Europarlamento rinkimai: 3 dalykai, kurių bijo Briuselis
Daug Eu­ro­pos gy­ven­to­jų ma­no, kad Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) ju­da ne ten, kur tu­rė­tų. Vis­gi Briu­se­lis ti­ki­si, kad šį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą pa­keis de­mo­kra­ti­nis uo­lu­mas, o ne dau­giau po­li­ti­nės apa­ti­jos, ra­šo po­li­ti­co.eu

Likus vos metams iki ES parlamento rinkimų, tie, kurie yra Europos demokratijos šerdyje tikisi nuoširdžios diskusijos apie būsimus rinkimus ir būtinus politinius pokyčius.

Norint tai pasiekti privalu rinkimus į Europos parlamentą paversti „europiniu“ reiškiniu, bet ne nevaldoma vietinių jėgų kova ir nacionaliniu balsavimu, į kurį ateina labai mažai rinkėjų. Labiausiai nerimą kelia naujausios Eurobarometro apklausos, kurios skelbia, kad 44 proc. apklaustų europiečių mano, jog Europa juda ne ta kryptimi. Tik 32 proc. apklaustųjų galvoja, kad Europa – teisingame kelyje.

Europiečių nusivylimas dabartine padėtimi gali paskatinti euroskeptikų iškilimą, bijoma, kad daug jų paklius į Europos parlamentą. Taigi, Europos institucijos nutarė skirti nemažai pinigų kovai su politine apatija ir populizmu. Europos parlamentas kartu su Europos Komisija ketina išleisti apie 30 milijonų eurų reklamai ir jaunų žmonių, kurie yra ES ateitis, skatinimui. Reklama bus siekiama išjudinti gyventojus, kurie dabar yra itin skeptiški ir apatiški.

Aktyvumas Europos parlamento rinkimuose krenta jau septynis rinkimus iš eilės. 2014 metų rinkimuose, tarkime Slovakijoje, prie balsadėžių atėjo vos 13 proc. rinkėjų. Todėl ES institucijos turės užsiimti ne tik derybomis dėl biudžeto, bet ir rinkimų reklama, tuo, kuo jie paprastai retai užsiima. Viena taktika, kuri gali pasiteisinti – keli rinkimai vienu metu.

Taip darys Belgija, Ispanija ir Lietuva. Kartu su Europos parlamento rinkimais šiose šalyse vyks savivaldos, nacionaliniai arba prezidento rinkimai. Tai užtikrins rinkėjų dalyvavimą. Tiesa, Briuselis turi keletą baimių, kurių negali atsikratyti.

Populistų banga

Iki šiol manoma, kad ES centristų dauguma esanti parlamente turėtų būti laimingi, kad euroskeptikai negeba susivienyti po vienu politiniu skėčiu. Visgi nors europiečiai sako, kad jie vertina ES (taip mano 67 proc. apklaustųjų), bet tradicines Europą valdančias partijas rinkėjai mėgsta vis mažiau. Tarkime tradiciniai socialistai jau suka galvą, kaip reikės pasirodyti rinkimuose Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ar Lenkijoje. Jei jiems nepasiseks žlugs ir Europos parlamento stabili dauguma.

Galimas socialistų pakaitalas – politinio centro partijos, tokios, kaip Emmanuelio Macrono En Marche, kol kas neturi „politinio kūno“. Europos jaunimas taip pat laikomas deramu taikiniu, manoma, kad jį turėtų patraukti naujos idėjos, bet idėjų – nėra.

O štai galimybė, kad jaunus žmonės paskui save nusives euroskeptikai – didėja. Tarkime Italijoje ES yra nusivylę ne tik jauni, bet ir vyresni rinkėjai. Čia tik 44 proc. apklaustųjų remia šalies narystę ES ir didesnioji dalis rinkėjų mano, kad jų balsas ES yra negirdimas.

Priešai viduje

Centristinėms politinėms jėgoms prarandant įtaką, Europoje įsigali euroskeptikai ir populistai. Jie „atima“ tradicinius centristinių partijų rinkėjus. Skaudi anti-europietiška retorika jau nėra marginalių politikų reikalas, dabar ji girdima iš nacionalinių parlamentų tribūnų. Tokios partijos, kaip „Fidesz“ Vengrijoje ar „Įstatymo ir tvarkos“ partija Lenkijoje klesti, nes neigiamai atsiliepia apie Europos Sąjungą.

Nuo jų neatsilieka ir itališkoji „5 žvaigždžių“ ar „Lygos partija“, o kur dar tradiciškai anti-europietiškas Marinos Le Pen vadovaujamas „Nacionalinis Frontas“ Prancūzijoje ar mažesnės kraštutinių dešinių ar kraštutinių kairių pažiūrų partijos ir individai, kurie garsiai kalba apie ES „blogį“.

Bėda ta, kad euroskeptikų partijos rinkimus į Europos parlamentą vertina rimčiau nei tradicinės iki šiol rinkimus visuomet laimėdavusios partijos. Taigi, tikėtina, kad rinkimų rezultatai labiau džiugins euroskeptikus, bet ne tradicines partijas.

Teisėtumo klausimas

ES kamuojasi su demokratijos įvaizdžiu, nes dažnai ji nėra tokia demokratiška, kokia norėtų būti. Europiečiai, balsuojantys už savo atstovus Europos parlamente, nori, kad procesai vykstantys Briuselyje būtų kuo skaidresni, deja, bet ne visada šiam norui lemta išsipildyti. Nerinkti Briuselio biurokratai dažnai yra galingesni už rinktus politikus, o protekcionizmas ir nepotizmas – nesvetimas reiškinys ilguose Briuselio koridoriuose.

Tarkime vis dar sunkiai susiderinama dėl Europos Komisijos prezidento rinkimų, pagal 2014 metais priimta Spitzenkandidat procedūrą numatoma, kad kiekviena partija esanti EP pasiūlytų savo kandidatą ir tos partijos, kuri surinko daugiausiai balsų kandidatas užimtų postą. Bet realybė yra tokia, kad Komisijos prezidentą rinks 450 „Europos liaudies partijos“ delegatų savo suvažiavime Helsinkyje, o ne 450 milijonų ES rinkėjų.