Istorijos svoris: Belgijos muziejus purtosi kolonijinės praeities šmėklų
„Kaip pa­pa­sa­ko­ti apie da­bar­ti­nę Af­ri­ką pa­sta­te, ku­ris tie­siog pul­suo­ja ko­lo­ni­ji­ne pra­ei­ti­mi?“ – taip vie­ną sau iš­kel­tų už­da­vi­nių „Lie­tu­vos ži­nioms“ įvar­di­jo Bel­gi­jos Ka­ra­liš­ko­jo Cen­tri­nės Af­ri­kos mu­zie­jaus di­rek­to­rius Gui­do Gry­seel­sas. Dar ne­se­niai jo va­do­vau­ja­ma ins­ti­tu­ci­ja bu­vo va­di­na­ma pa­sku­ti­niu ko­lo­ni­ji­niu mu­zie­ju­mi pa­sau­ly­je. Čia nuo­la­ti­nė ko­lo­nia­liz­mą šlo­vi­nan­ti par­oda ne­si­kei­tė be­veik 60 me­tų – nuo bu­vu­sios Bel­gi­jos ko­lo­ni­jos Kon­go ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo 1960 me­tais iki 2013-ųjų. Ta­čiau per 5 me­tus tru­ku­sią ir 75 mln. eu­rų kai­na­vu­sią re­no­va­ci­ją, po ku­rios mu­zie­jus at­vė­rė du­ris pra­ei­tų me­tų gruo­dį, pa­ban­dy­ta at­si­kra­ty­ti ko­lo­ni­ji­nės pra­ei­ties šmėk­lų.

Vienos iš muziejaus, įsikūrusio į rytus nuo Briuselio esančiame Tervureno kaimelyje, galerijos languose išraižytos 7 kongiečių pavardės. Šviečiant saulei jos meta šešėlį ant įstaigoje kabančios memorialinės lentos. Daugiau kaip šimtmetį toje lentoje, kurioje išvardyti Konge mirę 1600 belgų, nebuvo jokios užuominos apie milijonus kongiečių, žuvusių per brutalų Belgijos valdymą.

7 kongiečiai minimi tarp 267 asmenų, kuriuos 1897 metų vasarą iš Kongo atsivežė karalius Leopoldas II. Jis šalia savo rūmų Tervurene surengė parodą, kad įtikintų belgus kolonijinio projekto nauda. Kongiečiai buvo rodomi neva tradiciniame Afrikos kaimelyje, kuris vėliau buvo pramintas „žmonių zoologijos sodu“. Paspoksoti į juos atvyko 1,3 mln. iš 4 mln. belgų.

Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus po pertvarkos atvėrė duris 2018 metų gruodį. / Godos Jurevičiūtės nuotrauka

Tais metais vasara Belgijoje buvo labai šalta ir 7 kongiečiai, priversti nešioti „tradicinius“ drabužius, mirė nuo plaučių uždegimo ar gripo. Jų kūnai sumesti į masinį kapą, iškastą vietinėse kapinėse. O paroda sulaukė tokios didelės sėkmės tarp belgų, kad Tervurene buvo nuspręsta pastatyti kolonializmą ir Leopoldą II šlovinantį muziejų.

Galerijos languose išraižyti vardai – Kongo menininko Freddy Tsimbos instaliacija „Šešėliai“ – tik viena iš daugybės priemonių, kuriomis G. Gryseelsas siekė muziejaus „dekolonizacijos“.

Atsiriboja nuo kolonizacijos

Freddy Tsimbos instaliacija "Šešėliai". / Jo Van de Vijver © RMCA, Tervuren

G. Gryseelsas pasakojo, kad dekolonizacijos procesas vyko keliais etapais. Pirmas žingsnis žengtas siekiant užmegzti artimus ryšius su afrikiečių diaspora Belgijoje. Šis aspektas neatsiejamas ir nuo dalijimosi galia. „Iki šiol visos mūsų kolekcijos buvo aprašytos tik baltaodžių, todėl būtina į šį procesą įtraukti ir afrikiečius“, – pabrėžė muziejaus direktorius.

Antras žingsnis – naujo naratyvo apie kolonijinę praeitį kūrimas. „Mūsų institucija atsiriboja nuo kolonializmo kaip sistemos, – dėstė muziejaus vadovas. – Sutinkame, kad kolonializmas yra karine okupacija, rasiniu ir autoritariniu valdymu bei šalies išnaudojimu paremta sistema.“

Jis pridūrė, kad muziejus prisiima atsakomybę už tai, jog ilgą laiką skleidė kolonijines idėjas. „Jei ištisos kartos belgų, apsilankiusių muziejuje, išeidavo iš jo jausdami europietiškos kultūros pranašumą, žinoma, tai prisidėjo ir prie šių dienų daugiakultūrės visuomenės problemų“, – tvirtino G. Gryseelsas.

