Kaip Rumunijoje buvo kilnojamos cerkvės
Kai de­vin­tą pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­tį Ru­mu­ni­jos dik­ta­to­rius Ni­co­lae Ceau­ses­cu įsi­gei­dė pa­keis­ti Bu­ka­reš­to vei­dą, in­ži­nie­riams te­ko su­nkus gal­vo­sū­kis, kaip iš­gel­bė­ti kai ku­riuos pa­sta­tus. Sep­ty­nios ša­lies re­li­gi­nio pa­vel­do bran­ge­ny­bės bu­vo pa­slėp­tos už blo­ki­nių na­mų.

Neseniai rumunas fotografas Antonas Rolandas Laubas įamžino tas cerkves, surengė parodą ir išleido knygą. Jis minėjo, kad tyrimas buvo sunkus, mat archyvuose aptinkama informacija ne visada nuosekli. Ją reikėjo surinkti iš daugybės šaltinių, be to, pasitaikydavo trys ar keturios įvykių versijos.

Komunistai norėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus visus pasenusius miesto atributus.

Kai menininkas pirmą kartą aprodė savo draugei Bukareštą, ji stebėjosi, kad tramvajų ar autobusų keleiviai staiga ima žegnotis. Jie tai daro net važiuodami pro kai kuriuos daugiabučius. Vietos gyventojai puikiai žino, kad už kai kurių blokų slypi Dievo namai.

Įkvėpė padavėjas

Cerkvių slėpimas ar jų perkėlimas – išskirtinis Rumunijos istorijos momentas. Po įkvepiančios viešnagės Šiaurės Korėjoje N. Ceausescu įsigeidė pakeisti Bukarešto centrą. Lyderis nurodė išplėsti Kiselefo prospektą iki 90 metrų. Tai turėjo skaudžių pasekmių, mat siekiant padaryti pakankamai erdvės teko griauti daug pastatų.

Kai inžinierius Eugeniu Iordachescu išsirengė į miesto centrą įvertinti būsimų nuostolių, jį užbūrė mažytė, 1725 metais pastatyta cerkvė. „Šį brangakmenį reikėjo išsaugoti bet kokia kaina“, – pasakojo vyras. Po kelių mėnesių apmąstymų inžinieriui kilo mintis, jog ją būtų galima paprasčiausiai perkelti. Jį įkvėpė taures ant padėklo nešantis padavėjas.

E. Iordachescu pristatė savo sumanymą kolegoms. Tačiau jų tai nesužavėjo. Inžinierius sulaukė komentarų, jog tai tiesiog neįmanoma, nes perkeliamas pastatas gali subyrėti. Kai kas net manė, kad vyras išprotėjo, tačiau galiausiai ši idėja buvo sėkmingai įgyvendinta.

1982 metų birželį pirmoji į kelionę ir leidosi inžinierių pakerėjusi Schitul Maicilor cerkvė. Anot vyriausiojo architekto Alexandru Budisteanu, šie maldos namai itin erzino N. Ceausescu. Komunistai norėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus visus pasenusius miesto atributus. Fotografo A. R. Laubo manymu, diktatorius veikiausiai siekė išvengti religingos visuomenės dalies pykčio, tad neprieštaravo cerkvių perkėlimui.

Taigi 745 tonas sverianti Schitul Maicilor cerkvė buvo patraukta 245 metrus. Šis procesas pareikalavo penkių mėnesių. Paprastai pats perkėlimas trukdavo kelias dienas, tačiau ilgai vykdavo pasirengimo darbai – pastato atskyrimas nuo pamatų, jų sutvirtinimas, perkėlimas ant specialaus pagrindo, bėgių tiesimas. Maža to, kelionę lydėdavo pompastika. Pasitikti pastato susirinkdavo dvasininkai, valdžios atstovai, žurnalistai, vietos gyventojai.

"Mihai Voda" cerkvės kelionė buvo ilgiausia - 289 metrai.theguardian.com nuotrauka

Vienai cerkvei perkelti reikėjo komandos, kurią sudarė penki inžinieriai ir apie 20 darbininkų. Tuo metu jiems teko kliautis vietos įranga ir medžiagomis, mat komunistinė Rumunija buvo izoliuota nuo pasaulio. Tad šio sudėtingo proceso planuotojams reikėjo gerokai pasukti galvas.

Kėlė ir kitus pastatus

Ilgainiui Rumunijos inžinieriai įsidrąsino. Pavyzdžiui, XVI amžiuje iškilusi Mihai Voda cerkvė buvo perkelta kartu su varpinės bokštu. Jos kelionė buvo ilgiausia – 289 metrai. Bene didžiausias žygdarbis buvo atliktas 1985 metais, kai buvo perkelti 9 tūkst. tonų sveriantys Stačiatikių sinodo rūmai su visu rūsiu. Jie buvo patraukti 24 metrus į šalį.

Cerkvė stovi blokinių namų apsuptyje.wikimedia.org nuotrauka

Bukarešte ir kituose šalies miestuose E. Iordachescu vadovaujama komanda perkėlė ligoninę, banką, gyvenamuosius namus su vandens bei dujų linijomis ir net viduje esančiais žmonėmis. „Gyventojai manė, kad perkėlimo darbai prasidės 9 valandą, tačiau pradėjome anksčiau. Kai žmonės rengėsi palikti pastatą, šis jau buvo pajudėjęs kelis metrus“, – prisiminė inžinierius.

Visi pastatai naujas vietas pasiekė sveikutėliai. Vis dėlto procesas buvo ganėtinai lėtas, o N. Ceausescu labai nekantravo kuo greičiau pertvarkyti miestą. „Kada jūs ketinate perkelti šią cerkvę?“ – šis vis klausdavo inžinierių per savo kas savaitę rengiamus vizitus į statybvietes. Vienas jo rankos mostas galėjo nugriauti pastatą ar sunaikinti visą kelią, tačiau jį kažkas stabdė.

travelerbase.com nuotrauka

22 cerkvės vis dėlto griuvo, nors kai kurios ir turėjo būti perkeltos. Pavyzdžiui, netoli Liaudies namų esančiame skvere stovėjusios šventovės nugriovimo istorija buvo tragiška. Darbininkai atsisakė ją griauti, tad N. Ceausescu nurodė tai padaryti kaliniams. Žinia labai paveikė cerkvės dvasininką. Jis mirė nuo patirto širdies smūgio.

Cerkvių ir kitų pastatų kilnojimas Rumunijoje baigėsi 1989 metais, kai buvo nuverstas komunistų režimas. E. Iordachescu gavo daugybę garbės diplomų, taip pat Rumunijos stačiatikių bažnyčios medalį. „Kai šiandien matau tas cerkves, vis dar negaliu patikėti“, – sakė jis.