Irako rašytojas: „Prieš 15 metų Amerika sugriovė mano šalį“
Prieš 15 me­tų – 2003-ųjų ko­vą – pra­si­dė­jo JAV in­va­zi­ja į Ira­ką, at­ne­šu­si ka­tas­tro­fiš­kų pa­da­ri­nių ne tik šiai ša­liai, bet ir vi­sam Vi­du­rio Ry­tų re­gio­nui. Šią sa­vai­tę JAV ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­dė dau­gy­bė straips­nių, ana­li­zuo­jan­čių šio ka­ro prie­žas­tis, ei­gą ir jo pa­sek­mes. Vie­na­me jų, gar­sus Ira­ko kil­mės ra­šy­to­jas Si­na­nas An­too­nas ra­šo: „A­pie Ira­ko in­va­zi­ją Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se daž­niau­siai kal­ba­ma kaip apie „liap­su­są“ ar net „ko­lo­sa­lią klai­dą“. Tai bu­vo nu­si­kal­ti­mas.“ To­liau pa­tei­kia­me vi­są „The New Your Ti­mes“ pa­si­ro­džiu­sį ra­šy­to­jo ko­men­ta­rą.

Kai man buvo 12 metų, Saddamas Husseinas, tuometinis Irako viceprezidentas, ėmėsi masinių „valymų“ ir oficialiai užgrobė valdžią. Tuomet gyvenau Bagdade ir nuo pat pradžių ėmiau instinktyviai jausti diktatoriui neapykantą. Man bręstant šis jausmas tik stiprėjo. Praeito amžiaus dešimto dešimtmečio pabaigoje parašiau savo pirmąjį romaną „I'jaam: Irako rapsodija“ apie kasdienį gyvenimą Saddamo autoritarinio režimo sąlygomis. Knygos pasakotojas Furatas, kaip tada ir aš, buvo jaunas studentas, Bagdado universitete studijuojantis anglų literatūrą. Pajuokavęs apie diktatorių jis atsiduria kalėjime. Furatas patiria haliucinacijų ir įsivaizduoja Saddamo žlugimą. Lygiai kaip tą dažnai darydavau aš. Tikėjausi, kad tos akimirkos sulauksiu – arba būdamas Irake, arba už jo ribų.

Iš Irako išvykau keliems mėnesiams praėjus nuo 1991 metų Persijos įlankos karo pradžios ir atvykau studijuoti į Jungtines Valstijas, kuriose iki šiol gyvenu. 2002 metais, kai prasidėjo Irako karo palaikymo kampanija, buvau kategoriškai prieš siūlomą invaziją. Nepaisant Busho administracijos šūkių, Jungtinės Valstijos nuolat remdavo diktatorius arabų pasaulyje ir neužsiėmė jokiu demokratijos eksportavimu. Prisimenu, kai būdamas paauglys, kartu su teta sėdėjau savo namų svetainėje ir žiūrėjau Irako televiziją, kuri rodė kaip Ronaldo Reagano pasiuntinys Donaldas Rumsfeldas lankosi Bagdade ir spaudžia ranką Saddamui. Dėl šio prisiminimo 2002 metais nuskambėję pono Rumsfeldo žodžiai apie irakiečiams atnešamą laisvę ir demokratiją atrodė tušti. Be to, pragyvenęs du ankstesnius karus (1980–1988 metais vykusį Irano-Irako karą ir 1991-ųjų Persijos įlankos karą), žinojau, kad tikrieji karo tikslai pridengiami gerai suformuluotomis melagystėmis, kuriomis siekiama išnaudoti kolektyvinę baimę ir įamžinti nacionalinius mitus.

Buvau vienas iš 500 išeivijos irakiečių – priklausiusių įvairioms etninėms grupėms ir besilaikiusių skirtingų politinių pažiūrų, dauguma kurių buvo disidentai ir Saddamo režimo aukos – kurie pasirašė peticiją „Ne karui prieš Iraką. Ne diktatūrai“. Nors ir smerkėme Saddamo terorą, buvome prieš „karą, kuris atneštų daugiau mirčių ir kančių“ paprastiems irakiečiams ir kuris kėlė grėsmę visą regioną įstumti į smurto kupiną chaosą. Pagrindinės Jungtinių Valstijų žiniasklaidos priemonės nebuvo linkusios klausytis mūsų balsų ir pirmenybę teikė karą palaikantiems irakiečių kilmės amerikiečiams, kurie žadėjo, kad įsibrovėlius džiaugsmingai su „saldainiais ir gėlėmis“ pasitiks minios žmonių. Tokių nebuvo.

Peticija didelio poveikio nepadarė. Prieš penkiolika metų prasidėjo Irako invazija.

Trys mėnesiai po jos pradžios, pirmą kartą nuo 1991 metų, grįžau į Iraką kartu su kūrybine grupe kurti dokumentinio filmo apie irakiečius posadaminiame Irake. Mano tautiečius norėjome parodyti kaip trijų dimensijų būtybes ir išlįsti iš supriešinimo „Saddamas versus Jungtinės Valstijos“. Amerikos žiniasklaidoje irakiečiai tebuvo pristatomi arba kaip Saddamo aukos, troškusios okupacijos, arba diktatūros rėmėjai ir gynėjai, kurie priešinosi karui. Norėjome leisti irakiečiams kalbėti patiems. Dvi savaites važinėjome po Bagdadą ir kalbėjome su daug ten gyvenančių žmonių. Kai kurie jų vis dar turėjo vilčių, nors ir buvo išsekinti ilgus metus trukusių sankcijų ir diktatūros, tačiau dauguma buvo įtūžę ir sunerimę dėl to, kas laukia ateityje. Jau tada buvo pranašiškų ženklų: tipiška kolonialistinės okupuojančios jėgos arogancija ir smurtas.

