ES laukia nuožmi kova dėl aukštų postų
Per at­ei­nan­čius 12 mė­ne­sių Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ins­ti­tu­ci­jos su­lauks di­de­lių po­ky­čių. Dar nie­ka­da taip ne­bu­vo, kad vie­nu me­tu bū­tų kei­tę­si tiek daug aukš­to ran­go va­do­vų. Kas ga­lė­tų užim­ti lais­vus pos­tus, apž­vel­gia lei­di­nys „Fi­nan­cial Ti­mes“.

2019 metais naujus pirmininkus paskirs keturios svarbiausios ES institucijos – Europos Komisija (EK), Europos Vadovų Taryba (EVT), Europos Centrinis Bankas (ECB) ir Europos Parlamentas (EP).

Taip pat bus renkamas naujas ES užsienio politikos vadovas. Šias pareigas einanti Federica Mogherini užsiminė, kad kito mandato nesieks. 2014-aisiais pareigūnės paskyrimui priešinosi Rytų Europos šalys, mat ji atrodė nepatyrusi ir pernelyg artima Maskvai.

Buvęs Švedijos premjeras Fredrikas Reinfeldtas sakė, kad šįkart vyrauja visiškai kitoks kontekstas. „Trumpas yra JAV prezidentas, Didžiojoje Britanijoje vyksta išstojimo iš ES procesas, Italija kardinaliai keičia imigracijos politiką, o Rytų Europoje stiprėja nacionalistinės nuotaikos“, – vardijo jis.

Kitų metų birželį vyks svarbus ES viršūnių susitikimas, per kurį lyderiai tarsis dėl to, kam patikėti svarbiausius postus. Tai nelengvas ir daug laiko užimantis procesas. Taigi Europos laukia didelė intriga.

Šalių sandoris?

Anot „Financial Times“, EK ir ECB postų likimas priklausys nuo galingiausių ES valstybių – Vokietijos ir Prancūzijos – susitarimo. Šios jau pradėjo privačias diskusijas. Kai kurie pareigūnai teigia, kad Berlyno noras turėti savo šalies atstovą ECB vadovu sumenko, o Paryžiaus – padidėjo.

Potencialus Vokietijos kandidatas yra Bundesbanko prezidentas Jensas Weidmannas. O Prancūzija turi du pretendentus – dabartinį ECB valdybos narį Benoit Coeuré ir šalies centrinio banko vadovą François Villeroy de Galhau.

„Abejoju, ar yra skirtumas, kokį pasą jie turi“, – sakė vienas Vokietijos pareigūnas. Jis pridūrė nemanąs, jog kanclerei Angelai Merkel labai svarbu, kad ECB vadovo kėdė atitektų vokiečiui. Tačiau Vokietija tikrai norėtų, kad šalies atstovas vadovautų EK, nes ji politiškai reikšmingesnė. Pastarąjį kartą į šį postą vokietis buvo paskirtas 1967 metais.

Pasak vieno aukšto rango ES pareigūno, visai realu, kad ECB pirmininku taptų prancūzas, o EK – vokietis. Tačiau kaip bus iš tiesų, pamatysime kitąmet.

Kai kurie Prancūzijos atstovai nepatikliai žvelgia į Vokietijos įsigalėjimą Briuselyje. O kelių ES valstybių narių atstovai neseniai reiškė susirūpinimą, esą per daug vokiečių užima aukštus postus ES.

Vokietija tikrai norėtų, kad šalies atstovas vadovautų Europos Komisijai, nes ji politiškai reikšmingesnė. Pastarąjį kartą į šį postą vokietis buvo paskirtas 1967 metais.

Sudėtinga procedūra

EP siekia, kad EK vadovu taptų vienas iš partijų, kurios laimės gegužę vyksiančius rinkimus, lyderių. Jos nuo lapkričio pradės kelti pagrindinius kandidatus.

