Italija neišbrenda iš politinio chaoso, populistai įtūžę
Su­žlu­gus ga­li­my­bei su­da­ry­ti koa­li­ci­nę vy­riau­sy­bę, dvi Ita­li­jos po­pu­lis­ti­nės par­ti­jos puo­la pre­zi­den­tą Ser­gio Mat­ta­rel­lą. Jam ve­ta­vus eu­ros­kep­tiš­ko eko­no­mi­kos mi­nis­tro kan­di­da­tū­rą, pa­si­gir­do ra­gi­ni­mų su­reng­ti pre­zi­den­tui ap­kal­tą, o pa­skui – nau­jus rin­ki­mus.

Prezidentas Sergio Mattarella vetavo įnirtingo euroskeptiko Paolo Savonos paskyrimą ekonomikos ministru, tuo papiktindamas „Penkių žvaigždučių“ judėjimą ir kraštutinių dešiniųjų „Lygą“. Dėl prezidento veiksmų nė nepradėjęs dirbti pasitraukė šių populistinių partijų paskirtas premjeras. „Atsisakiau savo mandato formuoti permainų vyriausybę“, – paskelbė 53 metų teisininkas ir politikos naujokas Giuseppe Conte, išprovokuodamas politinę krizę praėjus beveik trims mėnesiams po aiškaus laimėtojo neiškėlusių kovo rinkimų.

S. Mattarella sakė, kad sutinka su visais siūlomais ministrais, išskyrus P. Savoną. 81 metų buvęs pramonės ministras istorine klaida vadina euro įsivedimą Italijoje, sako, jog euras yra „vokiečių narvas“ ir šaliai reikia plano, kaip atsisakyti bendrų pinigų, jei bus būtina.

S. Mattarella pavedė 64 metų ekonomistui Carlo Cottarelli, 2008–2013 metais dirbusiam Tarptautiniame valiutos fonde, suformuoti technokratų vyriausybę. C. Cottarelli tapo žinomas kaip Ponas Žirklės, nes smarkiai prisidėjo prie Italijos valstybės išlaidų mažinimo. Gavęs mandatą pamėginti sudaryti vyriausybę, C. Cottarelli sakė, kad svarbiausias jo darbas bus vadovauti Italijai iki naujų rinkimų. Siekdamas nuraminti rinkas jis pabrėžė, jog Italijos ekonomika auga, jos skola kontroliuojama, o vyriausybės prioritetas bus „protingai“ ją valdyti. Tačiau jam bus sunku gauti parlamento pritarimą, nes abiejuose rūmuose daugumą turi „Penkių žvaigždučių“ judėjimas ir „Lyga“. „Jie keičia daugumą turinčią vyriausybę ministru kabinetu, kuris daugumos negaus“, – pareiškė „Penkių žvaigždučių“ judėjimo lyderis Luigi Di Maio.

„Lygai“ vadovaujantis Matteo Salvini, irgi euroskeptikas, asmeniškai pasirinkęs P. Savoną, taip pat piktinosi, jog Italija „nėra kolonija“ ir „Vokietija mums nenurodinės, ką daryti“.

„Tiesiog aiškiai pasakykime, kad balsuoti yra beprasmiška, nes vyriausybes valdo reitingų agentūros, finansų ir bankų lobistai. Visada tas pats“, – feisbuke paskelbtame vaizdo įraše kalbėjo L. Di Maio. Vėliau per Italijos televiziją jis pareikalavo prezidento apkaltos. „Pirmiausia reikia S. Mattarellos apkaltos, o tada – į balsavimo apylinkes“, – sakė jis.

M. Salvini manymu, atmesdamas ekonomikos ministrą prezidentas peržengė savo galias ir pademonstravo šališkumą kadaise Italijos banke dirbusio profesionalo atžvilgiu vien dėl to, kad šis nusistatęs prieš eurą.

„Šioje šalyje ministru gali būti nuteistas nusikaltėlis, sukčius, vengiantis mokėti mokesčius, bet jei kritikuoji Europą, ekonomikos ministru būti negali“,– kalbėjo L. Di Maio.

Prezidentas nepakluso „diktatui“

S. Mattarella gynė savo sprendimą sakydamas, jog iš anksto perspėjo nepritarsiąs P. Savonos paskyrimui, nes tai kurtų nežinomybę Italijos ekonomikai. Jo žodžiais, neaiški euro ateitis Italijoje jau kelia nerimą italų ir užsienio investuotojams bei didina nepasitikėjimą šalimi. Pasak prezidento, Italijos dalyvavimas euro zonoje yra esmingas šalies finansiniam saugumui ir ateičiai.

