Įvykiai Armėnijoje sukėlė kognityvinį disonansą Kremliaus propagandai
Ba­lan­džio vi­du­ry­je Ar­mė­ni­jo­je įvy­ko va­di­na­mo­ji „ak­so­mi­nė re­vo­liu­ci­ja“. Ma­si­niai pro­tes­tai pra­si­dė­jo po to, kai ta­po ži­no­ma, jog de­šimt me­tų ša­lį val­dęs pre­zi­den­tas Ser­žas Sar­gi­sia­nas pla­nuo­ja užim­ti mi­nis­tro pir­mi­nin­ko pos­tą. Ar­mė­ni­jo­je prieš ke­lis me­tus bu­vo įgy­ven­din­ta kons­ti­tu­ci­nė re­for­ma, ku­ri per­da­vė pa­grin­di­nes ga­lias bū­tent į vy­riau­sy­bės va­do­vo ran­kas. S. Sar­gi­sia­nas karš­tai pa­lai­kė šią re­for­mą. Tuo pat me­tu jis ža­dė­jo, jog ne­sieks mi­nis­tro pir­mi­nin­ko pos­to ir ne­ban­dys to­kiu bū­du iš­si­lai­ky­ti val­džio­je.

Protesto katalizatoriumi tapo tai, jog žmonės pasijuto apgauti, ypač po to, kai balandžio 17 d. parlamentas patvirtino S. Sargisianą ministru pirmininku. Pažymima, jog Armėnijos gyventojai pasirinko pilietinio nepaklusnumo taktiką. Armėnijos valdžia atsakė į tai represinėmis priemonėmis. Prasidėjo suėmimai, kurie suintensyvėjo balandžio 22 dieną, kai buvo suimta apie 300 žmonių, įskaitant ir protesto akcijos organizatorius. Tačiau protestuotojų tai nesustabdė. Kitą dieną S. Sargisianas, prieš tai atsisakydamas svarstyti atsistatydinimo galimybę, visgi pareiškė, jog palieka postą bei pripažino, jog „buvo neteisus“. Numanoma, jog apsispręsti ilgamečiam Armėnijos vadovui padėjo tai, jog tą dieną į protestuotojų pusę perėjo dalis šalies kariuomenės. Iš viso protestai tęsėsi 10 dienų.

Valdžios pasikeitimas, kurį lemia masinės protesto akcijos, nėra naujiena posovietinėje erdvėje. Tai sąlygoja autoritarinių rėžimų įsigalėjimas šiame geopolitiniame lauke, dėl ko tik aiškus žmonių nepasitenkinimas ir trūkusi kantrybė pakelia politinę audrą, kuri yra pajėgi nustumti nuo valdžios į ją įsikibusius politikus. Tokia buvo Rožių revoliucija Gruzijoje, prie panašių įvykių galima priskirti ir Oranžinę revoliucija Ukrainoje bei, be abejonių, Maidaną.

Nėra paslaptis ir tai, kad Maskva bijo ir nekenčia vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų. Viena vertus, Kremlius paranojiškai mano, kad už kiekvieno tokio įvykio stovi JAV bei kad taip kėsinamasi į Maskvos „įtakos zoną“. Kita vertus, didžiausia Kremliaus baimė yra susijusi su tuo, jog tokia revoliucija gali kilti ir Rusijoje, kuri irgi sėkmingai praėjo kelia nuo silpnų demokratijos užuomazgų po Sovietų Sąjungos žlugimo iki brandaus autoritarizmo vėlyvojoje Vladimiro Putino eroje.

Faktiškai, įvykiai Armėnijoje turėjo sukelti standartinę Rusijos propagandos reakciją. Šių įvykių metų socialinių tinklų vartotojai net pradėjo lažintis dėl to, kada viešumoje pasirodys pasakojimai apie „armėnų banderovcus“ (pagal analogija su Maskvos reakcija į įvykius Maidane). Tačiau tokie nuogąstavimai nepasitvirtino.

Pažymima, jog Rusijos televizijos kanalai apskritai tylėjo apie įvykius Armėnijoje. Jie buvo ignoruojami. Galima numanyti, jog tai lėmė propagandos mašinos pasimetimą. Patys įvykiai buvo labai nepatogūs, nes formaliai atitiko spalvotųjų revoliucijų principą, tačiau Armėnija Kremliaus geopolitinėje vizijoje užima kitokią vietą nei Ukraina ar net Gruzija.

Taigi, apie įvykius Armėnijoje Rusijos televizijos kanalai pranešė tik balandžio 23 dieną, kai S. Sargisianas nusileido protestuotojų reikalavimams. Be to, buvo bandoma įtikinti žiūrovus, jog Armėnijoje įvyko „ne Maidanas“. Kaip tokio teiginio įrodymas, pavyzdžiui, buvo pateikiamas faktas, jog protestuotojai „nedegino padangų“, o taip pat pažymima, kad protesto metu „neskambėjo prieš Rusiją nukreipti lozungai“.

Armėniją iš tikrųjų galima pavadinti gana prorusiška valstybe. Tai lemia, pirmiausiai, užšaldytas konfliktas su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho. Jerevanas mato Rusijoje artimą sąjungininkę bei Armėnijos nepriklausomybės garantą. Šalies teritorijoje dislokuota rusų karinė bazė. Kitaip sakant, Maskva nebijo „prarasti“ Armėnijos, nes turi pakankamai stirpius svertus jai savo įtakos zonoje sulaikyti.

Žinoma, Maskva turėjo sunerimti dėl protestų Armėnijoje, tačiau per dešimt dienų Rusijos propaganda taip ir nesugalvojo, kaip tinkamai sureaguoti į šiuos įvykius. Galbūt buvo bijoma, kad arši Kremliaus propagandos reakcija galėtų įnešti į protestus ir „antikremlišką“ elementą, o Maskva to nenorėjo. Ji ir taip turi labai nedaug sąjungininkų, kad ir nominalių. Todėl tylėjimas apie įvykius, matyt, buvo pasirinktas kaip vienintelis galimas kompromisas.

Tačiau Maskvos reakcijos skirtumas į struktūriškai tapačius įvykius (piliečių protestas prieš valdžią, politikams iškeltas reikalavimas trauktis iš postų) tampa dar vienu įrodymų, jog Kremlius vykdo informacinį karą prieš kai kurias valstybes bei, atitinkamai, taiko dvigubus standartus, priklausomai nuo to, kur vyksta Maskvą erzinantys įvykiai. Su šiuo aspektu yra susiję tai, ar Kremliaus reakcija bus audringa, kaip Maidano atveju, ar labai santūri, kaip dabar stebint įvykius Armėnijoje.