Griūvantys Marselio pastatai atskleidė socialinės nelygybės mastą
Lap­kri­čio 5 die­ną Mar­se­ly­je, an­tra­me pa­gal dy­dį Pra­ncū­zi­jos ir vie­na­me skur­džiau­sių Eu­ro­pos mies­tų, su­griu­vo du ava­ri­nės būk­lės na­mai, su sa­vi­mi nu­si­neš­da­mi 8 žmo­nių gy­vy­bes. Po šio tra­giš­ko įvy­kio pa­aiš­kė­jo, kad mies­to val­džia ig­no­ra­vo eks­per­tų įspė­ji­mus, jog tūks­tan­čiai Mar­se­lio gy­ve­na­mo­sios pa­skir­ties pa­sta­tų yra ne­sau­gūs.

„Žinoma, kad jaučiamas pyktis, – BBC pasakojo vietinio naujienų portalo „Marsactu“ žurnalistas Jeanas-Marie Leforestier'as. – Gyventojai ir asociacijos ne vienus metus kritikavo valdžią dėl normų neatitinkančių pastatų. Žmonės jaučiasi, kad į juos žiūrėta pro pirštus, o priemonės, kurių imtasi po šio siaubingo įvykio, atrodo pernelyg pavėluotos.“

Po nelaimės nervingi miesto pareigūnai iš Viduržemio jūros uostamiesčio centrinėje dalyje esančių 111 nebetinkamų gyventi butų evakavo per 1050 gyventojų. Tačiau 2015 metų Prancūzijos būsto ministerijos ataskaitoje teigiama, kad per 40 tūkst. Marselio pastatų yra nesaugūs. Tai sudaro net 10 proc. visų Prancūzijos nesaugių pastatų ir paliečia 100 tūkst. miesto gyventojų.

Pastatų renovacija – ne prioritetas

Griūvantys Marselio pastatai, panašiai kaip ir praeitais metais 72 gyvybes Londone nusinešęs daugiabučio „Grenfell Tower“ gaisras, atskleidė miesto socialines problemas. Skursta per ketvirtadalį Marselio gyventojų, kurių nemaža dalis klausia, kodėl prireikė tragedijos, kad miesto pareigūnai pagaliau atkreiptų dėmesį į siaubingas „kitos Prancūzijos“ gyvenimo sąlygas.

Miestui milijonus investuojant į sporto arenas ir įspūdingus turistams skirtus muziejus, tik nedidelė dalis lėšų buvo skiriama centriniame rajone esantiems pastatams tvarkyti. Tokių namų yra šimtai, kai kurie statyti dar XVIII amžiuje ir seniau, o juose glaudžiasi skurstantys asmenys. Daugiausia tai – imigrantai, jų palikuonys iš buvusių Prancūzijos kolonijų Šiaurės Afrikoje ir kiti į šį rajoną nedidelės butų nuomos kainos atvilioti žmonės.

Nepaisant 2015 metų ataskaitos išvadų dėl 40 tūkst. pastatų, kurių būklė neatitinka normų, 2016 metais tik maža dalis jų oficialiai buvo paskelbti nesaugiais.

Spalio 18 dieną, likus daugiau nei dviem savaitėms iki dviejų pastatų Obanės gatvėje griūties, miesto siųstas ekspertas nustatė, kad nesaugus yra pirmas 65 numeriu pažymėto namo aukštas, bet ne visas pastatas.

Per griūtį žuvę asmenys – tarp jų 8 vaikų imigrantė mama, italė studentė, dailininkas ir bedarbis, leidimo gyventi neturintis migrantas afrikietis – atspindėjo atotrūkį tarp tų prancūzų, kuriems prieinamas saugus būstas, švarus vanduo, išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybės, ir likusių gyventojų. Tai akivaizdu net ir šalyje, turinčioje išplėtotą socialinės apsaugos sistemą.

Bijo būti viduje

Reaguodami į tragediją, tūkstančiai žmonių išėjo į miesto gatves, protestuodami dėl valdžios aplaidumo.

„Gaudinas – žudikas!“ – praeitą trečiadienį šaukė apie 10 tūkst. protestuotojų, turėdami omenyje nuo 1995 metų Marselio mero pareigas einantį Jeaną-Claude'ą Gaudiną.

