Kalbinė Moldovos problema: rusų, rumunų ar moldavų?
Ja­po­ni­jos am­ba­sa­do­rius Mol­do­vo­je pui­kiai mo­ka ofi­cia­lią ša­lies kal­bą – ru­mu­nų. Ta­čiau an­tro pa­gal dy­dį mies­to me­ras ga­li bend­rau­ti tik ru­siš­kai. Tad jiems su­si­ti­kus pri­rei­kė ver­tė­jo pa­slau­gų. Ša­ly­je ne­ma­žai žmo­nių ne­kal­ba vals­ty­bi­ne kal­ba, nors svar­būs pa­si­kei­ti­mai įvy­ko be­veik prieš tris de­šimt­me­čius.

2014 metų visuotinio surašymo duomenimis, keturi penktadaliai iš 3 mln. Moldovos gyventojų savo gimtąja kalba laiko rumunų. Likusi dalis kasdien daugiausia vartoja rusų kalbą.

2014 metų visuotinio surašymo duomenimis, keturi penktadaliai iš 3 mln. Moldovos gyventojų savo gimtąja kalba laiko rumunų.

Kaip teigė politikos analitikas Vladas Turcanu, valstybinė kalba per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius sulaukė ir politikų atakų, ir Rusijos įtakos. „Akivaizdu, kad politinis Moldovos elitas yra abejingas ir neatsargus šiuo klausimu“, – sakė jis. Jei ne švietimo ir kultūros atstovai, dar nežinia, koks būtų dabar rumunų kalbos statusas.

Ši kalbinė Moldovos problema turi politinį, socialinį ir geografinį aspektus. Pavyzdžiui, daugelio ne rusų tautybės Moldovos tautinių mažumų atstovų (ukrainiečių, gagaūzų, bulgarų) gimtoji kalba yra rusų. Ji turi regioninės kalbos statusą Gagaūzijoje ir yra atsiskyrusios nepripažintos Padniestrės lingua franca. Šis regionas, beje, oficialiomis įvardija tris kalbas – moldavų (kirilica užrašytą rumunų), rusų ir ukrainiečių.

Ginčai dėl pavadinimo

Moldavų kalba – terminas, vartotas rumunų kalbai Moldovoje. 1940 metais, kai šalį okupavo Sovietų Sąjunga, valstybine kalba tapo rusų. Tuo metu naujoji valdžia ėmėsi kurti bendrinę moldavų kalbą – rumunų kalba buvo užrašyta kirilica ir į ją įterpta daug archajinių slavų kilmės rumuniškų žodžių, naujų rusiškų skolinių.

1991-aisiais atkūrus nepriklausomybę Moldova grįžo prie lotyniško rašto, bet ginčai dėl valstybinės kalbos pavadinimo tęsėsi. Nepriklausomybės deklaracija skelbė, kad šalies valstybinė kalba – rumunų, tačiau po kelerių metų priimtoje Konstitucijoje buvo parašyta, kad valstybinė kalba yra moldavų, užrašyta lotyniška abėcėle. 2013 metais Konstitucinis Teismas galiausiai priėmė nutarimą, kad Moldovos valstybinė kalba yra rumunų.

Nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio reikalaujama, kad visi Moldovos pareigūnai, tarp jų policijos, kariuomenės ir teismų atstovai, mokėtų rumunų kalbą. Vis dėlto liepą įvykęs keistokas Belcio mero Nikolajaus Grigorisino ir ambasadoriaus Mansanobu Yoshi susitikimas rodo, kad taip toli gražu nėra.

Įstatymų leidėja Elena Hrenova iš Moldovos prorusiškos Socialistų partijos taip pat diskutuoja ir reiškia savo nuomonę parlamente tik rusiškai. Ji neseniai atsisakė rumuniškai atsakinėti į žurnalisto klausimus. Moteris aiškino, kad prastokai supranta šią kalbą, ir mestelėjo, jog oficiali kalba turėtų vadintis moldavų.

Saisto su Europa

Kaip teigė analitikas V. Turcanu, valstybinė kalba yra tiesiogiai susijusi su nacionaliniu saugumu. Rumunų kalba susaisto šalį su Europa, o ne Rusija. Politologas dar pažymėjo, kad priešinimasis jos vartojimui stipriausias tose vietovėse, kuriose dominuoja rusakalbių bendruomenės. Šios yra labiausiai veikiamos rusų propagandos kanalų.

Pastarojo gyventojų surašymo duomenimis, maždaug 75 proc. šalies piliečių laiko save moldavais, 7 proc. – rumunais. Likusi dalis gyventojų yra rusakalbiai: ukrainiečiai (6,6 proc.), gagaūzai (4,6 proc.), rusai (4,1 proc.), bulgarai (1,9 proc.) ir kiti.

Įdomūs, ir kartu baugūs, yra pernai paskelbto viešosios nuomonės tyrimo duomenys. Paaiškėjo, kad 25 proc. žmonių, laikančių save moldavais, norėtų prisijungti prie Rusijos. Nerimą kelia tai, kad gana didelė tautos dalis nemato tolesnio savo šalies egzistavimo perspektyvos.

Šalyje vis dažniau pasigirsta ir raginimų susivienyti su Rumunija. Prieš savaitę sostinėje Kišiniove susirinko tūkstančiai šios idėjos šalininkų. Įvairių apklausų duomenimis, ją palaiko maždaug 20–30 proc. šalies gyventojų. Istorikas Markas Tkačiukas nemano, kad šių žmonių varomoji jėga yra ideologija ar nostalgija šlovingiems bendro valstybingumo laikams. Tai veikiau – nusivylimo dabartine valdžia atspindys.