Vadinamoji „Spitzenkandidat“ procedūra turi sustiprinti ryšį tarp rinkėjų ir ES vykdomosios valdžios. Tačiau daugelis lyderių, įskaitant Vokietijos kanclerę A. Merkel ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, neigiamai vertina kai kuriuos jos aspektus. Pasak kritikų, dėl to užkertama galimybė į šį postą pretenduoti gabiems ES pareigūnams, pavyzdžiui, pareigas einantiems premjerams.

Vienas pirmųjų savo norą kandidatuoti į EK postą pareiškė EP centro dešinės Europos liaudies partijos frakcijos lyderis, Vokietijos Krikščionių socialinės sąjungos atstovas Manfredas Weberis. Partija savo pagrindinį kandidatą pasirinks lapkritį. Jei EPP po šių rinkimų iškiltų kaip didžiausia jėga, 46 metų inžinierius M. Weberis turėtų galimybę tapti nauju EK vadovu.

Įtakingai EK šiuo metu pirmininkauja buvęs Liuksemburgo premjeras Jeanas-Claude'as Junckeris, kuris, beje, taip pat priklauso EPP. Jo penkerių metų kadencija baigsis ateinančiais metais.

J.-C. Junckerio įpėdiniu taip pat gali tapti buvęs Suomijos premjeras Alexanderis Stubbas ir vyriausiasis ES derybininkas „Brexito“ klausimais Michelis Barnier. Tuo metu liberalusis EP blokas kalba apie dabartinę ES konkurencijos komisarę danę Margrethe Vestager, kaip galimą kandidatę.

Ieško pusiausvyros

Teoriškai aukščiausi ES postai turėtų atspindėti įvairovę – geografinę ir politinę. EVT pirmininkas bus renkamas, kai jau bus patvirtinti EK ir ECB vadovai. Šį sprendimą priims ES lyderiai, tad jiems suteikiama galimybė atkurti pusiausvyrą ir patikėti garbę mažesnių ar naujesnių narių atstovui.

2009 metais sukurtos EVT pirmininko kėdę šiuo metu užima buvęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Jis vadovauja viršūnių susitikimams, padeda nustatyti ES darbotvarkę.

Tarp pretendentų perimti šį postą yra minimi Nyderlandų premjeras Markas Rutte, buvęs Airijos ministras pirmininkas Enda Kenny, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir buvusi Danijos premjerė Helle Thorning-Schmidt. Kalbama, kad daugiausia šansų turi Lietuvos ir Nyderlandų atstovai.

Kaip pažymi ekspertai, renkant EVT pirmininką šįkart svarbų vaidmenį turėtų suvaidinti lyties veiksnys. Moteris dar niekada nebuvo EVT, taip pat EK ir ECB, vadove. Beje, per visą EP gyvavimo istoriją tik dvi dailiosios lyties atstovės ėjo pirmininko pareigas.


Tekstinis blokas: 1

Pagrindinės datos

2018 m. lapkritis-2019 m. vasaris: partijos išrinks savo pagrindinius kandidatus (vadinamoji „Spitzenkandidaten“ procedūra) į EK pirmininko postą.

2019 m. gegužės 23–26 d.: 27 valstybėse narėse vyks EP rinkimai.

2019 m. birželis: ES lyderiai tarsis dėl to, kam bus patikėti svarbiausi postai.

2019 m. liepa: naujas EP susirinks į pirmą plenarinę sesiją. Nariai svarstys pasiūlyto EK pirmininko kandidatūrą.

2019 m. rugsėjis-spalis: išrinktasis EK pirmininkas pasiūlys savo kandidatus į komisarus. EP surengs jiems klausymus, o po jų balsuos dėl visos EK sudėties.

2019 m. spalio 31 d.: baigsis ECB vadovo Mario Draghi ir EK pirmininko Jeano-Claude'o Junckerio kadencijos.

2019 m. lapkričio 30 d.: baigsis EVT pirmininko Donaldo Tusko kadencija.