„Nėra jokios konkrečios kaltės, dėl kurios sau priekaištautume“, – po žmonių protesto mitingų vietinei žiniasklaidai teigė miesto meras. Jis taip pat ragino priimti tokius įstatymus, kurie padėtų lengviau įpareigoti savininkus atlikti būtiną remontą.

Tačiau kritikai pabrėžia, jog kiti Prancūzijos miestai pastatams tvarkyti išleidžia daugiau ir tvarkosi geriau.

Be to, pasak Marselyje įsikūrusio architekto Fabieno Cadenelio, negalima vien tik savininkams užkrauti spręsti normų neatitinkančių pastatų problemos. „Skurdžiausi kvartalai yra labiausiai apšiurę, tačiau kaip tik juose pastatų savininkai turi mažiausiai galimybių atlikti renovaciją“, – BBC tvirtino architektas.

Prie tragedijos vietos buvo sukurtas laikinas memorialas, kur žmonės nešė gėles ir žvakes. Netoli jo, ant sienos užrašyta: „Tai ne dėl lietaus!“ – ironiška nuoroda į pirminį savivaldybės paaiškinimą, kodėl sugriuvo pastatai.

„Kas ten mirė? – „The New York Times“ retoriškai klausė parduotuvės savininkas Rabahas Ramdami, atėjęs pagerbti mirusiųjų. – Tik vargšai. Ir tai ne pabaiga.“

2015 metų Prancūzijos būsto ministerijos ataskaitoje teigiama, kad per 40 tūkst. Marselio pastatų yra nesaugūs, o tai sudaro net 10 proc. visų Prancūzijos nesaugių pastatų.

Netoli sugriuvusių pastatų nedidelę siuvyklą turinti Bintou Cisse teigė bijanti būti viduje. „Viskas čia supuvę. Čia – tik lūšnynas“, – teigė B. Cisse.

Ji tik viena iš daugelio centriniame Marselyje, Noailles rajone, gyvenančių žmonių, kuriuos po tragedijos apėmė baimė būti savo namuose.

Pasak sociologo Michelio Peraldi, Marseliui būdinga Prancūzijos postindustrinio miesto patologijų koncentracija. Jo teigimu, miestas niekada neatsigavo nuo dvigubo deindustrializacijos ir dekolonizacijos smūgio. Daugiau nebėra industrijų, kurios perdirbdavo pigias žaliavas, kaip ir šias tiekusių kolonijų. Šiomis dienomis didžiausias miesto darbdavys yra valstybinės ligoninės administracija. Nedarbas yra beveik 50 proc. didesnis nei nacionalinis vidurkis.

„Mieste yra trys bedarbių kartos, – teigė M. Peraldi. – Niekada nebuvo jokios aiškios politikos, kaip šias klases vėl integruoti į visuomenę.“

Lapkričio 10 dieną gelbėtojai apžiūri netoli nelaimės vietos stovinčius kitus pastatus.

„Savo darbo nevykdo“

Iš dviejų Obanės gatvėje sugriuvusių pastatą 63 numeriu pažymėtasis buvo apleistas, užkaltais langais bei durimis ir be dalies stogo. Jį buvo perėmęs miestas. Manoma, kad būtent šio statinio griūtis nusinešė ir apgyvendintą, 65 numeriu pažymėtą pastatą, kuris taip pat buvo ne itin geros būklės.

„Tai atskleidė visiško sunykimo būseną ir išrinktų pareigūnų visišką apsileidimą, – teigė aktyvistų grupės „Miesto centras – visiems“ vadovas Patrickas Lacoste'as ir pridūrė: – Tai politinė katastrofa. Nes pastaruosius 23 metus savivaldybė leido šiam rajonui merdėti.“

2015 metų ataskaitoje buvo rekomenduojama sukurti strategiją, kaip miestui kartu su Prancūzijos centrine valdžia spręsti nesaugių pastatų problemą. Tačiau po įvykusios tragedijos ataskaitos autorius Christianas Nicolas pareiškė, jog „valstybė ir miestas savo darbo nevykdo“.

„Jiems vis dar yra parengiamoji stadija, kai aiškinasi, kas už ką atsakingas“, – įsitikinęs jis.