Abi populistinės partijos yra sakiusios, kad Italijai geriau atsisakyti euro ir jos tam pritars, bet per rinkimų kampaniją kiek sušvelnino savo požiūrį. Dėl daugelio kitų dalykų šios partijos nesutaria taip smarkiai, kad net svarstė galimybę įkurti prie vyriausybės „patariamąjį komitetą“, kuris glaistytų vidinius nesutarimus.

Buvęs Italijos Konstitucinio Teismo teisėjas S. Mattarella teigė atsisakęs paklusti „partijų diktatui“, nes tai prieštarauja šalies interesams. Prezidentas sakė prašęs Ekonomikos ministerijai autoritetingo žmogaus iš parlamentinės daugumos, kuris neprovokuotų Italijos pasitraukimo iš euro zonos, tačiau G. Conte nesutiko su jokiu kitu sprendimu.

Prezidento sprendimas atmesti P. Savonos kandidatūrą neturi precedento pastarojo meto Italijos istorijoje ir rodo didžiulę prarają tarp valstybės vadovo ir konfrontuoti su Briuseliu pasiryžusių populistų. Pagal Italijos įstatymus, prezidentas turi teisę nepatvirtinti ministrų kabineto nario, bet šia teise retai naudojamasi. Taip yra buvę vos kelis kartus, tarp jų 1994 metais, kai tuometis prezidentas blokavo premjero Silvio Berlusconi mėginimą teisingumo ministru paskirti savo asmeninį advokatą. Nors prezidento vaidmuo yra labiau reprezentacinis, kai kurių galių, tarp jų skirti premjerą ir paleisti parlamentą, jis turi. Italijos politikai esant tokiai nestabiliai – nuo 1946 metų šalis turėjo dešimtis vyriausybių, – prezidentas dažnai įsikiša per krizę.

Prezidento sprendimas rodo didžiulę prarają tarp valstybės vadovo ir konfrontuoti su Briuseliu pasiryžusių populistų.

Tačiau ir naujų rinkimų idėja mažai ką žavi Italijoje. Analitikai sako, kad tai dar labiau pakurstys antieuropietiškas nuotaikas, sutelks populistų šalininkus ir jie laimės dar daugiau balsų. Kita vertus, būgštaujama, kad nauji rinkimai nieko nepakeis, nes ir vėl neišryškins aiškaus laimėtojo.

Italija atsigauna sunkiai

Europa iš tiesų nerimauja dėl būsimos Italijos vyriausybės ketinimų. Populistai deklaruoja ambicingus siekius perrašyti Europos Sąjungos (ES) taisykles, o namuose nutraukti griežto taupymo politiką ir didinti valstybės išlaidas. Ekonomistai apskaičiavo, kiek gali kainuoti populistų pažadai sumažinti mokesčius, padidinti išmokas ir paankstinti pensinį amžių – visa tai gali siekti 170 mlrd. eurų, arba apie 10 proc. Italijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai prisidėtų prie 2,3 trln. eurų siekiančios Italijos skolos ir sukeltų trečioje pagal didumą euro zonos ekonomikoje panašią krizę kaip Graikijos. Italijos skola dabar yra didžiausia Europoje po Graikijos ir siekia 132 proc. BVP. Dėl naujosios vyriausybės fiskalinių planų ir ketinimų atšaukti pensijų reformą jau dabar prastas Italijos skolinimosi reitingas gali kristi dar žemiau.

Italijos ekonomika vėl pradėjo augti nuo 2014 metų, bet jos augimas išlieka vienas silpniausių euro zonoje. Dauguma italų nejaučia, kad po krizės kas nors būtų pagerėję. Kelias į visišką atsigavimą pasirodė daug sunkesnis, nei tikėtasi, prireiks dar penkerių ar šešerių metų, kad būtų pasiekti 2007 metų rodikliai. Tuo metu kai kurios kitos euro zonos narės demonstruoja didžiausią augimą per pastarąjį dešimtmetį.

Nedarbas Italijos pietuose siekia 29 proc. ir tai didina skurdo riziką šalyje. 2006 metais 3 mln. italų grėsė skurdas, 2016-aisiais prie šios ribos priartėjo 18 mln. – beveik trečdalis gyventojų. Pajamų mokestis Italijoje – vienas didžiausių Europoje ir viršija ES 39 proc. vidurkį. Būtent dėl to S. Berlusconi buvo pradėjęs kovą su dideliu apmokestinimu ir siekė visiems suvienodinti pajamų mokestį iki 23 procentų.