Kaip Europoje pakartotinai rengiami referendumai
Ar ga­li­ma reng­ti an­trą re­fe­ren­du­mą dėl „Bre­xi­to“, kaip to rei­ka­lau­ja Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ša­li­nin­kai Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je? Prem­je­rė su tuo ka­te­go­riš­kai ne­su­tin­ka.

Theresa May sako, jog tai pakirstų Didžiosios Britanijos žmonių pasitikėjimą ir pamintų jų valią. Ji nenori girdėti kai kurių parlamentarų argumento, jog dabar, praėjus porai metų nuo referendumo ir iki „Brexito“ likus vos trims mėnesiams, britai žino apie „Brexitą“ kur kas daugiau nei tuomet, kai už jį balsavo. Todėl reikalavimas leisti jiems pareikšti nuomonę dar kartą visiškai teisėtas.

Šiuo metu Jungtinei Karalystei gresia chaotiškas „Brexitas“ – pasitraukimas iš ES be jokios sutarties. Briuselis tam jau rengiasi, kad išvengtų chaoso, kilsiančio įvairiose srityse, ir sušvelnintų „Brexito“ padarinius Europai.

Jungtinė Karalystė nepasirengusi apskritai jokiam „Brexitui“. Jos vyriausybė negali duoti jokių atsakymų ar konkretesnių paaiškinimų. Už galvos susiėmusiems verslininkams ji sugebėjo išlementi tik viena – išsitraukite savo „Brexito“ planus.

Ar teisinga būtų prašyti rinkėjų, kad jie balsuotų daugiau nei vieną kartą? Kokios turėtų būti priežastys tokiam sprendimui? Ir ar tikrai rinkėjai pakeičia savo nuomonę, gavę daugiau informacijos? O gal tam reikia ne vienų metų ir rimto kultūrinio ar demografinio pokyčio?

Tokios patirties Europoje turi tik kelios šalys. Tad ką jos darė referendumui dėl svarbių ES reikalų pakrypus ne ta linkme, kaip tikėjosi to meto vyriausybės? Ar Jungtinė Karalystė galėtų pasimokyti iš kaimynių?

Airija

Jungtinė Karalystė nepasirengusi apskritai jokiam „Brexitui“. Jos vyriausybė negali duoti jokių konkrečių atsakymų. Už galvos susiėmusiems verslininkams ji sugebėjo tik išlementi – išsitraukite savo „Brexito“ planus.

Kitaip nei visos kitos ES narės, Airija, prieš įsigaliojant joje kokioms nors sutartims, teisiškai įpareigota atsiklausti rinkėjų, nes tai susiję su rašytinės Konstitucijos keitimu. Kita vertus, visoms ES sutartims būtinas visų narių pritarimas, tad vienai šaliai nepritarus sutartis negali įsigalioti ir kitur.

Airijos rinkėjai dukart atmetė ES sutartis. 2001 metais tai buvo Nicos sutartis, leidusi ES institucijoms pasirengti plėtrai. Po septynerių metų atėjo Lisabonos sutarties eilė – šia sutartimi siekta modernizuoti ES.

Tik 35 proc. Airijos rinkėjų atėjo į referendumą balsuoti dėl Nicos sutarties 2001 metais, 54 proc. jų sutartį atmetė. 2008 metais šiek tiek daugiau – 53 proc. – airių balsavo per referendumą dėl Lisabonos sutarties, bet ir vėl ją atmetė: 53,4 proc. balsavo prieš, 46,6 proc. buvo už. Tačiau abiem atvejais Airija persigalvojo.

2002 metų spalį daugiau kaip 62 proc. rinkėjų parėmė Nicos sutartį (rinkėjų aktyvumas siekė beveik 50 proc.). Pakeisti žmonių nuomonę padėjo energinga kampanija ir pataisa, garantavusi Airijai, kad ateityje ji galės nedalyvauti bendrose Europos gynybos pajėgose. Be to, buvo nuspręsta, kad visi būsimi balsavimai dėl Nicos sutarties vyks parlamente, o ne per referendumą.

