ligoninę.

„Man pavyko iš ten išeiti tik pagelbėjus Komitetui prieš kankinimą“, – sakė iš viso 25 metus už grotų praleidęs S. Nikonorovas, vos sulaikydamas ašaras.

Jis su pasididžiavimu pasakojo AFP, kaip slapta perdavė jį aplankiusiai žmonai skundą dėl administracijos veiksmų.

„Sulenkiau laišką į kūgį, įsidėjau sau į burną ir perdaviau Irinai bučinio metu. Kaip filme apie šnipus!“ – aiškino buvęs kalinys.

Kolonijos direktorius buvo areštuotas 2016-aisiais ir nuteistas kalėti septynerius metus, tačiau tai įvyko tik po, kai kelis skundus gavo Komitetas prieš kankinimą.

„Jam ant galvos nukrito medinė lenta“

Viename sulaikymo centre pietų Urale kalėjęs ir kankintas Vladimiras Čačukas mirė taip ir nesulaukęs teisingumo.

2013-ųjų rugsėjį, likus vos trims mėnesiams iki jo numatytos paleidimo dienos, 24 metų vyras buvo žiauriai sumuštas savo kameroje ir po kelių valandų mirė.

„Oficialiai buvau informuota, kad mano sūnus žuvo, nes jam ant galvos nukirto medinė lenta“, – AFP telefonu sakė jo motina Nadežda.

Tyrėjams atsisakius tirti administracijos veiksmus net šešis kartus, moteris kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Šių metų kovą įkalinimo įstaigos direktorius ir jo pavaduotojas buvo atitinkamai nuteisti kalėti dvejus ir ketverius metus už įgaliojimų viršijimą.