Freddy Tsimbos instaliacija "Šešėliai". /Godos Jurevičiūtės nuotr.

Muziejaus direktorius taip pat pripažino, kad atnaujinant muziejų galbūt „nueita nepakankamai toli“, tačiau, anot jo, dekolonizacija yra procesas, o ne tai, kas nutinka per dieną.

Nesuvokiamas žiaurumas

Skaičiusieji 1998 metais pasirodžiusią JAV žurnalisto ir istoriko Adamo Hochschildo knygą „Karaliaus Leopoldo II vaiduoklis“, kurioje pasakojama apie šio monarcho valdymą Konge 1885–1908 metais, t. y. vieną baisiausių režimų per visą žmonijos istoriją, gali nusivilti muziejaus atsinaujinimu. A. Hochschildo studija privertė Belgijos visuomenę iš naujo įvertinti šalies praeitį. G. Gryseelsas neslėpė, jog knyga paskatino ir muziejaus reformą. „Iki tol Belgijoje buvo labai mažai kalbų ar kritiškų refleksijų apie kolonijinę praeitį. Tad knyga labai prisidėjo prie diskusijų ir bendro politinio konsensuso, kad muziejaus reforma yra būtina“, – teigė direktorius.

Siekdami iš Kongo išgabenti kuo daugiau kaučiuko, dramblio kaulo, medienos ir aukso, karaliaus Leopoldo II atstovai šalyje daug vietinių pavertė vergais. Jei šie neįvykdydavo kaučiuko kvotos, Kongo administracijos pareigūnai už bausmę jiems arba jų vaikams kapodavo rankas, nuplakdavo botagais ir rengdavo kitas baisias egzekucijas. A. Hochschildo skaičiavimais, per Leopoldo II valdymą, kuris truko vos 23 metus, Kongas neteko kone pusės savo gyventojų, o tai galėtų būti net apie 10 mln. žmonių.

Vien iš apsilankymo muziejuje sunku suprasti tų kankinimų mastą. Visam kolonijiniam periodui čia skirta tik viena salė. Nuotraukos, kuriose užfiksuotas belgų žiaurumas, arba sudėtos į stalčius, arba rotaciniu būdu rodomos nedideliame ekrane. Todėl mažai tikėtina, kad su jomis susipažins kiekvienas lankytojas.

Muziejus-hibridas

Karališkojo Centrinės Afrikos muziejaus direktorius Guido Gryseelsas: „Istorija yra istorija. Ar kaskart įvykus politiniams pokyčiams griausime kiekvieną skulptūrą?“

Didelė muziejaus problema – ir jo hibridiškumas. Viena salė skirta Afrikos kalboms, kita – ritualams, keliose gausu iš kolonijinių laikų likusių gyvūnų iškamšų, kurių atsikratyti norėjo Belgijos afrikiečių bendruomenė, o dar kitoje salėje pristatomos Afrikos naudingosios iškasenos. „Pagrindinė muziejaus problema ta, kad nebuvo konkrečiai nuspręsta, kokio jis pobūdžio. Tai šiek tiek senasis, šiek tiek meno muziejus“, – „Lietuvos žinioms“ dėstė iš Kongo kilusi, bet Belgijoje augusi režisierė Monique Mbeka Phoba.

Jos manymu, muziejaus žinia visiškai neaiški. „Esą tai Afrikos muziejus, tačiau jame rodomi tik iš Kongo, Burundžio ir Ruandos atvežti objektai. Jei nori Afrikos muziejaus, turi viską keisti. Jeigu sakytum, kad tai muziejus apie kolonizacijos istoriją, tuomet būtų šiek tiek tiesos“, – svarstė režisierė. Nors oficialiai įstaiga vadinama Centrinės Afrikos muziejumi, tiek jo logotipe, tiek kalbant direktoriui žodis „centrinė“ pradingsta.

Briuselio centre stovinti Leopoldo II statula. / Godos Jurevičiūtės nuotrauka

Neliečiamas Leopoldas II

Bene problematiškiausioje muziejaus vietoje – rotondoje – išliko kelios kontroversiškos skulptūros. Užrašai jų apačioje skelbia, kad „Belgija Kongui atnešė civilizaciją“. Tų skulptūrų išmesti buvo negalima, nes jos įtvirtintos pastato sienose, o muziejus yra saugomas paveldo objektas. Tačiau anksčiau rotondos viduryje stovėjusį Leopoldo II biustą pakeitė Kongo menininko Aime Mpane darbas „Kongas, naujas dvelksmas“.

Pasak M. Phobos, tokių kūrėjų darbų neužtenka, jei sieki dekolonizacijos. „Jeigu atvežtum pradinės ar vidurinės mokyklos moksleivį iš Kongo, ką jis galėtų suprasti iš tų skulptūrų?“ – stebėjosi režisierė. Jos įsitikinimu, šiuolaikinių afrikiečių meno kūriniai muziejuje rodomi tik tam, kad būtų galima pareikšti, neva kai kas pasikeitė.