Mano trumpas vizitas patvirtino įsitikinimą ir baimę, kad invazija irakiečiams atneš nelaimę. Saddamo pašalinimas buvo tik kito tikslo šalutinis produktas: Irako valstybės ir jos institucijų išardymas. Valstybė buvo pakeista nefunkcionuojančia ir korumpuota pusiau valstybe. Vis dar filmavome Bagdade, kai L. Paulas Bremeris III, koalicijos laikinosios vyriausybės vadovas, paskelbė apie taip vadinamos valdančiosios tarybos sukūrimą 2003 metų liepą. Po kiekvieno iš jos narių vardo buvo parašyta jų religinė ir etninė priklausomybė. Dauguma mūsų tądien kalbintų irakiečių nebuvo patenkinti etnoreliginės kvotų sistemos institucionalizavimu. Įtampa tarp etninių ir religinių grupių jau egzistavo, tačiau jų vertimas į politinę valiutą buvo nuodingas. Į valdančiąja tarybą patekę niekingi personažai, dauguma kurių jau dešimtmetį buvo Jungtinių Valstijų sąjungininkai, ėmėsi plėšti šalį, paversdami ją viena iš labiausiai korumpuotų valstybių pasaulyje.

JAV karo medikas rankose laiko irakietį vaiką.Reuters/Scanpix nuotrauka

Mums pasisekė, kad galėjome nufilmuoti savo filmą per tą trumpą reliatyvaus viešo saugumo periodą. Netrukus po mūsų vizito, šalis paskendo smurte. Savižudžių sprogdinimai tapo norma. Invazija mano šalį pavertė teroristų magnetu („Mes su jais kovosime ten, kad nereiktų to daryti čia“, – sakė prezidentas George'as W. Bushas) ir Irakas paskendo skirtingų religinių grupių pilietiniame kare, pareikalavusiame šimtų tūkstančių civilių gyvybių ir privertusiu savo namus palikti kitus šimtus tūkstančių žmonių, kas neatitaisomai pakeitė šalies demografiją.

Kitą sykį į Bagdadą grįžau 2013 metais. Amerikiečių tankų jau nebebuvo, tačiau okupacijos pasekmės buvo jaučiamos visur. Mano lūkesčiai buvo maži, tačiau mane vis tiek pribloškė miesto, kuriame užaugau, bjaurumas. Ir man sukėlė siaubą, koks nenormalus, sunkus ir pavojingas virto daugumos irakiečių kasdienis gyvenimas.

Pastarąjį kartą vykau 2017 m. balandį. Skridau iš Niujorko, kuriame dabar gyvenu, į Kuveitą, kur skaičiau paskaitą. Sieną kirtome su draugu irakiečiu. Aš važiavau į Basros miestą pietų Irake. Basra buvo vienintelis Irako didmiestis, kuriame iki tol nebuvau buvęs. Važiavau pasirašinėti savo knygų penktadieniniame al-Farahidi gatvės turguje – kassavaitiniame bibliofilų susirinkime, kuris rengiamas pagal garsųjį Mutanabbi gatvės knygų turgaus Bagdade pavyzdį. Mane vežiojo draugai. Nesitikėjau išvysti gražiosios Basros iš praeito amžiaus 8 dešimtmečio atvirukų. To miesto jau seniai nebėra. Tačiau mano matyta Basra buvo iškankinta ir užteršta. Miestas smarkiai nukentėjo per Irano-Irako karą, o jo nuosmukis paspartėjo po 2003 metų. Dėl įsigalėjusios korupcijos Basra buvo blyški, nutriušusi ir chaotiška. Jos upės užterštos ir nusekusios. Nepaisant to, atlikau piligriminę kelionę ir aplankiau garsiąją Irako puikiausio poeto Badro Shakiro al-Sayyabo statulą.

Vienas iš nedaugelio mano džiaugsmo šaltinių per šiuos trumpus vizitus buvo susitikimai su irakiečiais, kurie buvo skaitę mano knygų ir buvo jų sujaudinti. Šiuos romanus parašiau būdamas toli ir per juos stengiausi suvokti skausmingą visos šalies suirimą ir jos socialinio audinio sunaikinimą. Šiuos romanus, kaip ir jų autorių, persekioja mirusiųjų šmėklos.

Niekas nežino, kiek dėl prieš 15 metų įvykdytos invazijos mirė žmonių. Kai kuriais patikimais skaičiavimais – per milijoną. Galite tą sakinį perskaityti dar sykį. Apie Irako invaziją Jungtinėse Valstijose dažniausiai kalbama kaip apie „liapsusą“ ar net „kolosalią klaidą“. Tai buvo nusikaltimas. O jį įvykdžiusieji vis dar yra laisvėje. Kai kurie jų, dėl trumpizmo baisybių, ir daugumos piliečių atminties praradimo, netgi buvo reabilituoti. (Prieš metus stebėjau poną Busho pasirodymą televizijos laidoje „The Ellen DeGeneres Show“, kur jis šoko ir kalbėjo apie savo paveikslus.) Karo idėją mums pardavę žinovai ir „ekspertai“ ir toliau tęsia savo veiklą. Niekada nemaniau, kad Irake kada nors bus blogiau nei per Saddamo valdymą, bet būtent tai Amerikos karas pasiekė ir paliko irakiečiams.