Europa kolonijinės praeities nuodėmių dar neatpirko
„Praei­tis nie­ka­da ne­mirš­ta. Ji net nė­ra pra­ei­tis“, – tei­gė JAV ra­šy­to­jas Wil­lia­mas Faulk­ne­ris. Tai bu­vo itin aki­vaiz­du pra­ei­tą tre­čia­die­nį, kai vie­no­je Ber­ly­no baž­ny­čių su­reng­to­je ce­re­mo­ni­jo­je ša­lies at­sto­vai Na­mi­bi­jos par­ei­gū­nams per­da­vė de­šimt­me­čius li­go­ni­nė­se, uni­ver­si­te­tuo­se ir mu­zie­juo­se lai­ky­tus he­re­rų ir na­mų gen­tims pri­klau­siu­sių as­me­nų pa­lai­kus. Ra­siz­mo pers­melk­tiems moks­li­niams eks­pe­ri­men­tams įsi­gy­ti pa­lai­kai yra su­si­ję su Vo­kie­ti­jos bru­ta­liu ko­lo­ni­ji­niu pa­li­ki­mu Piet­va­ka­rių Af­ri­ko­je.

Palaikai, tarp kurių buvo 19 kaukolių, 1 skalpas ir 5 skeletų kaulai, primena tai, ką istorikai vadina pirmuoju XX amžiaus genocidu. 1904–1908 metais kolonijinės pajėgos tuometėje Vokietijos Pietvakarių Afrikoje išžudė dešimtis tūkstančių hererų ir namų. Skaičiuojama, kad per šį genocidą buvo sunaikinta apie 80 proc. hererų genties. Manoma, kad prieš šimtmetį jų skaičius siekė apie 100 tūkstančių. Vokiečių kariai juos arba nužudydavo patys, arba nugabendavo į dykumą, kur juos palikdavo mirti iš alkio ir troškulio.

Daugybėje Europos muziejų, ligoninių ir universitetų vis dar laikomi kolonizuotų tautų atstovų palaikai.

1904 metų spalį Vokietijos karinių pajėgų vadas Namibijoje Lotharas von Trotha išleido savo liūdnai pagarsėjusį „sunaikinimo“ įsakymą, kuriame nurodė, kad „kiekvienas hereras, su šautuvu ar be jo, turintis galvijų ar ne, bus nušautas“. Kitais metais jis išleido panašų įsakymą dėl namų. Skaičiuojama, kad jų nužudyta apie 10 tūkstančių.

Eugenikos apsvaiginti

Kaip rašo „The Washington Post“, smurtas ir pažeminimas tuo nesibaigė. Paskatinti tuo metu populiarios rasistinės eugenikos Vokietijos pareigūnai į Europą išsiuntė tūkstančius kaukolių ir kitų vietinėms gentims priklausiusių žmonių kūno dalių. Šie pavyzdžiai buvo naudojami tyrimams, kurie sudarė dabar jau diskredituotų teorijų apie europiečių rasinę viršenybę pagrindą.

Daugelis kaukolių priklausė koncentracijos stovyklose dykumoje paliktiems numirti genčių nariams – galvos būdavo nukertamos nuo jų kūnų ir išgabenamos. Remiantis „Der Spiegel“, kai kuriais atvejais našlėms buvo liepiama nuo savo vyrų galvų stiklo šukėmis nugrandyti veido audinius, kad kaukolės būtų geriau parengtos transportuoti.

Tokių aktų žiaurumas yra platesnės istorijos dalis. Vokiečiai nebuvo vieninteliai, skerdę vietines tautas ar kaupę nužudytųjų kūnų dalis. Daugybėje Europos muziejų, ligoninių ir universitetų vis dar laikomi kolonizuotų tautų atstovų palaikai. Tie asmenys kartais ir būdavo žudomi vien tik siekiant praplėsti tokią liguistą kolekciją.

Šios siaubingos praktikos suvokimas ir bandymas atitaisyti istorinę žalą tik pastaraisiais metais įgijo pagreitį. Pavyzdžiui, 2012 metais Prancūzija į Naująją Zelandiją išsiuntė 20 mumifikuotų maorių karių galvas, kurios buvo laikomos Paryžiaus muziejuje. „Mes užvertėme siaubingą kolonijinės istorijos puslapį ir atvertėme naują, draugystės ir abipusės pagarbos, puslapį“, – tuomet teigė Prancūzijos kultūros ministras.

Didėjantis supratimas

Nors Vokietijos valdžia ėmėsi daugybės priemonių, kad bent šiek tiek atpirktų nacių eros žiaurumus, atsakomybės už kolonijinės praeities nuodėmes pripažinimas šaliai vis dar kelia daugybę iššūkių.