Iš Kongo kilusi režisierė Monique Mbeka Phoba. / Asmeninis režisierės archyvas

Be to, įstaiga nebuvo atvira visiems menininkams. Iš Ruandos kilusi Laura Nsengiyumva norėjo ištirpdyti muziejuje Leopoldo II ledo skulptūrą, tačiau jai neleista to padaryti.

G. Gryseelsas patikino, jog ši istorija nėra visiškai tiksli. Esą jam nebuvo pateikta jokio oficialaus pasiūlymo. Be to, kaip pripažino direktorius, L. Nsengiyumva norėjo ištirpdyti skulptūrą per muziejaus atidarymą, o tai atrodė nepriimtina.

Kyla klausimas, ar Leopoldas II Belgijoje vis dar yra neliečiama figūra? Pasiteiravus, gal reikėtų karaliaus skulptūras šalinti iš miesto centrų – juk vis dėlto jis atsakingas už milijonų žmonių žūtį, muziejaus vadovas atsakė: „Istorija yra istorija. Jos ten yra. Ar kaskart įvykus politiniams pokyčiams griausime kiekvieną skulptūrą?“

Anot jo, daug svarbiau pateikti statulų kontekstą ir vaizduojamų žmonių „nepristatyti kaip asmenų, kurie atnešė civilizaciją ar šiam pasauliui davė tik gėrį“. Tiesa, G. Gryseelsas sutiko, kad dalyje Belgijos miestų stovinčios skulptūros generolų, kurie Konge „sudegino ištisus kaimus, žudė ir luošino vietinius“, priešingai nei Leopoldo II, galėtų būti nuverstos.

Prieš statulų šalinimą nusiteikusi ir M. Phoba: „Belgai daug ką linkę pamiršti. Todėl man labiau patiktų, kad Leopoldo II skulptūros išliktų ir primintų jiems, kokia buvo istorija. Priešingu atveju žmonės gali sakyti nieko nežinantys ir nenorintys žinoti.“

Karališkojo Centrinės Afrikos muziejaus direktorius Guido Gryseelsas. / © Jo Van de Vijver

Meno kūrinių grąžinimas

Muziejuje sukaupta viena didžiausių pasaulyje per kolonijinį laikotarpį iš Afrikos išvežto meno kolekcijų. Todėl nenuostabu, kad jį atidarius tuometis Kongo Demokratinės Respublikos prezidentas Josephas Kabila pareiškė sieksiąs, jog šaliai būtų grąžinti muziejuje laikomi meno kūriniai ir dokumentai.

Toks prašymas, pasak G. Gryseelso, visiškai natūralus. „Nenormalu, kad 80 proc. Afrikos kolonijinio laikotarpio meno yra Europos ar JAV muziejuose ir privačiose kolekcijose. Privalome užtikrinti Afrikos valstybėms daug didesnį priėjimą prie savo paveldo, – kalbėjo muziejaus direktorius. – Esu pasirengęs prisidėti prie kai kurių darbų grąžinimo tam tikromis sąlygomis, tačiau reikia nuspręsti, kokios jos turi būti. Ar viskas, kas atvežta kolonijiniu laikotarpiu, būtinai yra vogta? Kas įsigyta legaliai? Reikia tai išsiaiškinti.“

Aime Mpane darbą „Kongas, naujas dvelksmas“ supa kolonijinių laikų skulptūros. / Godos Jurevičiūtės nuotrauka

G. Gryseelso žodžiais, Kongas kol kas neturi nei nacionalinio muziejaus, nei pajėgų tokiam kultūriniam paveldui sutvarkyti. Tačiau jis pripažino, kad iki kitų metų pabaigos toks muziejus Konge atsiras, todėl meno kūrinių grąžinimo klausimas turės bus sprendžiamas. „Be to, kalbame apie kultūrinį paveldą, o dalį jo sudaro muzikos, filmų ir nuotraukų archyvai. Juos galima skaitmenizuoti ir grąžinti šaliai skaitmenine forma. Mano nuomone, tai turėtų būti mūsų prioritetas“, – pažymėjo muziejaus vadovas.

Pasak M. Phobos, svarbiausia, ne pats meno kūrinių grąžinimas, o oficialus pripažinimas, kad jie priklauso Afrikai. „Dažnai žmonės sako, kad tie objektai priklauso kurių nors Europos valstybių paveldui. Bet šios neva bus labai malonios ir kuriam laikui leis juos paturėti. Ne, iš pradžių reikia tai pakeisti ir pasakyti, kad objektas priklauso šaliai, iš kurios yra kilęs. Tik tada galima diskutuoti, kur jis turėtų būti saugomas“, – teigė režisierė.