2009 metais, praėjus vos 16 mėnesių nuo pirmojo bandymo, 67 proc. balsavusiųjų (rinkėjų aktyvumas buvo 5 proc. didesnis nei per pirmąjį referendumą) pritarė Lisabonos sutarčiai. ES lyderiai, desperatiškai troškę nenumarinti šios sutarties, dar kartą susėdo prie stalo ir pridūrė tai, ką jie pavadino svarbiais saugikliais Airijai.

Prancūzija

2005 metais prancūzai balsavo dėl ES Konstitucijos – beveik 55 proc. ją atmetė, nepaisydami šalies lyderių raginimų pritarti. Tą patį padarė ir Nyderlandų rinkėjai.

Kai prancūzai ir olandai atmetė Europos Konstituciją, ES lyderiai grįžo prie Lisabonos sutarties. Šie dokumentai daugeliu požiūrių labai panašūs. Tačiau, užuot pakeitę ankstesnes sutartis, jie priėmė kai kurių pataisų.

Galbūt dėl "Brexito" britai galėtų balsuoti antrą kartą - jie dabar kur kas daugiau žino, kas laukia jų šalies. / AFP/Scanpix nuotraukos

Nepaisydama tikėtino pritarimo per pakartotinį referendumą, Prancūzijos vyriausybė nutarė nepateikti sutarties rinkėjų balsavimui. Vietoj to ji pasirinko balsavimą Prancūzijos parlamente. Parlamentarai ir senatoriai susirinko į specialų suvažiavimą Versalyje 2008 metų vasarį. Šįkart balsavimas vyko sklandžiai – sutarčiai pritarė 560, prieš ją buvo 181 parlamentaras, kai kurie parlamentarai balsavime nedalyvavo.

Norvegija

1972 metais norvegų buvo paklausta, ar jie nori stoti į ES, kuri tuomet vadinosi Europos Ekonominė Bendrija. Norvegai nenorėjo – prieš narystę balsavo 53,5 proc. rinkėjų.

Tik po 22 metų norvegų vėl buvo paklausta, ar jie to nori. Per tą laiką gerokai pasikeitė ir pati Norvegija, ir ES pobūdis. Atrodė, laiko pakako, kad norvegai pateiktų kitokį atsakymą. Tačiau taip nenutiko. 52,2 proc. rinkėjų pasisakė prieš savo šalies narystę ES. Ir nors persvara buvo labai maža, o apklausos rodė, jog šalis tapo labiau proeuropietiška, trečio bandymo įstoti į ES Norvegija nesurengė.

Danija

1992 metais Danija turėjo balsuoti dėl Mastrichto sutarties, kuria buvo sukurta Europos Sąjunga ir jos bendroji valiuta. Vos kiek daugiau nei pusė danų – 50,7 proc. – sutartį atmetė (rinkėjai buvo aktyvūs – balsuoti atėjo 83,1 proc. jų).

Tuomet buvo padarytos kelios pataisos, danai pasiliko teisę neįsivesti euro, buvo surengtas dar vienas referendumas. Tuokart balsuoti atėjo 3 proc. daugiau rinkėjų ir 56,7 proc. jų pritarė Mastrichto sutarčiai.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo tada, kai danai iš pradžių atmetė, o paskui pritarė Mastrichto sutarčiai, jie galėjo stebėti, kaip Prancūzija ir Nyderlandai atmeta Europos Konstituciją. Tai pastūmėjo juos į sprendimą: užuot rizikavę, kad ir Danijoje Konstitucija bus atmesta, šalis nusprendė nerengti referendumo nei dėl Europos Konstitucijos, nei dėl Lisabonos sutarties.

Danai tokie buvo ne vieni. Dėl Europos Konstitucijos nebalsavo ir Jungtinė Karalystė bei daugelis kitų šalių, o dėl Lisabonos sutarties per referendumą pasisakė tik Airija.