„Visai teisinga, kad Vokietija labiausiai koncentravosi į atsakomybę dėl Holokausto, – dienraščiui „Financial Times“ teigė vokiečių istorikas Jurgenas Zimmereras. – Tačiau kartu tai lėmė daug silpnesnį kolonializmo nusikaltimų suvokimą. Regis, kad dauguma politikų visiškai nežino, kokie sunkūs buvo šie nusikaltimai.“

Pamažu telkiamos pastangos tai pakeisti. Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur valdžios atstovai pradėjo daug kritiškiau mąstyti apie kai kurių šalies muziejuose laikomų eksponatų kilmę. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas jau pranešė apie planus Afrikos valstybėms grąžinti, kai kuriais atvejais ir visam laikui, prancūzų prisigrobtus įvairius artefaktus, tarp jų – kaukes, sostus, skeptrus ir statulas. Vokietijoje taip pat plėtojamas panašus projektas.

Berlyno teisingumo senatorius Dirkas Behrendtas pozuoja su Namibijos delegacijos atstovais.AFP/Scanpix nuotrauka

Šių metų balandį Vokietijos prarasto meno fondas, kurio tikslas vykdyti tyrimus dėl nacių pavogtų meno kūrinių, paskelbė išplečiantis savo mandatą ir nuo šiol įtrauksiantis ir artefaktų iš buvusių kolonijų vagystes. Gegužės mėnesį Vokietijos muziejų asociacija pristatė elgesio kodeksą, kuriame nurodytos gairės, kaip vykdyti tyrimą dėl turimų objektų kilmės ir kaip grąžinti iš buvusių kolonijų parsigabentus objektus. Šiems tyrimams 2019 metais Vokietija skyrė 3 mln. eurų.

O štai Didžiosios Britanijos Viktorijos ir Alberto muziejus Londone supykdė ne vieną etiopą, kai pareiškė svarstantis Etiopijai ne grąžinti, o ilgam laikui paskolinti britų karių XIX amžiuje iš šalies išgrobstytus artefaktus.

Formalaus atsiprašymo nesulaukia

Tačiau, pasak kritikų, tokios iniciatyvos gali būti tik pradžia. Namibija vis dar laukia formalaus Vokietijos atsiprašymo dėl hererų ir namų genocido. 2016 metais pareigūnai Berlyne pažadėjo, kad toks atsiprašymas bus, tačiau jie vis dar derasi su Namibijos vyriausybe dėl konkrečių pareiškimo žodžių. Analitikų teigimu, Vokietijos vyriausybė nori taip suformuluoti atsiprašymą, kad išvengtų galimų reparacijų.

Trečiadienį ceremonijoje dalyvavusi Užsienio reikalų ministerijos valstybės ministrė Michelle Muntefering pareiškė, kad „Vokietija tvirtai pasiryžusi savo istorinei atsakomybei“, ir Namibijos delegacijos paprašė „atleidimo“, tačiau oficialaus atsiprašymo nepateikė.

Tai ne itin patiko genocido aukų palikuoniams, kurie Vokietijos vyriausybei JAV teisme pateikė grupinį ieškinį. „Bandydama nepripažinti praeities, Vokietijos vyriausybė ir toliau darys rimtas klaidas, susijusias su dabarties ir ateities politika, – žiūrėdamas į abiejų valstybių pareigūnus trečiadienį pareiškė hererų genties vadas, teisininkas Vekuii Rukoro. – Juk mes esame tiesioginiai šių aukų palikuoniai ir neturėtume būti ignoruojami.“

Tikėtina, kad, jam, deja, teks nusivilti. Kaip rašo „The Washington Post“, Europos vyriausybės liūdnai pagarsėjusios dėl vengimo formaliai atsiprašyti už praeities nusikaltimus. O tokiose valstybėse kaip Prancūzija, Didžioji Britanija ir Vokietija populiarėjantys dešinieji populistai, paskatinti įvairių formų imperinės nostalgijos, smerkia tai, ką jie vadina kairiųjų gėdos kompleksais. Vokietijos kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ net ėmė kvestionuoti tautiečių jaučiamą kaltę dėl nacių eros nusikaltimų.

Tad susitaikymo ir kaltės atpirkimo projektai, nors ir vykdomi, bet pernelyg lėtai. Trečiadienį Vokietijos protestantų vyskupė Petra Bosse-Huber pareiškė, kad palaikai turėjo būti grąžinti jau prieš daugelį metų. Tačiau daugybei hererų, namų ir kitų Europos imperijų aukų tai – ne tik pavėluotas, bet ir labai menkas žingsnis.